Žiūrėjome Žalgirio mūšio inscenizaciją

Liepos 16-ąją, prieš atvykdami į Griunvaldą, aplankėme garsiąją Malborko tvirtovę, 1274 m. įkurtą kryžiuočių ir iki 1457 m. buvusią svarbia kryžiuočių ordino didžiojo magistro rezidencija. Likome sužavėti šio vieno monumentaliausių ir įspūdingiausių plytinės gotikos ansamblių Europoje. Susidomėjimą žadino išsamus gido pasakojimas ir faktas, kad būtent iš čia kryžiuočiai išvyko į lemtingąją Žalgirio kovą.
Tą patį vakarą, sėkmingai įveikę transporto spūstį, įsikūrėme palapinių stovykloje Griunvalde, netoliese mūšio lauko. Ją papuošė mūsų kelionės organizatorių atsivežtos spalvingos vėliavos ir transparantai su užrašais „Lietuva", „Lithuania".
Leidžiantis saulei sekdami Nepriklausomybės Akto signataro, Seimo nario Jono Šimėno nešama aukštai plevenančia Lietuvos trispalve patraukėme daina pasveikinti viduramžių karo stovykloje jau prieš keletą dienų įsikūrusių Lietuvos kariūnų ir jų palydos. Buvome maloniai priimti stovyklos šeimininkų ir lietuvių kariaunos vyriausiojo vado didžiojo kunigaikščio Vytauto (kartu su kitais lietuviais džiaugėmės, kad Vytauto Didžiojo vaidmuo pirmą kartą nuo mūšio inscenizacijų rengimo pradžios šiemet patikėtas lietuviui, Lietuvos kariuomenės karininkui kapitonui Donatui Mazurkevičiui).
Liepos 17-osios ryte turėjome puikią galimybę apžiūrėti Žalgirio mūšio įamžinimo paminklus, pasigėrėti viduramžiais dvelkiančia amatininkų muge, muzikantais, riterių kovomis. Popietę, susirinkę draugėn, liaudies dainomis lietuvių kariauną palydėjome į mūšio lauką. Nepaisant tvyrančio 37 laipsnių karščio, palaikomi tautiečių, kariai didvyriškai kovėsi, apsitaisę dešimtis kilogramų sveriančia viduramžių ekipuote ir, be abejonės, grįžo su pergale. O mūsų grupė grįžo į Lietuvą patriotinių jausmų ir džiugesio kupinomis širdimis.
Įsimintiną kelionę Rietavo muziejininkams pasiūlė prieš kurį laiką Rietave viešėjęs Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios choras „Ave Verum".