Iš užsienio vyrai grįžo tik su skolos rašteliais...
Maždaug 6 tūkstančių litų atlyginimas kiekvieną mėnesį. Patikėję tokiais plungiškio Lino Brezgio pažadais, 2011 metų rugsėjo pabaigoje keli žemaičiai išvyko į Daniją padirbėti statybose. Deja, vietoje žadėto uždarbio prieš pat Kalėdas vyrai grįžo namo tik su ranka rašytais skolų rašteliais. Mažai tikėdami, kad atgaus uždirbtus pinigus, neseniai jie užsuko į redakciją ir papasakojo savo istoriją. Tiesiog tam, kad kiti būtų atsargesni ir nepatektų į tokią pat situaciją.
Viską pasakojo du plungiškiai ir kretingiškis
Sausio 3 dieną „Plungės žinių“ redakcijos duris pravėrė kretingiškis Gediminas Bozys ir du plungiškiai – Kęstutis Raudonis ir Vitalijus Stonys. Pastarieji sakė esą kaimynai, į Daniją išvykę kartu rugsėjo 25-ąją per pažįstamus, o Gediminas prie jų prisijungė jau Danijoje maždaug po savaitės. Visi trys tvirtino, jog darbą ir uždarbį jiems žadėjo 37 metų plungiškis L. Brezgys. Nors padirbėti statybose vyrams teko, tačiau namo jie grįžo be pinigų.
Žadėjo ir stabilų atlyginimą, ir dokumentų įforminimą
Vyrai pasakojo, kad į Daniją vyko kaip ir visi kiti – tikėdamiesi geresnio uždarbio. Nors ir turėjo darbą – metė. Manė, kad svečioje šalyje tikrai gaus didesnį atlyginimą. Per pažįstamus susisiekę su Danijoje esančiu L. Brezgiu vyrai iš jo išgirdo daug pažadų – darbą statybose, apgyvendinimą, stabilų avansą ir atlyginimą (iš viso 6 tūkst. Lt per mėnesį), taip pat žadėta tvarkingai įforminti dokumentus. Deja, kai kurie pažadai taip ir liko neištesėti.
Darbdavys darbininkus pamiršdavo...
Užsukusieji į redakciją sakė, kad jie gyveno kaimelyje, išnuomotame name, maždaug už pusšimčio kilometrų nuo Kopenhagos, kur buvo įsikūręs L. Brezgys. Vienu metu gyveno net aštuoniese, visi lietuviai. Vėliau liko keturiese – kiti neištvėrę išlakstė kas kur.
Ką daryti ir kur važiuoti, pasakydavo L. Brezgys. Kaip vyrai suprato, jis buvo lyg ir tarpininkas samdant darbo jėgą. Nors darbo statybose buvo (kaip įrodymą Kęstutis parodė nuotraukas, kaip atrodo jų sumūryta ir aptinkuota didžiulė tvora), tačiau žadėto uždarbio – ne. Kartais į objektus L. Brezgys nuveždavo ir atgal parveždavo pats, kartais vyrai nuvažiuodavo patys. Jiems būdavo minimaliai „patrupinama“ Danijos kronų maistui ir degalams.
Pradžioje vyrai gavo avansus. Gediminas minėjo iš tų 3 tūkstančių kronų (maždaug 1,5 tūkst. Lt) dalį sumos net namo išsiuntęs, tačiau viso žadėto atlygio nė vienas nesulaukė. Darbo sutartys, kurias L. Brezgys vis žadėjo pasirašyti, taip pat liko nepasirašytos.
Kuo toliau, tuo dažniau L. Brezgys savo vyrus pamiršdavo. Būdavo, kad jie net savaitę sėdėdavo be darbo, be maisto, be pinigų... Darbdavys tiesiog neatsiliepdavo į jų skambučius ir pats nesirodydavo. Vyrai neslėpė, kad prie parduotuvių tekdavo ieškoti išmetamo maisto su besibaigiančiu galiojimo terminu...
Tris kartus rado išmestus daiktus
Grįžę po darbo į savo kaimelį, darbininkai net tris kartus rado užrakintą namą ir į lauką išmestus daiktus. Taip pasielgdavo netoliese gyvenanti namo šeimininkė, nes L. Brezgys jai nemokėjo už elektrą, įsiskolino už nuomą... Tokiais atvejais vyrai skambindavo L. Brezgiui, šis – šeimininkei, kažkaip su ja susitardavo ir ši vėl juos įleisdavo. Kodėl darbdaviui nuolat trūko pinigų, vyrai sakė niekaip nesupratę – su jais niekas tokių dalykų neaptardavo. Pažadėdavo, kad baigus objektą atsiskaitys, vyrai patikėdavo, tačiau veltui. Jie netgi svarstė, galbūt L. Brezgys viską pralošia – esą iš jo mamos buvo girdėję, kad sūnus anksčiau lošdavo kazino. Vitalijus sakė nebeištvėręs – išėjo dirbti pas kitą žmogų.
