Ar žemaičiai išsaugojo savo vienybę?
Šį savaitgalį pusiaukelėje tarp Tverų ir Varnių, Kaupų kaime, prie Romualdo Miceikos žemėse supilto piliakalnio, vyko daug renginių, skirtų Durbės mūšiui, vykusiam 1260 metų liepos 13 dieną, atminti.
Istoriniai šaltiniai liudija, kad narsūs žemaičiai mokėjo kautis ir ginti savo žemes nuo priešų. Ar daug per amžius išliko žemaičių? Ar jie, kaip ir prieš daugelį šimtų metų, yra vieningi? Iš tiesų, renginiuose, skirtuose Durbės mūšiui atminti, smalsuoliams buvo į ką pasižiūrėti ir patiems savo jėgas išbandyti. O kad žemaičių yra ir bus, tarsi paliudijo virš šventės dalyvių šeštadienį ratus sukę gandrai.
Kaip ir dera, pirmasis į susirinkusiuosius kreipėsi šio renginio sumanytojas R. Miceika. Nebūtų žemaitis - daug nekalbėjo, tik padėkojo žmonėms, kad susirinko pagerbti protėvių, narsiai kovojusių prieš kryžiuočius, atminimo.
Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas Stasys Kasparavičius rėžė iš peties: ir jauniems, ir vyresniems turi būti svarbu ne tik geriau pavalgyti ir apsirengti, bet ir turėti stiprią savo valstybę. Taip jau susiklostė, kad buvom pavaldūs rusams, švedams ir lenkams, tačiau, S. Kasparavičiaus įsitikinimu, jei bus stipri Žemaitija, bus stipri ir visa Lietuva!
Tverų seniūnas Antanas Zalepūgas žemaičius ne pirmus metus vienijančiam R. Miceikai įteikė medalį su Tverų simbolika.
Žynys, užkūręs aukurą, papasakojo apie paskutinį Žemaitijos krivį - kunigaikštį Kęstutį, kuris gyveno 85 metus, nuo 1354 iki 1377 metų po Algirdo žūties valdė pietines ir vakarines sritis, buvo įsirengęs sostinę Trakuose.
Istorinių mūšių inscenizacijos kaime aidėjo net dvi dienas. Žiūrovai turėjo progos apžiūrėti senovinius ginklus, aprangą, kovos būdus. Šiemet suvaidintas ne tik Durbės mūšis, bet ir Napoleono žygis ir Antrojo pasaulinio karo mūšio parodija.
Nuotraukos - Žydrūno Pilitausko.
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|














