Kol yra žmonių – kaimas gyvas
Motėjai, Meškiai, Pečiuliškė, Užpinikis, Dausynai, Daugėlaliai, Dubosgiris, Lėgai... Kažkur girdėta? Tai Rietavo seniūnijos kaimų pavadinimai. Mažai minimi, vyresnių žmonių atmintyje dar gyvi, bet jau mirę. Vien Rietavo seniūnijoje yra dešimt išnykusių ir lygiai tiek ant išnykimo ribos stovinčių kaimų. Sovietiniais laikais vienkiemiai buvo naikinami vykdant melioraciją. Liūdna. Tačiau dar liūdnesnė sodžių tuštėjimo priežastis – gyventojų mažėjimas. Kiek laiko prireiks, kad Jucaičiai, Jankaičiai, Pyvorai, Pupšiai, Rindės, Purveliai ar kitas kuris net dešimties gyventojų neturintis kaimas papildytų liūdnąjį sąrašą? Eilėje – ir Pjaulės. Gyvenamąją vietą čia deklaravę dvylika žmonių, iš tikro gyvena dar mažiau. Vyriausioji kaimo gyventoja Adele Žutautienė pamena laikus, kai Pjaulėse gyveno apie šimtą žmonių, o savaitgaliais jaujose skambėdavo jaunų žmonių juokas ir muzika.
Į pietryčius nuo Rietavo, šalia Žemaičių plento, netoli Labardžių esančiame Pjaulių kaime – devynios sodybos. Kai kurios jų jau tuščios: gyventojai išmirę ar pasiligoję ir išvažiavę gyventi pas vaikus. Iš kaminų rūkstantys dūmai, šviečiantys langai – ženklas, kad namas dar gyvenamas. Vakarais šviesa sutviska ir aštuoniasdešimt dvejų metų A. Žutautienės trobelėje. Pjaulės – gimtasis moters kaimas. Čia gyveno jos tėveliai Antanas ir Barbora Dargiai. Čia ji gimė, augo, lankė mokyklą, sukūrė šeimą. Tėviškės saitai laikė taip stipriai, kad iš savo gimtojo kaimo ilgesniam laikui net išvykusi nebuvo.
Rodos, niekas geriau už taip giliai šaknis įleidusią pjauliškę negalėtų papasakoti kaimo istorijos, bet negailestingas laikas naikina atsiminimus. Daugelio dalykų nepamena ir A. Žutautienė. Tačiau moters atmintyje dar gyvi laikai, kai Pjaulėse veikė pradinė mokykla, kur rašto mokėsi ne tik šio, bet ir kaimyninio Labardžių kaimo vaikai. Ji iki šiol pamena mokykloje dirbusių mokytojų Andriaus Kačergos, Medžikauskienės pavardes.
Pasak A. Žutautienės, jos jaunystės laikais Pjaulėse gyveno apie šimtą žmonių. Šeimos buvo gausios. Vien po Grauslių namų stogu augo dešimt vaikų. Krėpštos augino aštuonias, Kazimiero Dargio šeima – devynias atžalas. Linksmai gyveno anuometinis jaunimas: savaitgaliais rinkdavosi tai vienoje, tai kitoje sodyboje. „Jaują išsišluodavom, berželiais pakaišydavom ir linksmindavomės. Mįsles mindavom, žiedą dalydavom, šokdavom. Tikrai mokėjome smagiai gyventi. Jei ne Pjaulėse vakarodavom, tai į Labardžius ar kaimyninius Purvelius būriu traukdavom. Nemažai ten šeimų gyveno – Griguolos, Dovidavičiai, Asauskai, Bočkai, Zalepūgos. Dabar jau baigia išnykti Purveliai. O kiek žmonių būta“, – prisimena moteris.
Pjaulėse trobesių anuomet taip pat daugiau stovėjo. Sovietiniais laikais, atliekant melioracijos darbus, nugriauti Arlauskų, Baltuonių, Karpienės, Krėpštų, Venckų namai. Kai kurių jų nė žymės neliko, tik Krėpštų tėviškės vietą senas klevas primena. Dabar kaime – devynios sodybos. Kontrimų, Kupečių, Grauslių – negyvenamos. Ant pirštų A. Žutautienė suskaičiuoja dabartinius pjauliškius: Poneliai, Afansjeva, Sakalauskai, Mileškos, Ivanskienė, Kupetytė. „Nedaug mūsų likę. Tačiau esame labai draugiški. Vieni kitais rūpinamės, bendraujame. Jei negalime susieiti, telefonu susiskambiname. Dievas davė gerus kaimynus. Pjaulėse visada taip buvo: žmonės ir džiaugsme, ir bėdoje vieni kitiems padėjo“, – didžiuojasi gimtuoju kaimu A. Žutautienė.
Kaimai turi savo likimus, savas istorijas, kurias sukuria gyventojai. Nėra žmonių – nėra kaimo. Lieka tik vietovės pavadinimas.
Kiek Pjaulės dar bus gyvos? Moteris susimąsto: „Pečiuliškės nebėra, Venckiškė baigia sunykti. Jucaičiuose gyvybė vos rusena, o juk kažkada dvaro būta. Nedaug ir mūsų. Tik Mileškų šeima jauna. Kiti – vyresni. Kai mes išeisime, neaišku, kaip bus. Visų vaikai jau įsikūrę. Gal grįš gimtojon sodybon, o gal tėvų namai tik atostogoms ir savaitgaliams bus reikalingi“, – svarsto vyriausia kaimo gyventoja.
Tačiau kol kas Pjaulių istorija tęsiasi: čia rytais iš kaminų kyla dūmai, svečius pasitinka kiemsargių amsėjimas, vakarais namų languose įsižiebia šviesos. Čia gyventi, anot A. Žutautienės, taip gera, kad net trumpam išvykus norisi kuo greičiau grįžti į gimtuosius namus.
