Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Naujienos » Rietave » Pagerbtas prieš šimtmetį bažnyčią statęs kaunauninkas

Pagerbtas prieš šimtmetį bažnyčią statęs kaunauninkas

Juo­za­po Niū­nia­vos 100-ųjų mir­ties me­ti­nių mi­nė­ji­mas Tve­ruo­se

1918 m. sau­sio 30 die­ną Tve­ruo­se mi­rė Že­mai­čių vys­ku­pi­jos ka­nau­nin­kų ka­pi­tu­los na­rys, ka­nau­nin­kas ir de­ka­nas Juo­za­pas Niū­nia­va – Tve­rų baž­ny­čios sta­ty­to­jas (1897 m.). Ka­nau­nin­kas ne­su­lau­kė di­džio­jo Lie­tu­vos įvy­kio – Vals­ty­bės at­kū­ri­mo ak­to pa­skel­bi­mo. Pri­trū­ko ke­lio­li­kos die­nų. Pra­bė­gus 100 me­tų, va­sa­rio 4 die­ną, Tve­rų šven­to­vė­je rin­ko­si da­bar­ti­niai pa­ra­pi­jos gy­ven­to­jai, sve­čiai ir ve­lio­nio ku­ni­go ar­ti­mie­ji.

Pro­tes­tan­tiz­mui at­si­trau­kus dar Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės me­tais, ka­ta­li­ky­bė į Tve­rus ne­sku­bė­jo. Tik 1589 m. bu­vo pa­sta­ty­ta pir­mo­ji ka­ta­li­kų šven­to­vė. Grei­čiau­siai tai bu­vo kop­ly­čia, nes 1592 ir 1597 m. ji ne­tu­rė­ju­si ku­ni­go. Eli­jo­šius Il­gaus­kis, ka­ra­liaus Zig­man­to Va­zos įpa­rei­go­tas, grei­čiau­siai se­no­sios kop­ly­čios vie­to­je pa­sta­tė nau­ją, taip pat me­di­nę, ir už­ra­šė be­ne­fi­ci­ją, ku­rią ka­ra­lius pa­tvir­ti­no 1618 m. Kiek vė­liau Tve­rų tė­vū­nas L. Pa­lu­bins­kas įstei­gė al­ta­ri­ją ir pa­do­va­no­jo kle­bo­nui že­mės baž­ny­čiai ir kle­bo­ni­jai iš­lai­ky­ti. Tuo me­tu Tve­rų baž­ny­čiai ati­te­ko ir gar­su­sis Al­ko kai­mas su Al­ko­kal­niu Rie­ta­vo se­niū­ni­jo­je.
1747 m. Tve­rų baž­ny­čia su­de­gė. 1814 m. kun. Stec­kis pa­sta­tė nau­ją me­di­nę (tre­či­ą­ją) baž­ny­čią. XIX a. pa­bai­go­je me­di­nė baž­ny­čia bu­vo la­bai pra­stos būk­lės, to­dėl siek­ta gau­ti lei­di­mą sta­ty­ti mū­ri­nę baž­ny­čią. Tel­šių vys­ku­pi­jos kan­ce­lia­ri­ja lei­do sta­ty­ti nau­ją se­no­sios vie­to­je, bet tik me­di­nę. 1897 m. kle­bo­nas Juo­za­pas Niū­nia­va (No­ne­vi­čius) su pa­ra­pi­jie­čiais pa­sta­tė da­bar­ti­nę, jau ket­vir­tą­ją, me­di­nę baž­ny­čią. Že­mai­čių vys­ku­pas pa­gal­bi­nin­kas Kas­pa­ras Cir­tau­tas baž­ny­čią 1899 m. kon­sek­ra­vo Švč. M. Ma­ri­jos Ap­lan­ky­mo ti­tu­lu. II-ojo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu su­de­gė baž­ny­čios do­ku­men­tai, bu­vę kle­bo­ni­jo­je, su­pleš­kė­jo be­veik vi­sas mies­te­lis, ta­čiau baž­ny­čia iš­li­ko.
Dau­ge­lis tve­riš­kių, no­rė­da­mi pa­ro­dy­ti at­vy­ku­siems sve­čiams mies­te­ly­je esan­čias ver­ty­bes, pir­miau­sia pa­mi­ni Tve­rų Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos ap­si­lan­ky­mo baž­ny­čią, pri­min­da­mi, kad ji yra di­džiau­sia Lie­tu­vo­je me­di­nė baž­ny­čia, o jos al­to­riu­je yra ste­buk­lais gar­sė­jan­tis Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos pa­veiks­las. Apie pa­tir­tas ma­lo­nes ir ste­buk­lus liu­di­ja vo­tai, pa­ka­bin­ti ša­lia al­to­riaus. Tve­rų baž­ny­čia yra ne tik kul­tū­ros pa­vel­do pa­min­klas: kiek­vie­nas iš bet ku­rios pu­sės grįž­tan­tis nuo kal­vų pa­ma­to mies­te­lį su cen­tre iš­ki­lu­sia baž­ny­čia. Šis pa­min­klas tve­riš­kiams la­biau dva­si­nis nei fi­zi­nis sta­ti­nys.
