„Lietuva – poetų kraštas“

– Ar Jūsų jubiliejus susijęs su knygos pasirodymu?
– Taip. Tai buvo didelis stimulas. Norėjosi išleisti knygelę ir anksčiau, bet nebūdavo progos. Dabar atsirado, todėl ir išleidau radęs rėmėją. Tai kaip ir dovana svečiams, kurie atvyko į jubiliejų. Mano šeima, giminaičiai, artimieji paskatino knygutės leidimą. Parinkau, mano manymu, geresnius eilėraščius. Nemanau, kad jie kuo nors ypatingi. Tiesiog mėgėjiški. Tai kukli knygelė. Jeigu skaldai malkas, norisi, kad ir kiti pamatytų, kiek tų malkų esi priskaldęs.
– Jau seniai rašote?
– Nuo pat mažens. Niekada net nepretendavau į rašytojus, tiesiog užeina minčių į galvą ir parašau. Esu išsaugojęs visus eilėraščius, o pačius pirmuosius atsimenu mintinai. Viskas yra galvoje.
– Papasakokite apie savo kūrybos kelio pradžią.
– Lietuvių kalbos mokytoja Marija Grebliauskienė buvo pirmoji, kuri atkreipė į mane dėmesį, kad galiu rašyti. Ji manęs iš karto ir paklausė: „Tu nebandai nieko rašyti?“ Aš jai atsakiau, kad ne. Tuomet ji mane labai paskatino: „Tai pabandyk.“ Ji ragino, kad aš prozą rašyčiau, bet man atrodė, jog pirma reikėtų eilėraščius pabandyti. Kai mokytojai parodžiau savo pirmuosius eilėraštukus, ji juos į mokyklos sienlaikraštį įdėjo. Tai buvo penktoje klasėje. Taip iš lėto ir krapščiausi.
– Kodėl nepasukote literatūros keliu?
– Turėjau pamąstymų sieti ateitį su literatūra, bet gyvenimas toks buvo... Esu inžinierius. Realesnės specialybės davė apčiuopiamesnį pragyvenimą. O literatūra – toks daiktas, kur blogiausiu atveju mokytoju gali dirbti. Juo būti tada nenorėjau, bet gyvenimas vis tiek atvedė iki mokyklų.
– Teko girdėti, kad su Salomėja Nėrimi turite giminystės ryšių. Ar tai tiesa?
– Taip, turiu. Mano tėtis su Salomėjos tėčiu buvo pusbroliai. Tėtis taip pat rašė. Ir į knygelę esu įdėjęs jo du eilėraščius. Gal sekdamas Salomėja ar kaip, bet jis taip pat rašė. Iš mūsų šeimos kūryba neišeidavo. Namie visi rašė, todėl niekam nieko naujo nebuvo. Buvo keista, jei kuris nors nerašė.

– O dabar vienintelis šeimoje rašote?
– Atrodo, kad taip. Nežinau, ar sūnus ir dukra rašo ką nors. Kol kas man nerodo. Anūkė jau savo pirmuosius eilėraštukus parodė.
– Šioje knygelėje Jūsų eilėraščiai publikuojami pirmą kartą?
– Ne. Viename kitame laikraštyje buvo spausdinti dar tarybiniais laikais. Dabar rajoninė spauda jau eilėraščių nespausdina. Neįdomu. Amžiną atilsį Birutė Lengvenienė, sužinojusi, kad rašau, labai intensyviai mane atakavo ir ištraukė mano eilėraščius į viršų. Aš pats tik dėl savęs parašydavau ir padėdavau. Vėliau ji išleido almanachą „Savi“. Surinko Rietavo rašančius žmones ir išleido šią knygą. Ten ir mano keli eilėraštukai yra. Vėliau pagalvojau, kad gražiai atrodo išspausdinti knygoje, todėl reikėtų išleisti ir pačiam.
– Kokios temos vyrauja Jūsų kūryboje?
– Visko yra. Rašau tai, kas man patinka. Specialiai nė vienos temos nevynioju. Nesistengiu laikytis vienos krypties. Asmeniniai išgyvenimai, asmeniniai įspūdžiai. Kitų žmonių patirtis. Labai daug įvairių temų. Knygutėje sudėti eilėraščiai, rašyti gal nuo dvidešimties metų. Žinoma, ne visi sudėti.
– Kas Jus įkvepia?
– Sunku pasakyti. Tai gamta, tai draugai, tai pokalbiai, tai įvairios nuotrupos... Daugybė įvairių dalykų.
– Ar turite literatūros autoritetų?
– Žinoma. Pirmiausia Salomėja Nėris, taip pat Justinas Marcinkevičius, Algimantas Mikuta, Algimantas Baltakis... Dar aibę galiu vardyti. Daug skaitau, daug mintinai galiu deklamuoti.
– Kas Jums yra kūryba? Malonumas ar kartu ir darbas?
– Tik malonumas. Kai višta kiaušinį padeda: darbas ar kūryba? Čia aš kaip ta višta kiaušinį padedu, ir viskas. Žinau, kas yra darbas, o čia tik smagumai. Dirbti reikia atsiraitojus rankoves. Man labai patinka kuriantys žmonės. Dieve duok, tegu tik kuria. Aš sakau, kad ponas Dievas sukūrė žmogų, panašų į save, dėl to, kad jis gali kurti. Lietuva – poetų kraštas. Kiekvienas lietuvis gali rašyti eilėraščius. Ir daugybė rašo, tik ne visi parodo. Aš išdrįsau...
– Patartumėte visiems rašantiems nesislėpti?
– Žinoma. Tuomet gal mūsų suvargusioj Žemėj bus naudinga kas nors. Juk viskas labai svarbu.
– Kokios temos dominuoja Jūsų kūryboje?
– Amžinybė. Kas mes esame? Iš kur atėjome? Kur einame? Visi amžini filosofiniai klausimai. Jie visada svarbūs, įdomūs ir niekada neatsakyti. Tik paspėlioti galime. Nemanau, kad klydo visos pasaulio tautos, per visus šimtus tūkstančių metų tikėdamos į kokį nors sutvėrėją. Aš tvirtai įsitikinęs, kad mirtimi niekas nesibaigia. Jeigu žmogui viskas gerai, tuomet nėra ir apie ką rašyti. Visiems tas geras gyvenimas yra nuobodus.
– Kas Jums kūryba šiandien?
– Pomėgis. Kūryba gimsta bet kada. Būna, kad kai kurios eilutės pačios iššoka, tiesiog jas užrašai, ir viskas. Kartais, būna, mašina važiuojant žmonos paprašau, kad užrašytų. Ji užrašo, o jau paskui plėtoju temą. Kartais net viena eilutė jau būna stimulas vystyti kūrinį toliau. Būdavo, net naktį pabundu, užrašau ir vėl grįžtu miegoti.
– Gal turite kūrybinių planų?
– Norėčiau pabaigti pasakas vaikams. Tokie čia tie planai... Noriu pabaigti tai, ką pradėjęs, nes kas čia žino: gali ir nepajėgti rašyti, susirgsi... Tad reikia pabandyti pabaigti. Tuomet vis kažkas lieka. Vaikai, anūkai paskaitys, duok Dieve. Gal geresni bus žmonės... Tik tiek. Kažkokių ryškių dalykų neplanuoju.