„Visi kaip broliai buvo“
Lietuva jau 21-ąjį kartą mini Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną. Vieniems kraupiosios nakties vaizdai nugrimzta užmarštin, kitiems jie išliks ryškūs visą gyvenimą. Rietaviškis Kęstutis Jasaitis, fotoaparatu užfiksavęs žiauriausius nakties momentus, nelinkęs pernelyg atvirauti: „Nenoriu aukštomis materijomis kalbėti. Ir taip žmonės sako: „Beprotis, kad paveikslavai prie pat tanko, juk nušauti galėjo...“
„Aišku, kad galėjo...“ – nesiginčija K. Jasaitis ir sako iš pat pradžių įvertinęs pavojų ir netikėjęs politikų melu, neva rusai šaudys iš tuščių šovinių. Ir vis dėlto per televiziją girdėtam kvietimui Lietuvos žmonėms rinktis prie Vilniaus televizijos bokšto rietaviškis abejingas negalėjo likti. K. Jasaitis sausio 12-ąją išvyko į sostinę ir prisijungė prie gausaus būrio laisvės gynėjų. Ir tik atsitiktinumas, o gal likimas, kad Vilniuje Kęstutis atsidūrė būtent lemtingąją naktį. Rietaviškis prisiminė, jog kelionėn buvo išsiruošęs anksčiau, tačiau, atsiradus automobilio gedimams, išvyką kelioms dienoms teko atidėti. „O galėjau viską pražiopsoti, jei būčiau atvažiavęs ir išvažiavęs anksčiau“, – svarstė fotografas.
Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, K. Jasaitis pasakojo, jog prisiminimai, kaip desantininkai užėmė Vilniaus televizijos bokštą, tokie pat ryškūs: „Giminaičiai gyvena prie pat bokšto, todėl visą dieną ten ir praleidome. Į namus sugrįždavome tik pasišildyti ir vėl išeidavome. O vakare prie bokšto patraukėme drauge su žmonos sesers vyru Vaciu, tačiau greit išsiskyrėme. Žmonių buvo daug, visi laksto, šaudo, gaudo... Tą naktį galvojau, kad Lietuvos nepriklausomybei atėjo galas.“
Fotografas prisimena gražų lietuvių susivienijimą ištikus nelaimei: „Sausio 12-ąją buvo kaip per dainų šventę: grojo liaudies ansambliai, visi šoko, dainavo, kavą virė. O išgirdę, kad aš žemaitis, iš toli atvažiavęs, visi valgyti siūlė. Visi kaip broliai buvo.
Dabar niekas nebeduoda arbatos, sužinoję, kad esu iš Žemaitijos“, – šmaikštavo K. Jasaitis.
Rietaviškio, apdovanoto Sausio 13-osios atminimo medaliu, pavardė labiausiai visiems žinoma dėl istorinių kadrų. Kur tik nebuvo publikuotos jo nuotraukos, liudijančios žiaurius įvykius... „Aš tų nuotraukų net nespėdavau daryti tiek, kiek prašė. Jei už visas būčiau pinigus ėmęs, būčiau turtuolis dabar.“ Ne vieni prašė ir negatyvų. Kauno IX fortas net pasisiūlė juos nupirkti, tačiau K. Jasaičio atsakymas buvo vienareikšmiškas: „Negi velniui dūšią parduosi?“
K. Jasaitis nelinkęs atvirauti ir paklaustas, ar šiandien bevažiuotų ginti laisvės, juokauja: „Dabar slidūs keliai. Geriau per televizorių pažiūrėčiau.“
