Į darbą – kaip į šventę
Gyvenant technikos amžiuje, kur materialinės gerovės plėtra neretai nusveria tikrąsias vertybes, dvasinė prigimtis daugeliui taip ir lieka nepažintas pasaulis, o kūnas tampa savotišku kultu, derėtų dažniau atsigręžti į mūsų kultūros ugdytojus.
Vincas Andriuška Rietave žinomas daugeliui. Savo paprastumu ir šiluma jis dalijasi ne viename savivaldybės mėgėjų teatre. Režisierius 1991 metais Rietavo katalikiškojoje mokykloje pradėjo dirbti mokytoju ir taip pamažu ėmėsi teatrinės veiklos: organizavo dramos būrelius, režisavo Meno mokyklos kolektyve, su kuriuo dalyvavo net tarptautiniuose teatro festivaliuose, o šiandien jo pastatytų spektaklių jau ir nesuskaičiuosi.
Baigęs režisūros studijas Klaipėdoje, V. Andriuška visą laiką savo gyvenimą siejo tik su teatru. Nors prisipažįsta, kad gyvenant Lietuvoje, kur menas toli gražu neužima jam deramos vietos, kartais apninka ir pesimistinės mintys viską mesti. Kartą taip buvo ir padaręs. Lietuvos teatralams likimas nėra dosnus, todėl kartais priverčia imtis pašalinės veiklos: teko uždarbiauti ir gamykloje, ir užsienyje. O dabar režisierius džiaugiasi, kad į darbą gali eiti pakylėtos nuotaikos – tarsi į šventę.
V. Andriuškai dirbant teatre netrūksta nei entuziazmo, nei laiko. Jo teatrinė patirtis itin spalvinga. Šiuo metu jis yra net keturių kolektyvų režisierius: Lauryno Ivinskio gimnazijoje dirba su moksleiviais, Žadvainuose plėtoja judesio teatrą, Žemaitijos kolegijoje su studentais kuria poezijos teatrą, Rietavo kultūros centre režisuoja suaugusiųjų teatre. O ateityje V. Andriuška dargi planuoja kurti monospektaklius, kuriuose pats ir vaidintų. Prieš keletą metų režisierius turėjo lėlių teatrą Žadvainuose, todėl neatmeta galimybės ir toliau rengti tokius pasirodymus, nes lėlės ir jų gaminimas jam nėra svetima.
Paklaustas, su kuo mieliau dirbti – su suaugusiaisiais ar vaikais, režisierius teigė, kad tai visiškai skirtingi dalykai: „Su vaikais galima daugiau improvizuoti, nes jie lengviau priima, lengviau pasineria į darbą.“ Su kuo bedirbtų, režisieriui svarbiausia draugiškumas. Teatro kūrimas dėl idėjų V. Andriuškos netraukia: „Man labai smagu, kai žmonės susirenka, tariasi, juokauja, vienas kitam išsipasakoja savo lūkesčius, ir tik tada stojame vaidinti. Daug dėmesio skiriu etikai ir estetikai, tarpusavio santykiams.“ Kaip sakė režisierius, jam draugiškas kolektyvo bendravimas svarbesnis nei galutinis rezultatas scenoje, nes siekti profesionalumo mėgėjų teatre yra beprasmiška: „Mes ne tokius tikslus sau keliame. Pats teatras lyg kažkur pakibęs, pirmiausia – darnūs žmonių santykiai. Pagrindinis dalykas, kad mechanizmas veiktų, yra bendruomenė.“ Režisieriaus nuomone, mėgėjų kolektyvai meno nekuria, o ir jų funkcija visai ne ta. Čia svarbiausi šviečiamieji tikslai, o ne meniškumo rezultatas. V. Andriuška režisieriaus pareigų teatre nelinkęs pernelyg sureikšminti. Svarbiausia čia, anot jo, atlikėjai, kurie yra aukščiau už režisierių.
Netrūksta mūsų teatralams gastrolių, festivalių, į kuriuos tiek patys važiuoja, tiek organizuoja juos savo mieste. Trečius metus iš eilės Rietave vyks „Vasaros vaidinimai“. Režisierius džiaugiasi aktyviai besidominčiais teatru rietaviškiais ir tvirtina, kad Teatro dienomis sulaukia anšlago, o kartais netgi pritrūksta bilietų. Kiekvienais metais teatro mėgėjai sulaukia 3–4 premjerų. Ką stato šiuo metu, režisierius neišdavė. ,,Noriu šiek tiek paslapties išlaikyti. Ateisit – pamatysit“, – šypsojosi V. Andriuška.
