Savarankiško kelio pradžia
Laikraštis „Rietavo žemė“ nuo laikraščio „Brasta“ atsijungė 2002 metų rugsėjo mėnesį. Rugsėjo 27 dieną išėjo pirmasis, jau nepriklausomas nuo plungiškių, numeris. Pradžia buvo sunki. Pirmieji darbuotojai buvo tik pradedantieji, turėjome vieną seną kompiuterį. Tik žurnalistė Donata Vitkienė jau turėjo nemažą darbo stažą. Gerai pasikaustęs buvo ir fotografas Kęstas Jasaitis, kuris vėliau prisijungė prie mūsų. Buhalterė Kristina Raišuotienė ir maketuotoja Laura Jundulienė dar tik pradėjo savo darbines karjeras. Irenai Dirgėlienei reikėjo keisti savo tikybos mokytojos profesiją į žurnalistiką, man pačiai – iš inžinierės žemėtvarkininkės tapti redaktore, žurnaliste, vadybininke, korektore, vairuotoja ir valytoja. O „Rietavo žemė“ turėjo išeiti laiku. Tai buvo tarsi iššūkis mums visiems.
Pirmą mėnesį man teko dirbti septynias dienas per savaitę po 10–12 valandų. Su maketuotoja Laura dėliodavome laikraštį iki paryčių. Irenai sunkiai sekėsi dėstyti savo mintis kompiuteriu. Kristina vis „trukdydavo“ jau patyrusias savo profesijos ases. Dirbome ir mokėmės iš savo pačių klaidų, nes nelabai buvo iš ko mokytis. Laikraščio kokybė po truputį gerėjo (jau mums taip atrodė). Į kolektyvą įsiliejo nauji etatiniai ir neetatiniai darbuotojai: korektorė Inga Litvinienė, žurnalistai Silvija Petkevičiūtė, Bronius Durka, Stefa Steponavičiūtė, Rita Bartusevičiūtė. Į administratorės-vadybininkės pareigas priėmėme nepamainomą Giedrę Daunienę, kuri greitai perprato ne tik savo, bet ir kitų darbo subtilybes. Atsirado ir nuolat rašančių skaitytojų: šviesaus atminimo poetė ir humoristė Birutė Lengvenienė visada buvo laukiama su savo kūryba ir reportažais apie sporto įvykius, Algirdas Monkevičius – su savo išmintingomis ir su humoru pasakojamomis istorijomis, Vytautas Mišeikis, mokyklų mokytojos, mokiniai. Žemaitijos kolegijos dėstytoja Irena Jurkšienė mus informuodavo apie šios mokymo įstaigos įvykius, veiklą taip išsamiai, kad net teko tam skirti visą skyrių: „Žemaitijos kolegija“. Jai talkindavo ne tik kiti dėstytojai, bet ir studentai. Rietavo jaunimo centras taip pat norėjo išlieti savo kūrybinius sugebėjimus, taip gimė skyrelis „Langas“. Juristas Ričardas Noreika ruošdavo rubriką „Juristo patarimai“. Savivaldybės atstovės spaudai Alma Riebždaitė ir Daiva Beliokaitė informuodavo, kas vyksta Savivaldybėje, deputatų tarybos posėdžiuose. Atrodė, kad prie „Rietavo žemės“ išleidimo dirbo visi rietaviškiai – kas rašydami, kas duodami interviu, kas patardami, kas pakritikuodami, kas kokią temą pasiūlydami. Mes irgi nesnaudėme: Donata nuosekliai kalbino pagyvenusius rietaviškius, kad neužmirštume Rietavo praeities, ieškojo žmonių – „perliukų“ – su įdomiomis gyvenimo istorijomis, Bronius turėjo savo „Ignaco kampą“, nušviesdavo sporto įvykius, Giedrė – „Mortos skrynelę“, „Mūsų gyvūnai“, Silvija – „Europos Sąjungą“ ir „Knygų lentyną“, Irena – „Su tikėjimu per gyvenimą“, „Mokyklą“ ir „Sveikatos abėcėlę“, aš – „Ūkininko skaitymus“. Laikraštyje kiekvienas galėjo rasti ne tik naujienų iš mūsų savivaldybės, bet ir ko nors sau pagal pomėgius. Mums atrodė, kad būtent toks turi būti nedidelės savivaldybės bendruomeninis laikraštis.
Darbas virte virė redakcijoje. Pradėjo atsirasti patirtis, profesinis nuovokumas. Irena ir Donata jau be baimės ir „su vėjeliu“ rašė savo straipsnius kompiuteriu. Giedrė lengvai rasdavo reklamos užsakovų, profesonaliai tardavosi dėl laikraščio reikalų. Kristina jau pradėjo lenkti ir savo profesijos atstoves buhalterijos išmanymo srityje. Kęstas visada būdavo įvykių sūkuryje, gaudydamas geriausius kadrus. Neetatiniai žurnalistai žinojo savo temas ir laiką, kada pristatyti rašinius, ir noriai talkindavo. Pagerėjo ir materialinė pusė, jau turėjome ne vieną kompiuterį. Tada ir mano darbo laikas susitraukė iki normalios darbo dienos. Aš galėjau lengviau atsipūsti, nes pasitikėjau kolektyvu, jų darbu ir kompetencija. Žinojau, kad bet kokiu atveju darbai bus atlikti ir laikraštis išeis.
Tada mums atrodė, kad mūsų laikraštis pats geriausias ir šauniausias, tačiau buvo visko. Visi labai krimtomės dėl mūsų darbo kritikos. Dažnai ne vienam norėdavosi viską mesti. Tačiau jaunatviškumas, noras save išbandyti įveikdavo iškylantį nusivylimą. Kęsto humoras, Donatos veiklumas, Broniaus gera nuotaika, Kristinos šypsena, Giedrės energija, ištikimų skaitytojų pagyrimas visus nuteikdavo optimistiškai. Labai energingai ėmėmės laikraščio prenumeratos didinimo reikalų. Vien reklamos laikraštyje neužteko. Sėsdavome į mašiną ir vykdavome į kaimus. Kaip dabar atsimenu mūsų kelionę į Tverus užsnigtais keliais. Teko ir mašiną stumti, per sniegą bristi, bet aplankėme ir labiau nutolusius kaimiečius. Lankėmės ir pas pensininkus, kurie labai džiaugėsi mūsų atvykimu, ir pas skurstančias jaunas šeimas, ir pas prie arielkėlės susėdusius pijokėlius, kurie siūlė „sušilti“ tokią šaltą dieną. Dalijome „Rietavo žemę“, pasakojome apie mūsų darbą, Rietavo naujienas. Žmonės klausydavo, dėkodavo, kad aplankėme, prenumeruodavo laikraštį ar pažadėdavo jį užsiprenumeruoti. Buvo ir tokių, kurie kritikuodavo, piktindavosi. Teko susitaikyti su ta mintimi, kad jaunam laikraštėliui nepavyks įveikti senas tradicijas ir didelę patirtį turinčio „Žemaičio“.
Dešimties metų jubiliejus parodo, kad vis dėlto laikraštis „Rietavo žemė“ yra reikalingas rietaviškiams, kad yra laukiamas. Tad norėtųsi mūsų senojo kolektyvo vardu palinkėti laikraščiui gyvuoti dar ne mažiau kaip dešimt metų, darbuotojams – kūrybinio polėkio, ištvermės ir daug daug ištikimų skaitytojų.