Liau­diš­ko­jo ti­po ar­chi­tek­tū­ra Tve­rų baž­ny­čią pa­ver­čia ga­na pa­pras­ta ir san­tū­ria. Baž­ny­čiai bū­din­gos ne­ogo­ti­ki­nės for­mos at­si­spin­di lan­guo­se, ma­sy­viuo­se ke­lia­tarps­niuo­se bokš­tuo­se, už­si­bai­gian­čiuo­se dan­gų ba­dan­čio­mis smai­lė­mis. Pro aukš­tus ar­ki­nius baž­ny­čios lan­gus į vi­dų pa­ten­ka švie­sa, to­dėl jo­je erd­vu, jau­ku. Sie­nos da­žy­tos me­di­nėms šven­to­vėms bū­din­ga smė­lio spal­va. Ne­gau­si ge­o­met­ri­nės aug­me­ni­jos or­na­men­ti­ka lu­bo­se su­tei­kia sub­ti­lios puo­šy­bos įspū­dį. Kaip ir lu­bas rė­mi­nan­tis de­ko­ra­ty­vi­nis or­na­men­ti­nis kar­ni­zas su ap­va­du, sa­vo tam­sia or­na­men­ti­ka stip­ri­nan­tis jos es­te­tiš­ku­mą. Tai XIX am­žiaus pro­fe­sio­na­lio­sios ar­chi­tek­tū­ros pa­vyz­dys, su­si­mai­šęs su vie­ti­ne že­mai­čių liau­dies ar­chi­tek­tū­ros tra­di­ci­ja.
Pra­ėju­siais me­tais Tve­rų Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos ap­si­lan­ky­mo baž­ny­čia pa­mi­nė­jo 120 me­tų ju­bi­lie­jų. Pra­bė­gus 100 me­tų, sek­ma­die­nį, Tve­rų šven­to­vė­je rin­ko­si da­bar­ti­niai pa­ra­pi­jos gy­ven­to­jai pa­mi­nė­ti pas­ku­ti­nės baž­ny­čios sta­ty­to­jo mi­ri­mo me­ti­nes. Svei­kin­da­mas su­si­rin­ku­siuo­sius, pa­ra­pi­jos kle­bo­nas doc. dr. Sau­lius Stumb­ra džiau­gė­si, jog, su­lau­kę gar­bin­gų sve­čių, gra­žiai su­si­rin­kę į iš­kil­mes, ta­rėme nuo­šir­dų „Ačiū“ baž­ny­čios sta­ty­to­jui kan. J. Niū­nia­vai už Tve­rų baž­ny­čią. Apei­goms va­do­va­vo po­pie­žiš­ko­sios gar­bės pre­la­tas dr. Juo­zas Šiu­rys. Ho­mi­li­jo­je gar­bus sve­čias ak­cen­ta­vo, kaip svar­bu yra sta­ty­ti „baž­ny­čią“. Ne tik iš ply­tų ar me­die­nos, svar­biau, kad „baž­ny­čia“ bū­tų pa­sta­ty­ta žmo­gaus gy­ve­ni­me. Gar­bu­sis ka­nau­nin­kas J. Niū­nia­va pa­sta­tė sau pa­min­klą – di­džiau­sią me­di­nę baž­ny­čią Lie­tu­vo­je, ku­rio­je jau 120 me­tų ren­ka­si Die­vo tau­ta sek­ma­die­nio mal­dai, at­ei­na krikš­tui, san­tuo­kai, čia ne­ša mi­ru­siuo­sius, iš­gy­ve­na sa­vo džiaugs­mus ir skaus­mus prie ma­lo­nė­mis gar­saus Die­vo Mo­ti­nos pa­veiks­lė­lio. Anot pa­moks­li­nin­ko, mums ten­ka už­da­vi­nys rū­pin­tis, kad Die­vo na­mai bū­tų gra­žūs, kad jie kvies­tų ir vie­ny­tų.
Šven­to­se Mi­šio­se gie­do­jo Tel­šių Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų pa­ra­pi­jos cho­ras, va­do­vau­ja­mas Er­nes­tos Dar­gu­žie­nės. Skam­bios gies­mės vil­ni­jo di­din­gos baž­ny­čios skliau­tais, kel­da­mos aukš­tyn ti­kin­čių­jų šir­dis. Gar­bius sve­čius ir su­si­rin­ku­siuo­sius svei­ki­no Tve­rų se­niū­nas An­ta­nas Za­le­pū­gas, džiaug­da­ma­sis, kad gar­bin­gi ir iš­ki­lūs pa­ra­pi­jos ju­bi­lie­jai pa­dė­jo Tve­rams tap­ti ma­žą­ja kul­tū­ros sos­ti­ne. Mi­nė­ji­me da­ly­va­vo ir ka­nau­nin­ko, de­ka­no J. Niū­nia­vos gi­mi­nės at­sto­vė, ku­ri su­pa­žin­di­no su baž­ny­čios sta­ty­to­jo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja.
Po šv. Mi­šių Tve­rų gim­na­zi­jos jau­ni­mas, va­do­vau­ja­mas ti­ky­bos mo­ky­to­jos Li­ja­nos Nor­vai­šie­nės, pa­ro­dė me­ni­nę pro­gra­mė­lę, ku­rio­je kė­lė svar­bų klau­si­mą: „O kas aš esu Baž­ny­čio­je? Ir kas man yra Baž­ny­čia?“ Šven­ti­nį mi­nė­ji­mą, skam­bant „Vi­sų Šven­tų­jų“ li­ta­ni­jai, vai­ni­ka­vo pro­ce­si­ja į se­ną­sias Tve­rų ka­pi­nes, ku­rio­se ir pa­lai­do­tas kan. J. Niū­nia­va. Skam­bi „Ma­ri­ja, Ma­ri­ja“ ai­dė­jo mies­te­lio kal­vomis, pa­ves­da­ma ve­lio­nį ir vi­sus šven­tės da­ly­vius Die­vo Mo­ti­nos glo­bai. Ant ka­po pa­dė­ta gė­lių, už­deg­tos žva­ke­lės.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama