„Privalau tiems, kurie yra šioje žemėje, kažką palikti“
Ne kiekvienam lemta patirti išsipildžiusių svajonių skonį. Ir tik nedaugelį aplanko sėkmė, kai bėgantys metai nenusineša svajų kartu su savimi ir palieka jas įprasmintas darbuose. Muzikos mokytojas, chormeisteris, kompozitorius, dirigentas ir vargonininkas Aloyzas Meškauskas šiandien, atsigręžęs į nueitą kelią, gali pasidžiaugti gražiomis įgyvendintomis svajonėmis. O jų visų nė nesusakysi: juk svajota ne vieną dešimtmetį. Gerbiamas muzikas mini savo jau 80 metų jubiliejų.
Muziko atmintyje vis dar ryškūs vaikystės prisiminimai: medinis namelis šiaudais dengtu stogu Norgalvių kaime (Rietavo sav.), kur nuolatos skambėdavo dainos. „Aš, būdamas mažiausias, kai visi namiškiai, susirinkę po dienos darbų, dainuodavo, įsilipdavau į klevą, įsivaizduodavau, kad esu lakštingala, ir taip pat dainuodavau“, – juokiasi menininkas.
Dar ankstyvoje jaunystėje, bedainuodamas medyje pradėjęs svajoti apie muziką, A. Meškauskas sėkmingai žengė kūrybos keliais. Nors jie ir ne visada buvo lengvi, tačiau atkaklios pastangos ir sąžiningas darbas davė puikių vaisių. Menininkas niekada neabejojo savo pašaukimu ir net negalvojo apie jokią kitą sritį – muzika visada buvo jo vienintelis troškimas, kurio siekti padėjo tėvų įskiepytos savybės: ko imiesi, būtinai turi ir užbaigti. Negali niekada mesti darbo neatlikęs jo iki galo. A. Meškauskas pasakojo, jog mama vis dėlto ne itin palankiai kurį laiką žiūrėjusi į jo polinkį prie muzikos, mat muzikantai tuometiniame kaime nebuvo vertinami rimtai. Rietaviškis taip pat prisimena vaikystės draugės padrąsinimą, kai jai užsiminė apie savo svajonę išmokti groti: „Žmogus, ko labai nori, visada pasiekia. Jeigu tikrai nori, taip ir bus.“
Noras buvo tikras. A. Meškauskas, baigęs Klaipėdos muzikos mokyklą, net ir išvykęs tarnauti į sovietinę armiją ir mokydamasis aviacijos mokykloje, savo pašaukimo nepamiršo: grojo rusų instrumentiniame orkestre, dainavo chore. Atlikęs karo prievolę ir sugrįžęs į uostamiestį, mokėsi choro dirigavimo ir vadovavo įvairiems meno kolektyvams. Muzikos aukštumų toliau siekė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, pasirinkęs neakivaizdžias choro dirigavimo studijas.
Kretingalės septynmetėje mokykloje žengti pirmieji žingsniai vadovaujant vaikų chorui ir skudučių ansambliui. Menininkas metus, praleistus Telšiuose, įvardija kaip produktyviausius kūrybos atžvilgiu: „Nebūdavo vakaro, kad mudu su žmona rajone nedainuotume. Telšiuose kurį laiką teko dirbti net septyniose vietose.“ Beje, muzika A. Meškauskui dovanojo ir žmoną Birutę Teresę. „Ji buvo mano mokinė“, – šypsosi rietaviškis.
„Turiu tokį jausmą, kad kažkas dar nepadaryta ir reikia padaryti. Negaliu prarasti žodžio „reikia“. Dažnai žmonės, kad ir gabūs, turi žodį „aš“, „man reikia“, o ne „mes“. Jeigu man malonu, aš noriu, kad ir kitam būtų malonu. Norisi, kad kuo mažiau būtų verkiančių aplinkui, kuo mažiau ašarų ir liūdesio. Jeigu sugebu, stengiuosi ką nors pralinksminti. Privalau tiems, kurie yra šioje žemėje, kažką palikti, o ne kaip šliužas prašliaužti“, – kalbėjo A. Meškauskas. O palikta tikrai nemažai: rietaviškio dėka įkurta Kretingos vaikų muzikos mokykla, suburtas Plungės švietimo darbuotojų moterų choras. O kiek dar dainų, giesmių, instrumentinių pjesių, operų vaikams sukurta ir knygų išleista. A. Meškausko metodinis leidinys „Skudučiai mokykloje“ kurį laiką buvo paplitęs ne tik visose Lietuvos mokyklose, bet ir universitetuose. Keletą metų muzikas vadovavo Tryškių apylinkės vyrų chorui, direktoriavo Plungės vaikų muzikos mokykloje. Net penkiolika metų A. Meškauskas buvo respublikinio muzikos mokytojų choro koncertmeisteris. Be rietaviškio vadovaujamų vaikų ir suaugusiųjų kolektyvų neapsieidavo nė viena Respublikinė dainų šventė.
1995 metais, grįžęs į Rietavą, muzikas ir toliau užsiėmė kūrybine veikla: keletą metų vadovavo Rietavo neįgaliųjų draugijos vokaliniam-instrumentiniam ansambliui „Vilties balsai“. Šiuo metu A. Meškauskas groja vargonais įvairiose bažnyčiose, kuria dainas, giesmes ir eina muzikos dekano pareigas Rietavo trečiojo amžiaus universitete, kur dirba visuomeniniais pagrindais ir jokio atlygio už tai negauna, priešingai, pačiam tenka kas mėnesį susimokėti už šią veiklą. Vis dėlto ne pinigais viskas matuojama. „Man svarbu, kad kas nors būtų padaryta. Pinigai nėra matas. Ten, kur išeisi, nenusineši pinigų. Jie niekam nereikalingi“, – kalbėjo A. Meškauskas.
Nepaprastos muziko pastangos ir darbai neliko neįvertinti. Jo garbei Vilniaus Algirdo muzikos mokykloje praėjusią savaitę surengtas autorinis vakaras-koncertas, skirtas 80 metų sukakčiai paminėti. Šis koncertas A. Meškauskui – visiškai netikėta dovana, kurios iniciatorė – renginio organizatorė, Algirdo muzikos mokyklos skyriaus fortepijono dalyko vedėja Aušra Liasienė. Rietaviškis ypač sužavėtas nuoširdžiu koncertu ir pilnutėle nepažįstamų žmonių sale, iš kurios sklido tiek daug šilumos ir puikių emocijų. Pagerbti kompozitoriaus atvyko buvęs dėstytojas ir draugas profesorius Lionginas Abarius, kuris A. Meškausko kūrybiniame ir dvasiniame kelyje buvo vienas svarbiausių asmenų. Kaip sako pats muzikas: „L. Abarius buvo tarsi tėvas, kurio netekau tik prasidėjus karui. Su profesoriumi nuolat dalydavomės tiek džiaugsmais, tiek vargais. Jis visada mane skatino kurti.“ L. Abarius negailėjo šiltų žodžių ir džiaugėsi savo buvusio studento autoriniame vakare išgirdęs melodingų melodijų. Koncerte pasirodė ir A. Meškausko dukters Giedros Meškauskaitės vadovaujamas styginis ansamblis iš Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos.
Pagerbti savo krašto šviesuolį turės progą ir rietaviškiai: A. Meškausko autorinis vakaras įvyks gruodžio 2 dieną 19 valandą Rietavo kultūros
