Pradžių pradžią prisimenant
Šį mėnesį Rietavo savivaldybės žmonėms skirtas laikraštis „Rietavo žemė“ švęs įkūrimo dešimtmetį. Per tuos dešimt metų daug įvykių įvyko, kurie buvo aprašomi leidinio puslapiuose. O tai sako, kad ir laikraštis prisidėjo prie Rietavo krašto istorijos kūrimo. Šiandien žvelgiant į praeitį baltas pavydas ima, kad dabartiniai laikraščio darbuotojai turi puikią materialinę bazę, visas ryšio priemones, ko, deja, mes tada neturėjome. Kitaip sakant, kūrėmės tuščioje vietoje.
Stačia galva nerta į nežinią
Kai tik buvo atgauta Rietavo savivalda, ir Savivaldybės tarybos nariai, ir Savivaldybės administracijos vadovai ėmė sukti galvas, kaip įsteigti savo krašto laikraštį. Nors Plungės laikraščiai skelbė, jog jie yra skirti Plungės ir Rietavo krašto žmonėms, tačiau apie Rietavą juose buvo mažai informacijos. Juk įvykis vijo įvykį ir viską aprašyti viename puslapyje tiesiog buvo neįmanoma.
Kai žmogus turi viziją, o kai dar atsiranda tokių, kurie tai vizijai pritaria, viskas gali tapti realybe. Kas jau kas, o rietaviškiai kaipmat pajuto, jog mezgasi daigeliai laikraščiui įsisteigti, ir ėmė be atodairos atakuoti ir mus, rašančius į laikraščius, ir tarybos narius, kada tai bus. Ir taip 2001 metų lapkričio 16 dieną, penktadienį, išėjo pirmas savaitraščio „Rietavo žemė“ numeris. Nors prabėgo daug metų, tačiau negaliu pamiršti, su kokiu džiaugsmu jis buvo visų sutiktas. Laikraštį įsteigė ir leido uždaroji akcinė bendrovė „Plunbra“, pirmasis redaktorius buvo dabar jau amžiną atilsį Gediminas Vilimas. O darbuotojų laikraštyje – tik du. Aš, šių eilučių autorė, ir fotokorespondentas Kęstutis Jasaitis. Dar mums talkino su rašiniais Rietavo savivaldybės atstovė spaudai Alma Riebždaitė.
Laikraštis pradėjo savo gyvenimą, tačiau steigėjai, įkurdami jį, nepagalvojo nei apie patalpas, nei apie ryšio priemones, nei apie transportą, be kurio neįmanoma pasiekti atokių savivaldybės kampelių. Mano darbo vieta buvo mano namai, Kęstutis su savo mašina važiuodavo, kur tik reikia, ir fotografuodavo taip pat su savo fotoaparatu. Būdavo, dienomis susirenki medžiagą, naktimis ją paruoši, o kadangi tada neturėjau fakso, ryte bėgdavau į Savivaldybę ar kitur, kad visą naktinį darbą išsiųsčiau, nes redaktorius jau aštuntą valandą ryto pradėdavo maketuoti laikraštį. Esu tikra, jog dabartiniai šio laikraščio darbuotojai tikrai nenertų stačia galva į nežinią.
Kai reikėjo pagalbos, ji buvo suteikta
Gerai nebepamenu, gal po kokio pusmečio buvo pradėtas leisti pirmadieniais antras laikraščio numeris, kad nepasentų informacija. Tiek pirmadienio, tiek penktadienio laikraštis buvo dviejų spaudos lankų. O kadangi iš pradžių nebuvo daug reklamos, tad visus puslapius reikėdavo užpildyti rašiniais. Tada ir pradėjome ieškoti talkininkų. Kad ir po tiek metų, už pagalbą ačiū tariu Savivaldybės tarybos nariui Albinui Maslauskui, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktoriui Vytui Rutkauskui, be galo įdomūs būdavo rašiniai Algirdo Monkevičiaus. Daug mums rašė mokytojai, mokiniai, kultūros darbuotojai ir kiti. Ačiū jiems visiems. Jautėme nuolatinę Savivaldybės tarybos narių moralinę paramą. Ypač buvome dėkingi merui Antanui Černeckiui, kuris nepamiršdavo mūsų pasveikinti Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga.
Pro mūsų akis nepraslysdavo niekas. Kalbinome įdomius žmones, daugelio jų jau nebėra tarp mūsų, nepamirštas buvo sportas ir jaunimo reikalai. Iki šiol pamenu pokalbį su rietaviškiu Stasiu Srėbaliumi, kuris iki šių dienų yra išsaugojęs Bogdano Oginskio smuiką. Smuikas kaip smuikas, tik labai nučiupinėtas. Jo viduje yra įrašas: „Kng. Bogdanas Oginskis, Rietavas“, toliau pora neįskaitomų žodžių, o po jų „ir lentpjūvė“. Tai, sakau, gal muziejininkai susitartų su ponu Srėbaliumi, kad tą smuiką kažkokiu būdu perleistų muziejui? Gražiai bendradarbiavome su Rietavo policijos komisariatu. Ne kartą ruošėme reportažus iš įvairių įvykių vietų.
Pasirodo, jaunimui reikėjo daugiau
Nors laikraštyje skyrėme nemažai dėmesio jauniems žmonėms, tačiau jų tai netenkino. Tad Almos Riebždaitės iniciatyva jaunimas ėmė leisti „Rietavo žemės“ priedą Rietavo savivaldybės jaunimui „Langas“. Pirmas jo numeris išėjo 2002 metų gegužės 31 dieną. Priedo širdis – net vienuolika jaunų žmonių. Jo atsiradimui pritarė ir Savivaldybės vadovai, ir dvasininkija, ir, be abejo, pats jaunimas.
Jaunimo veikla sustiprėjo, kai Rietavo vidurinėje mokykloje (dabar Lauryno Ivinskio gimnazija) atsirado Taikos korpuso savanoris Tedas Bonjovanis. Jo iniciatyva įsisteigė Jaunimo centras. Pamenu ir tą patį pirmąjį Jaunimo centro suorganizuotą teatralizuotą renginį centrinėje miesto aikštėje.
Po kurio laiko „Rietavo žemės“ redaktoriumi pradėjo dirbti Robertas Markevičius. Jau tada turėjome patalpas Oginskių g. 8 ir telefoną, dar po kiek laiko atsirado ir vienas kompiuteris. Tačiau laikraščio materialinė bazė ypač sustiprėjo, kai redaktoriauti atėjo jauna energinga moteris – Vita Sileckytė. Jos dėka laikraščio skyrius įsikūrė puikiose patalpose Rietavo pašte su visomis ryšio priemonėmis. Pagausėjo ir personalo. Kadangi daugėjo reklamos, administratore-reklamos vadybininke pradėjo dirbti gabus žmogus – Giedrė Daunienė. O V. Sileckytei pasitraukus, Giedrė tapo laikraščio redaktore. Pasipildė ir korespondentų gretos. Atėjo dirbti Irena Dirgėlienė.
Štai tokia buvo ta pradžių pradžia. Šiandieniniams šio laikraščio darbuotojams norėtųsi palinkėti aštrios, bet teisingos plunksnos. Būti savarankiškiems, nepasiduoti jokiai įtakai. Jei suklydote, sugebėkite ir atsiprašyti, ypač jei tai liečia žmogų. Juk yra sakoma, kad laikraščiu galima ir žmogų užmušti. Tad – sėkmės Jums!
