„Garbingų, nusipelniusių patvoryje nelaidosi...“
„Patirta skriauda neduoda man ramybės. Ilgai mąsčiau, ar verta viešinti tai, ko pakeisti jau neįmanoma. Praėjo mėnesiai, tačiau užmiršti išgyvento neteisybės jausmo nepajėgiu: kaskart nuėjus aplankyti mirusio vyro kapo širdgėla atsinaujina, negaliu ramiai gedėti. Gedulą apkartina nuoskauda, kad teisybės nėra net amžinojo poilsio vietoje", - guodėsi į redakciją užsukusi rietaviškė Elena Neimantienė. Prieš keturis mėnesius vyrą palaidojusią moterį papiktino tvarkos nebuvimas Rietavo kapinėse: vieniems leidžiama pasirinkti vietą mirusiems artimiesiems laidoti, o kitiems liepiama laikytis eiliškumo.
Mirusieji laidojami tik iš eilės, bet...
Kovo mėnesį besidarbuojantį sode V. Neimantą ištiko insultas. Anksčiau tokiais atvejais medikams pavykdavo ligonį sustiprinti, tačiau šis kartas buvo lemtingas - vyras ligoninėje mirė. Artimuosius užklupo ne tik netekties skausmas, bet ir galybė su laidotuvėmis susijusių rūpesčių.
Į Rietavo kapines sužinoti, kur bus velionio amžinojo poilsio vieta, našlė nuėjo kartu su sūnumi. Renkant vietą kapui, E. Neimantienė pastebėjo arčiau vandentiekio esančias laisvas kapavietes. „Vaikai gyvena toli, turiu sveikatos bėdų - dėl neseniai atliktos stuburo operacijos negaliu sunkiai nešti, tad paprašiau kapinių prižiūrėtojos Ilonos Meškauskienės, ar negalėtų skirti mums vienos iš laisvų vietų arčiau tako. Moteris, išklausiusi mano prašymą, paskambino miesto seniūnui Jurgiui Baltrimui. Seniūnas pasakė, kad laidoti reikia iš eilės. I. Meškauskienė - buvusi sūnaus klasės draugė, tad, nenorėdami jai nemalonumų, nebeįkyrėjome su prašymais: jei iš eilės, tai iš eilės. Suprasdami, kad yra tvarka ir reikia jos laikytis, palaidojome brangų žmogų ten, kur jam skyrė vietą", - pasakojo našlė.
...tvarka galioja ne visiems
Po kelių mėnesių vieną dieną atėjusi į kapines E. Neimantienė toje vietoje, kurios neskyrė jai prašant, pamatė supiltą naują kapą. Moteris nustebo: jos vyro nebuvo galima čia laidoti, tai kodėl palaidotas kitas velionis? Kodėl šį kartą prasilenkta su tvarka? Gal ji egzistuoja tik dėl akių? Įvairiausios mintys kilo našlei, todėl ji savo bėdas išdėstė seniūnui. J. Baltrimas tikino nesikišąs į vietų kapinėse skyrimą, kad šis darbas - kapinių prižiūrėtojos pareiga.
„Neberandu ramybės. Neturiu nieko prieš velionį, palaidotą „ne eilės tvarka", gerbiu jį, jo šeimą, bet į kapines be nuoskaudos nebegaliu nueiti. Nepajėgiu ramiai gedėti - atsistojusi prie vyro kapo, verkiu ne vien dėl netekties skausmo, bet ir dėl patirtos neteisybės. Širdį drasko mintis, kad ir amžinojo poilsio vietoje žmonės rūšiuojami į geresnius ar blogesnius, daugiau ar mažiau nusipelniusius. Svarstau ir niekaip negaliu suprasti, ką ne taip padariau. Šiandien elgčiausi kitaip - mėginčiau siūlyti pinigų už geresnę vietą (gal nereikėtų man vandens gėlėms laistyti po kelis litrus „bambalyje" nešioti). Ir tegul niekas neįsižeidžia: lenda į galvą mintis, kad kapavietės nesąžiningai skirstomos. Ką man galvoti nežinant, kodėl vieni laidojami iš eilės, o kitiems duodamos geresnės vietos?" - svarstė moteris.
