Sukčiavimu įtariamas M. Kirilovas išsigando viešumo

Rugpjūčio pradžioje rašėme, kad, ieškodami darbo užsienyje, patiklūs žmonės kartais pakliūva į spąstus, kuriuos paspendžia save gražiai reprezentuoti mokantys ir puikia iškalba pasižymintys piliečiai, liaudyje vadinami tiesiog Ostapais Benderiais. Graudu, tačiau bedarbiai lengvai patiki jų pažadais ir atiduoda paskutinius litus, kad tik galėtų išvykti dirbti už kitos šalies minimumą. Ir tik tada, kai supranta likę ir be pinigų, ir be žadėto darbo, apgautieji žingsniuoja į teismą.
Taip nutiko ir septyniems tautiečiams, kurie patikėjo dviejų įmonių – UAB „Euromart“, prekiaujančios skystaisiais tapetais, ir UAB „Moras“, siūlančios konsultacijas įdarbinimo klausimais, – direktoriaus iš Plungės 23-ejų Martyno Kirilovo pažadais. Nukentėjusieji buvo priversti kreiptis į teismą, kad sukčius būtų nubaustas.
Rugpjūčio 3 dieną Plungės rajono apylinkės teisme baudžiamosios bylos dėl sukčiavimo posėdyje buvo apklausta tik viena pasirodžiusi nukentėjusioji – vilnietė Janina Stankevič. Kitų šešių proceso dalyvių – Raimondos Ušackaitės, Gražvydo Mylimavičiaus, Valerijos Beniušytės, Donato Lapinsko, Aido ir Vidos Pranckevičių – nebuvo, nes beveik visi jie yra išvykę į užsienį, tad juos tikimasi apklausti spalio 12 dieną vyksiančiame teismo posėdyje.
J. Stankevič papasakojimu, į M. Kirilovo pinkles ji pakliuvo 2010 metų kovo 13 dieną, kai perskaitė internete skelbimą apie įdarbinimą Olandijoje, daržovių fabrike, ir kad anglų kalbos žinios nebūtinos. Pastarieji du punktai jai ypač patiko, tad paskambino nurodytu telefonu. Atsiliepęs vyras pasakė, kad reikės atvykti į Plungę. Ji sutiko ir atvažiavo su drauge.
Pokalbyje dalyvaujant dar vienam pusamžiam vyrui, M. Kirilovas pažadėjo, kad moteris bus įdarbinta fabrike, paaiškino, kad reikės šiltesnių drabužių, kad autobusas kovo 26-ąją veš iš Kauno, kad pasitiks ten dirbantis žmogus, kad bus apgyvendinta, gaus minimalų olandišką atlyginimą ir t. t. Už visa tai M. Kirilovas iš J. Stankevič paprašė dviejų tūkstančių litų. Moteris sakė turėjusi vieną tūkstantį litų – tiek ir įdavusi, o kitą dalį ji neva turėjo sumokėti jau įsidarbinusi. Plungiškis patikino pats atvyksiąs į Olandiją.
Vilnietė juo patikėjo. Tuoj pat pasirašė sutartį, kuri, kaip paaiškėjo, buvo tik dėl konsultavimo. Moteris paklausė M. Kirilovo, kodėl sutartyje nieko nėra parašyta apie įdarbinimą. Šis paaiškino, jog neva dėl to, kad nereikėtų mokėti kažkokių mokesčių. Ji matė ir punktą mažomis raidėmis, sakantį, jog pinigai negrąžinami net tuo atveju, jei klientas neišvyksta. Tikėjo, kad viskas bus gerai.
Deja. Moteris nusipirko kelionei reikalingų daiktų ir bergždžiai laukė. Skambutis po skambučio, jog dar reikia laukti, jog nebėra fabrike laisvų darbo vietų ir pan., vilnietei ėmė nepatikti. M. Kirilovas pradėjo jai siūlyti važiuoti į Angliją, tačiau moteris juo nebetikėjo ir paprašė grąžinti pinigus. Šis nesutiko – tokia esą buvo pasirašyta sutartis. „Aš buvau apgauta“, – teisme sakė J. Stankevič, iš viso prašydama iš kaltinamojo priteisti 2 085 Lt ieškinį. Į šią sumą buvo įskaičiuotos ir kelionės išlaidos, ir supirkti daiktai, ir advokato paslaugos.
Beje, M. Kirilovą papiktino ne tik šio teismo posėdžio aprašymas, bet ir tai, kad 2010-ųjų gegužės mėnesį „Plungės žinios“ išspausdino panevėžiečio Jono Varzos laišką „Atsargiai – blefoinžinierius Martynas!“, kuriame vyras pasakojo taip pat nukentėjęs nuo M. Kirilovo. Žmogus rašė, jog tikėjosi išvykti į Olandiją, tačiau, sumokėjęs vadinamajam konsultantui du tūkstančius litų, liko be nieko.
Panašu, kad Ostapo Benderio veiklos subtilumus įvaldęs M. Kirilovas nejaukiai pasijuto, kai buvo paviešinti jo darbo metodai. Todėl pamiršo, kad gyvenama demokratinėje, o ne diktatoriškoje A. Lukašenkos šalyje, kur visuomenė turi teisę žinoti apie daromas arba padarytas asmenų nusikalstamas veikas, o žiniasklaida turi pareigą pranešti apie tai visuomenei. Kad ir kaip tai nepatinka sukčiams...