Kaip seniūnijos darbininkai prieplauką iš upės „rovė“
Žvarbų penktadienio rytą važiuodama pro Žadvainus pamačiau keistą vaizdelį: naujoje poilsio aikštelėje ant prieplaukos parklupęs, ranką iki alkūnės į Jūros vandenį panardinęs vyras kažką bandė užčiuopti po medine konstrukcija. Kiti du įsiręžę tempė prie prieplaukos pritvirtintus lynus. Nuo šalto upės vandens pamėlusios rankos vaizdas neleido abejingai pravažiuoti pro šalį. Atpažinusi Rietavo seniūnijos darbuotojus, sustojau ir pasidomėjau, kokie darbai čia atliekami. Paaiškėjo, kad Rietavo seniūnijos seniūnas Romanas Jurčius vyrams liepė į krantą iškelti pontoninę prieplauką. Išmirkusią vandenyje, ne vieną toną sveriančią ir be jokios technikos? Poilsio aikštelė įrengta už Europos Sąjungos pinigus, ar gali būti, kad jos eksploatacija tokia primityvi? O gal ir Rietavo savivaldybėje galioja nacionaliniai europinių lėšų panaudojimo ypatumai: nesvarbu kaip, svarbiausia – kad pinigus išleidom.
Poilsio zona su salelėmis, tilteliais, prieplaukomis, mediniu tiltu, automobilių stovėjimo aikštele, stovyklaviete Žadvainuose įruošta 2010 metais, įgyvendinus Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės finansuojamą projektą „Stovyklavietės prie nacionalinės Jūros upės vandens turizmo trasos Rietavo savivaldybėje įrengimas“. Projekto tikslas – pritraukti į Rietavo savivaldybę daugiau vandens turistų. Baidarėms švartuoti padarytos pontoninės prieplaukos, kurias tą šaltą lapkričio dieną ir bandė į krantą iškelti seniūnijos darbuotojai. Keturios prieplaukos dalys tarpusavyje sujungtos varžtais. Būtent juos taip desperatiškai, panardinęs ranką į šaltą upės vandenį, ir mėgino atsukti seniūnijoje dirbantis Alfonsas Ūselis. Kai po didelių pastangų pagaliau pavyko atskirti vieną prieplaukos dalį ir lynais atplukdyti prie nuolaidesnės kranto vietos, vyrai suprato esantys per silpni iškelti vandenyje įmirkusią, gal pusę tonos sveriančią medinę konstrukciją.
Sušalusi nuo žvarbaus oro, palinkėjusi seniūnijos žmonėms nesusirgti, grįžau į redakciją. Tik vėliau sužinojau, kad, seniūnui atsiuntus pastiprinimą, aštuoni vyrai vis dėlto užduotį įvykdė.
Net technikos analfabetui aišku, kad šiais pažangos, kosminių raketų ir kompiuterių laikais turėtų būti mechanizmas, kuris be vargo iškeltų prieplauką į krantą. O gal jos nebūtina kilnoti, jei Turizmo plėtros instituto specialistai, ruošdami projektą, nenumatė, kaip tai padaryti? Atsakydamas į šiuos klausimus seniūnas R. Jurčius buvo atviras: „Ir man tai nepatinka. Nesmagu, kad žmonės turi vilktis specialius kombinezonus, šalti vandenyje. Norėčiau, kad taip nebūtų. Bet norėti galime daug ko. Norus riboja pinigai. Kalbėjau su darbus atlikusios „Sauslaukio statybos“ rangovais, sakė padarę taip, kaip buvo projekte numatyta. Galėtume nekilnoti prieplaukos, bet Jūros vandens lygiui pakilus ji apsemiama. Bijome, kad pavasarį upe plaukiantys ledai jos nesudraskytų. Siekiant apsaugoti turtą, nuspręsta kiekvieną rudenį prieplauką iškelti, o pavasarį vėl nuleisti į vandenį.“
Kalbinome ir su projektais dirbantį Rietavo savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoją Antaną Aužbikavičių. Valdininkas nebuvo linkęs įžiūrėti nei projektuotojų, nei projekto ekspertų, nei rangovų kaltės. „Žinant, kad kiekvieną pavasarį upės vanduo smarkiai pakyla, gal ir buvo galima pagalvoti apie prieplaukos patobulinimą. Bet visur, kur įgyvendinti panašūs projektai, panašios ir problemos. Seniūnas prieplauką galėjo iškelti anksčiau – rugsėjo mėnesį, kai vanduo ir orai buvo šiltesni. Bėdos būtų buvę mažiau. Bet šiaip – gera jūsų pastaba. Galvosim, ką daryti: juk tingėjimas visą techninę pažangą skatina. Gal ratukus po prieplauka pritvirtinsim, krantą plytelėm išklosim. Nidoje esu matęs iškėlimo mechanizmą. Kai būsiu ten, nufotografuosiu jį. Gal ir pas mus bus galima panašų įrengti“, – samprotavo A. Aužbikavičius.
Lieka tikėtis, kad bus sugalvota kas nors protingo ir seniūnijos darbininkams nereikės prieplaukos, kaip tos ropės lietuvių liaudies pasakoje, iš upės rauti.
