Lietuviška svajonė ispaniškai

C. Viscasillas, „Grundtvig“ programos asistentas, Lietuvoje vieši jau ne pirmą kartą. 2009 metais Klaipėdoje jis lankė trumpus, trijų savaičių, lietuvių kalbos ir kultūros kursus LCC universitete. 2010-aisiais, per antrąjį apsilankymą mūsų šalyje, Carlosas keturis mėnesius praleido Druskininkuose, kur „Atgimimo“ vidurinėje mokykloje dirbo Europos Sąjungos programos „Comenius“ mokytoju asistentu. 2011-ųjų rugsėjį, išmainęs spalvotąją Meksiką į Rietavą, dar kartą sugrįžo į Lietuvą. Į Žemaitijos kolegiją svečias atvyko pagal Mokymosi visą gyvenimą programą ir ketina čia likti iki mokslų metų pabaigos.
Nuolat užsiėmęs projektais ir įvairiausia kita veikla, kolegijos bendrabutyje gyvenantis ispanas sakė turįs nedaug laisvo laiko. Svarbiausios jo pareigos Žemaitijos kolegijoje – asistavimas Tarptautinių ryšių ir rinkodaros skyriaus vedėjai Daivai Jackūnienei, tačiau Carloso dienotvarkėje begalė kitų užsiėmimų. „Vienas iš mano buvimo čia tikslų – skatinti tarptautinį mobilumą, veiklą, projektus ir Mokymosi visą gyvenimą programą (LLP) tarp studentų ir vietos bendruomenėje“, – pasakojo asistentas.
Inžinieriaus išsilavinimą turinčiam Carlosui nelengva išvardyti visus savo pomėgius: jį domina viskas. Vyras ypač neabejingas istorijai (Ispanijoje jis išleido knygą apie Lietuvos heraldiką), lietuviškiems mediniams kryžiams, sportui. Savo gimtojoje šalyje Carlosas pasiekė nemenkų plaukimo laimėjimų, o Lietuvoje jau spėjo perplaukti net devyniolika ežerų ir keletą upių, dviračiu apvažiuoti beveik visą Rietavo savivaldybę. Šiuo metu ispanas svajoja Rietave surengti koncertą, kuriame skambėtų jo prosenelio diplomato ir kompozitoriaus kūriniai, todėl būtų laimingas, jei atsirastų norinčių jam padėti pianistų. Svečias sakė Lietuvoje ieškąs talentų ir džiaugsmingai praneša: „Kelis jau radau.“ Gabi Kulių (Plungės r.) vidurinės mokyklos mokinė Milda Pieškutė buvo pakviesta prisijungti prie Carloso ir kelių Druskininkų „Atgimimo“ mokyklos berniukų (drauge su jais svečias jau yra parengęs lietuvių-ispanų-anglų kalbų branduolinės energijos žodyną) vykdomo tyrimo apie Europos mokslininkus ir inžinierius, kuris bus pristatytas gegužės mėnesį. „Grundtvig“ programos asistentui neseniai vykusioje kokybiškiausių Mokymosi visą gyvenimą programos projektų apdovanojimų ceremonijoje Vilniuje iškilmingai įteiktas specialus prizas už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje. Verakrūzo (Meksika) universitete Carlosas skaitė pranešimą apie savo patirtį Lietuvoje, kurį pavadino „Lietuviška svajonė“.
Svečio iš saulėtosios Ispanijos Lietuvoje neišgąsdino nei šaltas klimatas, nei niūroki lietuvaičių veidai. C. Viscasillas prisipažįsta, kad pirmosiomis dienomis Rietave turėjo šiek tiek keblumų bendraudamas su aplinkiniais, tačiau puikia nuotaika trykštančiam ispanui tai nebuvo bėda. „Lengvai prakalbinu net pačius uždariausius, – tvirtina Carlosas. – Iš pradžių studentai bėgdavo nuo manęs kaskart, kai norėdavau su jais susidraugauti. Visi kažko bijojo. Visai kas kita su bendrabučio budėtojomis. Nors nė viena jų nekalba angliškai, tačiau tarp mūsų iš karto užsimezgė labai graži draugystė: jos mane moko lietuvių kalbos, aš jas – ispanų. Gaminu joms savo šalies tradicinius patiekalus... Visos budėtojos rūpinasi manimi tarsi mamos. Studentai, pamatę, kad galima puikiai bendrauti net nemokant kalbos, taip pat įsidrąsino ir liovėsi bėgioję nuo manęs.“
Paprašytas papasakoti apie savo įspūdžius Rietave, Carlosas teigė, kad būtų sunku trumpai nusakyti vieną nuostabiausių savo gyvenimo patirčių. Ispanui taip patiko Lietuva, kad nedvejodamas ryžosi atsisakyti pasiūlymo dirbti viename iš Meksikos universitetų ir atvyko į Rietavą. Žemaitijos kolegiją C. Viscasillas pasirinko dėl istorinės praeities. Sprendimui taip pat turėjo įtakos kunigaikščiai Oginskiai, apie kuriuos Carlosas jau buvo nemažai žinojęs dar prieš atvykdamas į Lietuvą. „Man patinka maži miesteliai, nenoriu matyti „Akropolio“ ir automobilių kamščių. Rietavas – autentiškas miestas, todėl esu laimingas pasirinkęs čia atvykti. Dviratis, ežeras, gera kompanija – viskas, ko man reikia. Ir tai nieko nekainuoja. Visada džiaugiuosi mažais dalykais: mėnuliu, pasivaikščiojimu parke. Nemėgstu televizoriaus. Nenoriu komplikuoti savo gyvenimo dideliais poreikiais“, – pasakojo svečias.
Jau ne vienam rietaviškiui yra tekę paragauti Carloso pagamintų tradicinių ispaniškų patiekalų. O į jo rengiamus prieškalėdinius ispaniškus vakarėlius kviečiami visi: studentai, dėstytojai, „mamos“ (bendrabučio budėtojos), „Maximos“ pardavėjos... Svečias, turintis draugų turbūt visose miesto įstaigose, mielai visus supažindina su savo kultūra, pamoko ne tik ispanų kalbos, bet ir tradicinių šokių, Kalėdų giesmių.
Kolegijos asistentas negaili komplimentų ne tik Rietavui, bet ir lietuviams. Jo manymu, mūsų šalyje daug įdomių, talentingų, kūrybingų žmonių. Nemažai apkeliavęs Lietuvos vietų, Carlosas jau spėjo įžvelgti ir skirtumų. „Rietaviškiai daug uždaresni nei druskininkiečiai, o Telšiai tarsi Meksika. Negalėjau patikėti, kad tik 40 kilometrų nuo Rietavo gyventojai tokie skirtingi: telšiškiai – karšti žmonės, lyg meksikiečiai“, – stebėjosi vyras.