Kaimynus supykdė mėšlini auliniai
Į „Plungės žinių" redakciją užsuko kadaitiškis Jonas Lapinaitis. Žmogus sakė, kad keldamasis iš Klaipėdos gyventi į žmonos tėviškę tikėjosi jai ir sau ramios senatvės, tačiau dėl nesugyvenamų kaimynų pasijuto skaudžiai apsigavęs.
Būtų gerai, jei ne vieni kaimynai
„Persikėlėme gyventi į žmonos tėviškę - Kadaičių kaimą Šateikių seniūnijoje. Į daugiabutį... Gyvename aštuonios šeimos. Ir viena kaimynė, Justina Narmontienė, visiškai nereaguoja į kaimynų pretenzijas! Klausiate, kokių jai turiu pastabų? Ogi dėl bendros tvarkos ir laiptinės valymo", - kalbėjo J. Lapinaitis.
Prieš keletą metų keldamasis gyventi į Kadaičių aštuonbutį buvęs klaipėdietis tikėjosi, kad bendroje laiptinėje bus švaru, tvarkinga ir žydės vazoninės gėlės.
Dabar sako, kad skaudžiai nusivylė, nes laiptinėje visais metų laikais riogso kelios poros nešvarių, nukleiptų J. Narmontienės kaliošų ir prieš metus mirusio jos vyro auliniai batai.
„Jos durys ir mūsų buto durys - greta. Pareina J. Narmontienė iš tvarto ir savo mėšlinus prinešiotus kaliošus nusiauna, nors laiptinė yra visų, bendra. Musės, smarvė! Ir jos palaidas šuo prie durų dieną naktį guli - nėra jokios tvarkos! Dar gyvam jos vyrui A. Narmontui esant kėlėme tą problemą, tai prieš mane norėjo ir smurtą pavartoti! Kreipiausi į policiją, kreipiausi į seniūną Gražvydą Paulių - vis dėlto valdžia, negi jie žodžio neturi? Galų gale sugalvojau, kad užeisiu ir į redakciją..." - dėstė savo bėdą J. Lapinaitis.
Jis guodėsi, kad barniai su kaimyne blogai veikia jau kelis insultus patyrusios jo sutuoktinės Albinos Lapinaitienės sveikatą.
„O, Viešpatie!" -
sušuko sužinojusi mūsų apsilankymo Kadaičiuose priežastį J. Narmontienė ir apsipylė ašaromis.
„Vakar viešėjo dukros šeima, parbėgęs į kambarį anūkas verkdamas pasakė, kad kaimynas laiptinėje spyrė šuniui! Nesuprantu, kaip galima spardyti gyvulį? Juk jis niekam nieko prasto nedaro, kiekvieną, ir svetimą, pasitinka ir palydi, yra taikus vaikų šuo... Suprantu, kaimynas nori, kad tą šunelį likviduočiau, bet man rankos nekyla, nes amžinatilsį vyras jį taip mylėjo... O kiek sveikatos mano vyrui tie kaimynai sugadino, kiek užgauliojo jį, erzino jau sergantį!" - piktinosi J. Narmontienė.
Moters nuomone, kaimynų, parsikrausčiusių iš Klaipėdos, neapykantą jos šeima galėjo užsitraukti tuomet, kai nesutiko praplatinti išties gana siauros laiptinės aikštelės. Gal tuomet ir kitų butų gyventojų batai būtų sutilpę?
Esą tuomet Lapinaičiai persistatė savo buto duris taip, kad jos atsivertų į laiptinės pusę. Jei pasitaiko, kad tuo pat metu kažkas išeina ir iš Narmontų buto, būna tiesiog priplotas kaimynų durimis.
„Išgyvenau čia 30 metų ir jokios bėdos nebuvo, kol neatsikėlė Lapinaičiai. Taip, gyvenu ūkiškai, laikau gyvulių, juk reikia iš kažko gyventi! Patys pagalvokit: reikėjo ir vaikus užauginti, o vyrui susirgus per ketverius metus padarė šešias operacijas! Ar žinot, kiek tai kainavo, kai invalidumo pensijos valstybė jam skyrė tik 185 litus? O paskui laidotuvės, metinės... Sukuosi, kaip išmanau, dirbsiu ir toliau, kiek pajėgsiu!"- šluostėsi ašaras J. Narmontienė.
Taikdariška misija nepavyko
Atvirai pasakius, tikėjomės, kad mūsų paraginti kaimynai išsakys į akis savo pastabas ir pretenzijas, o paskui padarys reikiamas išvadas ir susitaikys, paduos vienas kitam ranką. O, šventas naivume!
Pakviesti į laiptinę pasikalbėti Lapinaičiai ir J. Narmontienė į jokius kompromisus leistis net nesiruošė, tik žėrė vieni kitiems priekaištus, net nesistengdami klausytis, ką tuo metu kalba oponentas. Beveik valandą kiekvienas garsiai varė savo monologą, rėkė ir mojavo rankomis. Atmosfera kaito, konflikto dalyviai vienas kitam negailėjo bjaurių, įžeidžiančių žodžių!
Per tą valandą jie apkalbėjo viską: laiptinę, kurios niekas nešluoja ir nevalo, išsiklaipiusį aštuonbučio slenkstį, kurio niekas neišbetonuoja, keliuką prie namo (kažkas statybos laužu užpylė duobes, bet kažkam tai labai nepatiko), peraugusią žolę po langais (negi moterys turi mosuoti dalgiais?), apipuvusį bendro šulinio dangtį, kurio niekas nesiruošia pakeisti, bet kaip paliekamą žemės ūkio techniką, išrautus eglaičių sodinukus, piktybiškai nukirstą vandens žarną, kad kitas kaimynas negalėtų daržo pasilaistyti...
Nuo ūkinių problemų jie ruošėsi pereiti prie asmeninių kaimynų savybių nagrinėjimo, piktdžiugiškai naudodamiesi pašalinių žmonių dėmesiu.
Dar kartą paklausta apie kaliošus J. Narmontienė kategoriškai pasakė, kad jų iš laiptinės nepašalins.
„Ūkininkaujantys žmonės mane supras!" - pasakė J. Narmontienė.
Supratome, kad paliaubų nebus.
„Vežiausi įgaliotinį, dabar vešiuosi kleboną!" -
taip paklaustas apie kaimynų vaidus Kadaičių daugiabutyje pasakė Šateikių seniūnas G. Paulius. Kitos išeities, pasak jo, nebėra, nes konfliktuojančiųjų ne kartą nepavyko perkalbėti ir jam - abi pusės tuoj kelia balsą!
„Dar gyvam A. Narmontui esant važiavau aiškintis dėl daugiabučio kiemą užgriozdinusios technikos. Yra problemų ir dėl savavališkų statybų, „šanchajaus", kaip mes seniūnijoje sakome, medinių sandėliukų ir tvartukų, kuriuos aštuonbučio gyventojai bando vienas nuo kito užgrobti. Vienas nebesusitvarkau, vežuosi ir įgaliotinį", - neslėpė G. Paulius.
Seniūnas sakė kadaitiškius raginęs nors žolę po daugiabučio langais nusišienauti - veltui...
„Negi reikės viešuosius darbus dirbančius žmones siųsti, kad nupjautų? - svarstė seniūnijos vadovas. - Nėra tame Kadaičių aštuonbutyje kaimynystės! Juk jeigu žmonės tarpusavyje gerai sugyventų, tuomet nė svetimas šuo ar katinas neužkliūtų - priešingai, pašnekintų, paglostytų gyvulį..."