Seniūnas nesikiša, prižiūrėtoja tvarkosi savarankiškai
Kartu su našle nuvažiavome į kapines. Mūsų, sveikų žmonių, požiūriu amžinatilsio V. Neimanto kapas ne taip jau ir toli nuo vandentiekio, tačiau vieta, kurios norėjo velionio artimieji, nepalyginti arčiau. Tik problemos esmė - ne metrai, o faktas, kad skirstant vietas kapinėse ne visada laikomasi nustatytos tvarkos.
Susitikome su J. Baltrimu ir I. Meškauskiene. Seniūnas ir žurnalistams pasakė tą patį: į kapaviečių skirstymą nesikišąs, nes tai seniūnijos darbuotojos, kapinių prižiūrėtojos I. Meškauskienės pareiga.
Kiekvienoje eilėje šalia centrinio tako paliekamos kelios neužlaidotos vietos. Normalu, kad matydami laisvas geresnes vietas (šalia takas, vandentiekis) mirusiųjų artimieji nori būtent jų. Suprantama, kad tie, kuriems buvo atsakyta, įtaria, kad jos laikomos ir skiriamos nevisiškai sąžiningai.
J. Baltrimas tam turi paaiškinimą: kraštinės vietos prie tako neužlaidojamos užtikrinant geresnį privažiavimą prie galinių eilių (tvarkantiems kapus reikia atsivežti žemės, antkapius). Pasak seniūno, jos bus skiriamos tik tada, kai nebeliks vietų paskutinėse naujųjų kapinių eilėse. Viskas būtų suprantama ir aišku... Bet dabar dar eilėse vietų yra, o vienam velioniui padaryta išimtis.
I. Meškauskienė neslėpė, kad kapinėse tvarkosi savarankiškai, tad ir geresnę vietą, kurios nedavė E. Neimantienės sutuoktiniui laidoti, kito velionio artimųjų pageidavimu skyrė savo nuožiūra. Kodėl taip padarė, sakė neaiškinsianti, bet patikino, kad tokių atvejų gali būti ir daugiau. Į klausimą, gal skirti geresnę kapavietę buvusios ilgametės Savivaldybės darbuotojos velioniui vyrui laidoti nurodė seniūnas ar Savivaldybės vadovas Antanas Černeckis, I. Meškauskienė atsakė neigiamai. „Neslėpsiu, skambinau merui, bet nepriskambinau. Tegul šis atvejis palieka ant mano sąžinės. Skyriau geresnę vietą savo nuožiūra. Jei reiks, ir dar skirsiu. Jei mirtų koks garbingas, Rietavui nusipelnęs žmogus, patvoryje juk nelaidosi. Niekas kitas pretenzijų dėl mano darbo per tiek metų nekėlė. Visiems buvo gerai. Tik jūs kažko nepatenkinta", - piktinosi našlės pretenzijomis I. Meškauskienė.
Garbingų, nusipelniusių patvoryje nelaidosi....
Kapinių prižiūrėtoja jaučiasi teisi, o E. Neimantienė jau kelis mėnesius vaikšto su didžiule nuoskauda širdyje. Tokių problemų galbūt pavyktų išvengti, jei be jokių išimčių būtų laikomasi tvarkos - vietos laidojimui skiriamos iš eilės. Tačiau klausant seniūno ir I. Meškauskienės susidarė įspūdis, kad jos dar labai trūksta. (J. Baltrimas negalėjo paaiškinti, kokia tvarka vietos skiriamos senosiose kapinėse, kam suteikiama teisė užlaidoti senas, nebeprižiūrimas kapavietes.)
Gan neteisingai ir netaktiškai nuskambėjo kapinių prižiūrėtojos žodžiai, kad garbingiems, nusipelniusiems Rietavui žmonėms vietų patvoryje ji neskirtų... lyg ten ilsėtųsi prastesni, mažiau verti žmonės.
Tai gyvieji ginčijasi dėl kapo vietos, skaičiuoja nuopelnus ir nuodėmes, barasi, ieško teisybės, o mirusiesiems reikia tik ramybės. Šiuo atveju ją užtikrinti gali bendra, visiems vienodai galiojanti, tvarka. Galbūt valdžios vyrams reikėtų prie jos padirbėti ir nuspręsti, kaip skirstyti šventą kapinių žemelę: laidoti visus mirusiuosius iš eilės ar daryti išimtis nusipelniusiems. Jei daryti, tai teisiškai, pagal nustatytą tvarką, drąsiai, garbingai, kaip jie to nusipelnė. Galiausiai įvesti tokią tvarką, kad, iškilus nesusipratimams, nereikėtų visko palikti ant kapų prižiūrėtojos sąžinės.