Skolos rašteliai
Artėjant šventėms, vyrai ėmė prašyti L. Brezgio pinigų nors kelionei namo. Buvo likę keturiese: Kęstutis, Gediminas, mažeikiškis Pranas ir notėniškis (Skuodo r.) Zigmas. Visiems keturiems darbdavys padėjo 3 tūkstančius kronų, žadėdamas, jog vėliau su kiekvienu atsiskaitys.
Darbininkai pareikalavo pasirašyti skolos raštelius, kuriuose nurodytos nesumokėtos sumos. Pavyzdžiui, Gediminui L. Brezgys liko skolingas 25 tūkstančius kronų, Kęstučiui – 12 tūkstančių. Pranui ir Zigmui taip pat įrašytos nemažos sumos. Su tokiais rašteliais, sėdę į Kęstučio automobilį, gruodžio 20-ąją vyrai grįžo į Lietuvą. Zigmo automobilis liko Danijoje, nes 3 tūkstančių kronų dviem mašinoms būtų nepakakę. Ar kada nors parvarys šią transporto priemonę L. Brezgys, kaip pažadėjo, ateitis parodys.
Anksčiau namo išvykęs Vitalijus skolos raštelio negavo, bet ir su juo nebuvo atsiskaityta – jam dar priklausytų apie 5 600 litų.
Pinigų nebesitiki
Paklausti, ar bandė dar susisiekti su L. Brezgiu, vyrai tvirtino, kad tai – beviltiška. Tiesa, buvęs darbdavys buvo grįžęs per Kalėdas į Plungę, bet atsiskaityti neskubėjo. Tik paskambino Kęstučiui, prašydamas Prano telefono numerio. Užsiminė tik tiek, kad Pranas neva jį jau reketuoja, griežtai reikalauja pinigų, tad važiuos su „berniukais“ pas jį pasikalbėti. Kęstutis irgi klausė, kada atgaus uždirbtus pinigus, bet konkretaus atsakymo nesulaukė. Vėliau L. Brezgiui vyrai nebeprisiskambino, tad pinigų atgauti jau nebesitiki. Tiesa, ketina kreiptis į teisėsaugininkus, tačiau ar pavyks rasti teisybę turint tik su klaidomis pakeverzotus skolos raštelius – abejoja.
Motina už sūnų garantuoja: Linas atsiskaitys su visais!
Plungėje gyvenanti Irena Brezgienė tikino, kad sūnus darbininkams neliks skolingas. Pasikalbėti sutikusi moteris pasakojo, jog po švenčių sūnus vėl išskrido į Daniją ir bus jau maždaug savaitė, kaip ji pati su juo nesusisiekia.
„Jis pats turi rūpesčių per akis, išvyko su skolintais pinigais. Čia dar tebesitęsia jo įmonės „Lisandera“ bankroto byla, jo sąskaitos uždarytos, o ten, Danijoje, darbininkai pridarė daug broko, jam teko už tai pačiam užmokėti. Juk jis pažadėjo vyrams, kad kaip nors atsiskaitys – dalimis, po truputį, vadinasi, taip ir bus. Gaus pinigus už objektą ir atsiskaitys. Be to, patys vyrai žino, kaip ten dirbo – nuolat gėrė, į policiją buvo patekę, darbdavys prie darbo jų nebeprileido, dar šeimininkės baldus laužė, padauginę mušėsi... Pridarė ir jie nemalonumų. Aišku, kas buvo pažadėta, tas buvo. Atsiskaityti reikia, ir Linas tikrai atsiskaitys“, – už sūnų garantavo I. Brezgienė.
Paklausta apie azartinius lošimus, moteris labai nustebo. Kad sūnus visa tai mėgtų, ji sakė nežinanti. Pasiteiravus, ar sūnus vėl rinko naują darbininkų grupę, I. Brezgienė tai neigė, sakydama, jog nieko panašaus – esą, nors buvo norinčių, naujų jis nepriėmė. Dirba tie patys, kurie pasiliko. Sūnus esąs tik darbdavių ir darbininkų tarpininkas.
Nors I. Brezgienė ir pasakė sūnaus telefono numerį, tačiau mums su L. Brezgiu susisiekti taip pat nepavyko.
