Apdegusiam sūnui mama pati atiduotų savo odą...
Bemiegės naktys, krūva vaistų, išverktos akys ir neapsakomas skausmas širdyje - dabar tai nuolatiniai Nijolės Urnikienės palydovai. Po to, kai liepos 7-ąją įmonėje „Medega" nugriaudėjo sprogimas, Medingėnuose gyvenanti daugiavaikė motina kasdien tyliai ir garsiai, mintyse ir maldose kartoja vienintelį vardą: Mindaugėli, Mindaugėli... Tačiau Kauno medikai, stebintys plonytį jos septyniolikmečio sūnaus gyvybės siūlą, atviri: 90 procentų kūno nudegimus patyrusį jaunuolį gali išgelbėti nebent stebuklas.
Į medienos drožlių briketus gaminančią įmonę „Medega", esančią Plungėje, Pramonės prospekte, specialiosios tarnybos skubėjo liepos 7-osios popietę, apie pusę dviejų. Specialiame bunkeryje sprogo pjuvenų dulkės. Ugnies pliūpsnio, išvertusio net metalinius vartus, kelyje pasitaikė keturi darbininkai. Tarp jų buvo ir medingėniškis Mindaugas Varpiotas.
Tragišką žinią apie 19 valandą Nijolei pranešė sūnaus draugas. Tą patį vakarą gerų kaimynų nuvežta į Plungę šeima apdegusį Mindaugą rado ligoninės reanimacijos skyriuje. Stipriai nudegęs sūnus jau nekalbėjo.
Pačiame Medingėnų miestelio centre viename daugiabutyje su šeima gyvenanti Nijolė trečiadienio popietę mus pasitiko ne tik sugniuždyta, bet ir kiek įskaudinta. Nelabai tiksliai žiniasklaida nušvietė situaciją: jos sūnus apdegė ne 70, kaip teigė Plungės medikai, bet 90 proc. kūno - tą jai jau penktadienį (liepos 9 d.) pasakę Kauno vaikų nudegimų centro gydytojai.
„Sūnui ne tik veidas apdegė ir kvėpavimo takai, bet visas kūnas: rankos, kojos, krūtinė... Nugara yra net apanglėjusi, žaizdos gilios... Gyvos odos jam likę tik 10 procentų, ant vienos kojos. Visas yra apvyniotas, kvėpavimas palaikomas dirbtiniu būdu, jam nuolat leidžiami stiprūs skausmą malšinantys ir raminantys vaistai, tad jis beveik neprabunda. Nebuvo akių ir mums esant atmerkęs. Gydytojai atvirai pasakė, jog medicina čia yra bejėgė, nebėra iš kur paimti ir atsodinti odą. Patarė tikėtis tik stebuklo", - braukė ašaras moteris.
Skauda sūnui, skauda ir mamai. Nijolė neberanda namuose vietos, kasdien skambina į Kauną, pati važiavo pas savo gydytoją, kad išrašytų raminamųjų vaistų. „Ką bedaryčiau, kur beičiau, vis apie jį galvoju, vis kartoju: Mindaugėli, Mindaugėli... Jeigu tik galėčiau, atiduočiau jam visą savo odą. Nebežinau nei kaip gyventi, nei kaip būti", - širdgėlą liejo Nijolė.
Nelaimės skausmą išgyvena ir kiti penki moters vaikai: kartu gyvenantis 22 metų sūnus, dvi mažametės mergaitės (pastarųjų susilaukė su antruoju vyru) bei dvi jau suaugusios ir atskirai gyvenančios dukros. Išgyvena ir jos vyras Ramūnas, su kuriuo kartu jau septyneri metai. Pasak Nijolės, Mindaugas gerai sutarė su patėviu, buvo kaip sūnus, tad šis taip pat neranda sau vietos, dažnai braukia ašaras dėl ištikusios tragedijos. Paėmę į rankas Mindaugo nuotrauką, darytą pernai, baigus Medingėnų pagrindinę mokyklą, abu net sustingsta: tiek planų, tiek gyvenimo tikslų vaikas turėjo...
„Dar prieš nelaimę man sakė, jog dirbs be išeiginių, kad galėtų daugiau uždirbti, planavo laikyti vairavimo egzaminą - rugsėjo 22-ąją jam būtų sukakę 18 metų... Ateityje dar ketino mokytis, kalbėjo kažką apie kompiuterius. Pats save išlaikė, man padėjo, po algos gavimo namo skubėdavo su saldainiais ir dovanomis. Žinau, kad turėjo draugę - jis labai švelnus, geras, rūpestingas... Ir kodėl mums šitokia nelaimė..." - skaudama širdimi apie sūnų kalbėjo moteris, prisimindama, jog kažkas pasakojo, kaip, įvykus sprogimui, Mindaugas dar ištarė, kad niekas nieko nesakytų jo mamai, paprašė vandens ir krito ant žemės.
Paklausta, ar seniai Mindaugas dirbo „Medegoje", Nijolė suskaičiavo apie dešimt mėnesių. Įsidarbino per pusbrolį Valentą, su kuriuo ir važinėjosi iš Medingėnų. Buvo paprastas darbininkas - rūšiavo produkciją ir krovė ją į maišus. Darbu, kuris buvo ir dienomis, ir naktimis, nesiskundė, bet dirbo nelegaliai.
Nijolė nesiryžo vertinti, kieno čia kaltė, tačiau prisiminė, kad įmonės savininkas Povilas Pocius, pirmąjį kartą atvykęs pas juos, pats pasisakė esąs dėl to kaltas.
„Medegos" direktorius šeimai pažadėjo pagalbą ir savo žodžio laikosi: automobilio neturintiems, bedarbiams Urnikiams jis duoda pinigų kelionėms į Kauną (šeima važiavo jau tris kartus, kartą vežė P. Pociaus artimieji), duoda sauskelnėms ir maisto papildams, kurie reikalingi Mindaugui. Tačiau klausimai, susiję su sūnaus darbu, į kuriuos Nijolė tikėjosi išgirsti atsakymus, P. Pociui nepatikę - atrėžęs, jog čia jau esantis tardymas kaip prokuratūroje.
Kaip ten būtų, Nijolė ir jos vyras Ramūnas tikino niekam nemeluosiantys. Nors P. Pocius liepė darbo inspektoriui tvirtinti, kad Mindaugas pradėjo dirbti tik nelaimės dieną ir tada buvo įformintas, jiedu teigė pasakysiantis teisybę. „Kažin kaip jis pats jaustųsi, jei taip būtų nutikę jo sūnui? Jei jis matytų savo vaiką tiek apdegusį? Ar kalbėtų taip pat?"- svarstė Ramūnas. „Jei ir įvyks tas stebuklas, koks mano sūnus bus? Juk jis visą gyvenimą liks nelaimingas", - ašaras šluostėsi Mindaugo mama, per pastaruosius porą metų iškentusi tiek skausmo, kad, norint nepalūžti, reikia būti išties labai stipriam: vienas suaugęs sūnus pats pasirinko mirtį, paskui tragiškai žuvo sesuo, vienas po kito mirė abu tėvai, o dabar ir dar vieno sūnaus gyvybė pakibo ant plauko.
