Kas išgelbės sužalotą gandrą?
Tie, kuriems pastarosiomis dienomis teko važiuoti keliu Plungė-Rietavas, artėdami prie Stalgėnų, prieš pat tiltą per Miniją, kairėje pusėje, ko gero, pastebėjo po pievą vaikštinėjantį vienišą gandrą. Pamačius, kad liūdnas paukštis velka sužeistą sparną ir negali pakilti iki savo lizdo, kur liko jo šeima, ne vienam suspaudžia širdį. Sodybos šeimininkai - pensininkai Elena ir Vaclovas Kontvainiai skėsčioja rankomis - į pagalbą sužeistam gandrui niekas nesiskubina.
Praėjusios savaitės penktadienio rytą sulaukėme jaunos moters skambučio. Sunerimusi pašnekovė sakė su vyru iš Rietavo važinėjanti minėtu keliu į darbą ir jau trečią dieną matanti šį vargšelį. Moteris sakė dar antradienį skambinusi bendruoju pagalbos telefonu, jai buvo pažadėta, kad bus pranešta atitinkamoms tarnyboms, kurios paukščiu pasirūpins, tačiau po kelių dienų sužalotas ilgakojis tebestypčiojo po pievą. Rietaviškė sakė negalėjusi likti abejinga - ji vėl skambino seniūnijai, aplinkosaugininkams ir žiniasklaidai, prašydama, kad kas nors imtųsi gelbėti paukštį.
Aplinkos apsaugos agentūros specialistas Nerijus Ablingis penktadienio ryte patvirtino, jog tikrai sulaukė pranešimo apie sužeistą gandrą, tad artimiausiu metu ketinama vykti į vietą ir įvertinti situaciją. Jei jis tikrai sužeistas - bus pranešta Gyvūnų globėjų asociacijai, kurios darbuotojai turėtų pasirūpinti paukščio gydymu ir globa.
Stalgėnų seniūnas Arūnas Jurkus sakė nusiuntęs savo darbuotoją į nurodytą vietą. Jų manymu, gandrui, ko gero, bus lūžęs sparnas. Tiesa, paukštis neatrodė visai paliegęs - vaikštinėja ir varlinėja. Aišku, rudenį su tokiu sparnu jis neišskris, tad seniūnas apie sužalotą paukštį pranešė Klaipėdos gyvūnų globėjų asociacijai. Ši pažadėjo dar penktadienio pavakarę atvykti ir gandru pasirūpinti. Mokėti už tai seniūnijai nereikės.
Sodyboje šalia kelio, prie kurios vaikštinėja sužeistas gandras, jau daug metų gyvena Elena ir Vaclovas Kontvainiai. Senyvo amžiaus žmonės pasakojo, jog gandralizdis jų pušies viršūnėje gandrų namais yra jau kokius 35 metus.
Sužalotasis gandras, kaip svarstė pašnekovai, greičiausiai yra šeimos galva, mat lizde nuolat tupi dar vienas paukštis - panašu, kad gandrienė, kuri rūpinasi pasiliktu jaunikliu. Tris gandriukus tėvai šiemet išmetė iš lizdo.
Kas galėjo nutikti gandrui, Kontvainiai tik spėliojo. Gal trenkėsi į automobilį, gal į laidus, o gal buvo muštynės... Kas dabar supaisys. Sakė, jog pamatė jį kruviną gal prieš porą savaičių... Aišku, paukščio pagailo - skambino šen, skambino ten - jokios pagalbos. Vaclovas kalbėjo, jog jei gandrą pagautų, pats sliekų jam prigaudytų, visaip rūpintųsi. Aišku, specialisto pagalba būtų geriau, Vaclovas sako net už gydymą sumokėtų, bet kad jų gandras niekam nerūpįs...
Dabar vargšelis vaikštinėja sparną nuleidęs aplink sodybą ir ilgesingai žvelgia į savo lizdą. Pakilti nebegali. Kartais iš gandralizdžio nusileidžia ir antroji pusė - tada abu pavarlinėja, paskui jis vėl lieka vienas. Vakare, kaip pastebėjo šeimininkai, jų vargšelis apsidairo ir išeina į kitą kelio pusę, kur kaimynų kūdrose daug varlių. Praleidęs ten naktį, ryte vėl paržingsniuoja atgal ir toliau eina sargybą šalia savo gandralizdžio. Kontvainiai piktinosi, jog kartais atlekia gandrai chuliganai, kurie užpuola sužeistąjį. Tada šaukdami ir barškindami indais nelaimėlį skuba gelbėti abu senukai...
Kiekvienų metų pavasarį Kontvainiai su džiaugsmu sutinka parskrendančius ilgasnapius, užvertę galvas sveikina grįžusią porą, nekantriai laukia ir spėlioja, kiek išsiris gandriukų, o rudenį su ilgesiu išlydi pagausėjusią šeimą į šiltuosius kraštus.
Žinia, tiek žmonių, tiek ir paukščių šeimose pasitaiko įvairiausių dramų ir nelaimių, griūva namai, ištinka mirtys...
Gandralizdį, pasak šeimininkų, į pušies viršūnę jie kėlė du kartus. Prieš kažkiek metų Vaclovas su žentu vėl turėjęs kabarotis į medį ir lizdą tvarkyti, mat smarkus uraganas gandrų namus buvo visai išgriovęs.
Kiek būta visokių „muštynių“, sunku ir suskaičiuoti - sutuoktiniai sako ne kartą stebėję, kaip įsibrovėliai gandrai bandę išguiti senbuviuos iš lizdo, kaip jie plakęsi sparnais, kaip kritusios ilgasnapių plunksnos... Palaidoti gandriukų Vaclovui taip pat jau teko nemažai - vien šiemet sakė tris užkasęs. Būdavo mirčių ir ankstesniais metais. Kiek girdėjo, tėvai vaikus išmeta, kai nebeišmaitina, kai būna sausa vasara. Užtat pernai Kontvainiai džiaugėsi ypač gausia gandrų šeima - užaugo ir išskrido net keturi gandriukai!
Gal prieš septynerius metus Vaclovas prisiminė vieną gandrą išgelbėjęs ganyklose - vargšo kojos buvo įsipainiojusios į virves, o tos virvės dar užsikabinusios už vielos. Išvaduotas šlubčiojantis paukštis visai vasarai rado užuovėją Kontvainių pagalbiniame pastate - priprato prie šeimininkų ir vaikštinėdavo po kiemą kaip šeimos narys. Vaclovas juokiasi, jog iš pradžių pats jam varles gaudė... Netrukus prie sužeistojo atsirado antroji pusė - tada per kelią į kaimynų kūdras varlinėti žingsniuodavo jau dviese. Kontvainiai iš šiandien šypsosi prisiminę vaizdą, kaip vairuotojai sustodavo ir atsižiūrėti negalėdavo, kaip gražiai, koja kojon, jiedu pereidavo kelią. Rudeniop sužeistasis sustiprėjo ir vieną dieną šeimininkai porelės neberado. Toks gyvenimas.
