Kai prašymai nebepadeda...
Nepageidavęs viešai skelbti savo pavardės plungiškis penktadienį redakcijos duris pravėrė norėdamas pasipasakoti, kokią problemą turįs. Pasirodo, bėda tai, kad nesutaria su kaimyne. Maža kas, pagalvosite, ne jis pirmas, ne jis paskutinis, visiems žinoma ta lietuviška kaimynystė, tačiau situacija tikrai nemaloniai... kvepianti.
Bėda „gyvena" J. Tumo-Vaižganto gatvės 35-ojo namo kieme. Vyriškis pasakojo, kad jau nebegali taikstytis su vaizdu, kurį kaskart jam tenka matyti išėjus pro duris. Šalta žiema atskleidė visas „grožybes", o kadangi pastarosiomis dienomis nustojo ir snigti, tai įkalčių niekas nebepaslepia.
Redakcijoje apsilankiusiojo žmogaus kaimynė Jolanta Norvydienė savo namuose laiko šunį. Ne bet kokį, kaip sakė atėjusysis, o „tikrą veršį". Gyvūnas dažnai vedamas į lauką atlikti gamtinių reikalų. Natūralus dalykas, suprantama, tačiau kai „tortai" paliekami keletas žingsnių nuo namo slenksčio, nebe taip smagu darosi. „O juk už kelių metrų yra šulinys, jo vandenį vartojame. Viskas, ką palieka šuo, nuplaunama į tą šulinį. Ne kartą sakiau kaimynei, kad vestų šunį toliau, prie savo malkinės. Pasako „gerai", bet ir toliau daro savo. Vasarą irgi menkas malonumas pjauti žolę, kai š... pradeda taškytis į visus šonus, - guodėsi plungiškis, pridurdamas, kad tas šuo ne tik didelis, bet dar ir piktas. - Žmona kartą net vaistus nuo širdies gėrė, taip to šuns buvo išgąsdinta."
Nenutvertas - ne vagis, kaip sakoma, tačiau nuėję į vyriškio minimą teršiamą kiemą pataikėme „į dešimtuką": J. Norvydienė kaip tyčia buvo išvedusi savo Stafordšyro veislės keturkojį. Nors moteris ir tvirtino, kad šuo tikrai nėra piktas, sunku buvo tuo patikėti: pamatęs svetimus žmones, dičkis kaip reikiant pradėjo tampytis šeimininkės rankose šiepdamas dantis. Mums pasisekė, kad nenutrūko šunį prilaikanti grandinė, priešingu atveju ne tik vaistų nuo širdies būtų tekę gerti. Antsnukio šuva neturėjo. Moters teigimu, kai atlikti reikalų gyvūną vesdavo toliau, antsnukį visada uždėdavo. Paklausta, kodėl šuns neveda bent jau kiek tolėliau nuo namo, J. Norvydienė atsakė, kad takas užpustytas, o šuo tamposi, gali ištrūkti. Ji tikino, kad viską, ką palieka keturkojis, stengiasi vakare surinkti. Deja, vaizdelis tvirtino priešingai... Užsiminus apie šulinio vandenį, J. Norvydienė teigė, kad tas vanduo ir taip užterštas, tad juo nesinaudojanti: kaimynas klojęs kiemą, susidarė nuolydis, nuo kurio visi kiemo teršalai ir bėga į tą šulinį.
J. Norvydienė sakė esanti ligota, kad ji nėra tikroji šuns šeimininkė: jį laikysianti tik iki kovo, tada sūnus žadėjęs augintinį pasiimti. Moteris suprantanti, kad negerai daro, kad ne vietoje išleidžia šunį. „Vesiu prie savo malkinės..." - žadėjo ji.
Dėl panašių problemų nesutariantys kaimynai turėtų žinoti, kad tokiose situacijose jiems viską išspręsti padėtų Plungės miesto seniūnija. Kaip sakė seniūno pavaduotoja Laima Laivienė, dėl paliekamų šuns ekskrementų reikėtų parašyti skundą seniūnijai. „Kai turime raštišką pareiškimą, galime važiuoti ir tikrinti. Paprastai į tokius iškvietimus vykstame su naminių gyvūnų globos tarnybos „Kolibris" atstovais. Netvarkingiems šunų šeimininkams gali būti skiriamas įspėjimas arba administracinė bauda iki 200 litų", - kalbėjo pavaduotoja, kviesdama nepatenkintąjį kaimyną užsukti į seniūniją.
