Dienos centras vaikams – lyg oazė

– Kaip atsidūrėte Tveruose?
– Esu kilusi iš Klaipėdos krašto, visada ten ir gyvenau, o Tveruose niekada nebuvau buvusi. Iš draugės sužinojau, kad čia parduodama sodyba. Taip ir atsikraustėme, pasistatėme namą ir gyvename jau septyneri metai. Man čia taip viskas patinka, kad net nemoku apsakyti... Aš čia mėgaujuosi gyvenimu.
– Kokią savo pačios vaikystę prisimenate?
– Esu iš tokios šeimos, kurioje labai daug atstūmimo, nemeilės patyriau. Mama pati buvo nelaiminga ir sakydavo man: „Kaip aš tavęs nemylėjau...“ Aš tą jaučiau ir gyvenau su tokiu nepriėmimu. Į gyvenimą atėjau su baime ir troškimu viską daryti, kad tik mane priimtų, kad tik draugus išlaikyčiau bet kokia kaina...
– Papasakokite apie Dienos centrą. Ką ten vaikai veikia?
– Čia jie ir išsimaudo, ir pavalgo, ir apsiskalbia, ir žaidžia, ir pamokas padaro... Tai yra teritorija, kur niekas tų vaikų nevaro, niekas nežemina. Centre lankosi 20–22 vaikai. Šis centras jiems kaip oazė, saugi zona, kur gali daryti tai, ką nori. Vaikai per tuos metus išdrįso išreikšti save viešai, atsiverti. Labai patinka, kaip dirba direktorė Violeta Baubkuvienė. Atsidavusios šiam darbui ir kitos dvi kolektyvo darbuotojos – Vilija Grabauskienė ir Vaida Griciuvienė. Aš pati nedirbau centre, nes dukra Beatričė labai sirgo, o dabar esu tiesiog palaikytoja, padrąsintoja. Rūpi, kaip ten klostosi reikalai. Susitinku su kolektyvu.
– Ar sulaukėte palaikymo kurdama centrą?
– Draugai palaikė. Man patinka, kai kas nors supranta, ką darai. Pasisekė, kad palaikė Tverų seniūnas Antanas Zalepūgas, seniūnijos socialinė darbuotoja Zofija Kuzminskienė ir kiti. Vyras, kai matė, kad man jau „važiuoja stogas“, siūlė mesti. Žinojau viena: bet kuriuo atveju Dievui tai patinka. Iš pradžių ne kokie atsiliepimai sklido apie centrą, bet dabar, tikiuosi, žmonės suvokė centro naudą. Laukiami visi, kurie gali pasiūlyti bet kokią paramą. Visada pagalbos sulaukdavome iš Juodkrantės, Klaipėdos, Norvegijos.
– Ką Jums reiškia mero padėka?
– Neturiu tam atsakymo. Jeigu nuoširdžiai – nemanau, kad esu jos verta. Tai, ką padariau, man nekainavo gyvybės. Dariau tai, ką žmonės daro kasdien. Daug gražių darbų pasaulyje padaryta. Yra daug žmonių, kurie pasiaukojamai dirba. Mamos, užauginusios svetimus vaikus, jos tai moka kainą. Man tai yra didvyriškumas. Šiandien galiu pasakyti, kad tai buvo paprasčiausia ir lengviausia, ką galėjau padaryti. Iš pradžių neturėjau jokio supratimo, kas yra Dienos centras. Informacijos ieškojau internete, važinėjau po Lietuvą... Tada man buvo sunku, o dabar galvoju: „Šutkės.“ Toks centras galėtų būti kiekvienam kaime.
– Ar tokią centro viziją turėjote?
– Ne apie tokį centrą svajojau. Norėjau padaryti žaidimų aikštelę vaikams. Taip pat norėtųsi didesnio, atskiro pastato. Ir dabar tebegalvoju, kad čia tik laikinas centras, jis dar neatitinka vaikų poreikių.
– Kuo šiandien užsiimate?
– Tarnauju šeimai. Ačiū Dievui, kad vaikai, vyras gyvi, turiu ant stalo ką padėti. Gali rasti priežasčių sąrašą, kodėl būti nelaimingam, bet esu patenkinta tuo, ką turiu. Patinka su žmonėmis bendrauti, patinka ir vienai būti. Mėgstu vaikščioti gamtoje, tik vasaros per trumpos. Knygas skaitau. Patinka tokia literatūra, kuri leidžia man keistis.
– Apie ką svajojate?
– Norėčiau įkurti moterų centrą, kuriame galėtume pasidalyti patirtimi, kartu ieškoti atsakymų į aktualius klausimus. Sukurti aplinką, kurioje moteris jaustųsi saugi, suprasta ir išgirsta. Man įdomūs moterų gyvenimai. Šiandieninės tėvų ir vaikų kartos nebeturi tikro, gilaus ryšio. Vaikai dažnai mano esantys protingesni už savo gimdytojus, todėl praranda puikią galimybę pasisemti iš jų gyvenimo išminties. Svajoju apie tokį centrą, kuriame susitiktų, bendrautų skirtingų kartų moterys. Jaunos moterys gautų patarimų rūpimais klausimais, o vyresnės galėtų perduoti savo sukauptą patirtį. Tai tik maža dalis veiklos, kurią būtų galima plėtoti.