Kultūra, paveldas

Ir kas ga­li pa­neig­ti, kad bi­ti­nin­kys­tė - ne li­ga? Bend­rau­da­mas su bi­ti­nin­kais ne­re­tai gir­di, jog pra­džią bi­ti­nin­kys­tei pa­pras­tai duo­da vie­na dvi bi­čių šei­mos, o po ku­rio lai­ko, žiū­rėk, ir apie bū­rį avi­lių ten­ka su­ki­nė­tis. Pet­ras Mi­lius - taip pat vie­nas to­kių. Pra­dė­jęs nuo dvie­jų spie­čių, šian­dien jau tu­ri apie ke­tu­rias­de­šimt bi­čių šei­mų. Ar tai pa­bai­ga, bus ma­ty­ti, ta­čiau vie­na aiš­ku - be bi­čių sa­vo gy­ve­ni­mo jis ne­beį­si­vaiz­duo­ja.

Kait­ra praė­ju­sį šeš­ta­die­nį ne­sut­ruk­dė žli­bi­niš­kiams su­reng­ti va­sa­ros spor­to ir pra­mo­gų šven­tės „Spor­tuo­ja di­de­lis ir ma­žas". Į kvie­ti­mą pra­leis­ti die­ną spor­tuo­jant at­si­lie­pė ne tik vie­ti­niai - ne­trū­ko sve­čių iš Plun­gės, ap­lin­ki­nių kai­mų ar net Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės. Vi­si ga­lė­jo iš­si­rink­ti priim­ti­niau­sią sau spor­to ša­ką, nes šven­tės pro­gra­ma bu­vo la­bai pla­ti: nuo krep­ši­nio iki šla­pio­jo tink­li­nio ar pa­dan­gos ri­de­ni­mo.
Tačiau, nors ir sakoma, kad sportas - taika, neapsieita ir be pasišvaistymo kumščiais: neišlaikius futbolo mėgėjų nervams, kai kam teko net žaizdas tvarstyti...

Rugp­jū­čio 6-9 d. Pa­ku­tu­vė­nuo­se vei­kė kū­ry­bi­nė sto­vyk­la „Pa­kū­tos do­zė". Tai bu­vo vie­nas pro­jek­to „Plun­gė - Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nė 2009" ren­gi­nių. Čia įvai­rių sri­čių me­ni­nin­kai ga­lė­jo pa­bend­rau­ti, pa­si­da­lin­ti pa­tir­ti­mi, pa­si­sem­ti nau­jų idė­jų, įgy­ven­din­ti bend­rus su­ma­ny­mus. Žiū­ro­vai bei klau­sy­to­jai taip pat džiau­gė­si šiuo „me­no sa­vait­ga­liu": to­kios kul­tū­ri­nių ren­gi­nių gau­sos bei įvai­ro­vės jiems ga­lė­jo pa­vy­dė­ti net did­mies­čių gy­ven­to­jai.

Ka­ra­liš­ko­ji pi­lis Var­šu­vo­je, siek­da­ma pri­si­dė­ti prie Lie­tu­vos var­do tūks­tant­me­čio pa­mi­nė­ji­mo sklai­dos, or­ga­ni­za­vo dau­giau nei me­tus truk­sian­tį vie­šų pa­skai­tų cik­lą, skir­tą Lie­tu­vos Di­džio­sios ku­ni­gaikš­tys­tės, o taip pat Lie­tu­vos vals­ty­bės nuo Krė­vos uni­jos iki XX a. kul­tū­rai ir is­to­ri­jai pri­sta­ty­ti. Šis pa­skai­tų cik­las bu­vo pa­va­din­tas „Lie­tu­viai ir len­kai - bend­ros is­to­ri­jos pa­vel­dė­to­jai. Pa­mė­gin­ki­me ge­riau su­vok­ti".

Aloy­zas ir Bi­ru­tė Te­re­sė Meš­kaus­kai kar­tu nu­gy­ve­no jau pen­kias­de­šimt me­tų. Auk­si­nės ves­tu­vės - tai lyg gy­ve­ni­mo įro­dy­mas, kad mei­lė bu­vo tik­ra, kad kar­tu gy­ve­ni­mo ke­liu ėjo ko­ja ko­jon, įveik­da­mi sun­kius lai­kus, džiaug­da­mie­si lai­min­go­mis aki­mir­ko­mis... Šie­met, rugp­jū­čio 8 die­ną, se­no­liai švęs gar­bin­gą auk­si­nių ves­tu­vių su­kak­tį.

Var­gu, ar kas, įva­žia­vęs į Ku­lių mies­te­lį, ne­pas­te­bės už­tvenk­tos Alan­to upės pa­šo­nė­je įsi­kū­ru­sios Zo­fi­jos ir Sta­sio Ši­lų so­dy­bos. Iš­puo­se­lė­ta šių ku­liš­kių na­mų ap­lin­ka trau­kia akį. Ir mes nu­spren­dė­me čia už­suk­ti, tuo la­biau, kai iš­gir­do­me, jog Sta­sys Ši­las - pui­kus me­džio meist­ras, per ne­se­niai vy­ku­sią Ku­lių mies­te­lio va­sa­ros šven­tę pa­gerb­tas už tau­to­dai­lės tra­di­ci­jų puo­se­lė­ji­mą Ku­liuo­se.

Uni­ver­si­te­tai ir ko­le­gi­jos pa­kvie­tė bū­si­mus stu­den­tus mo­ky­tis į pir­mą kur­są. Šei­mo­se džiaugs­min­gas su­ju­di­mas, bet tuo pa­čiu ir rū­pes­tis tė­vams, nes vai­kai tu­rės iš­va­žiuo­ti iš na­mų, kaž­kur ap­si­gy­ven­ti, pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi. At­ro­do, tik va­kar dar bu­vo ma­ži, o štai po ne­pil­no mė­ne­sio pa­liks gim­tą­ją pa­sto­gę.
Prieš tre­je­tą me­tų ku­liš­kių Liu­ti­kų šei­ma dar sū­nui Au­ri­mui ne­bai­gus vi­du­ri­nės mo­kyk­los pa­ty­rė iš­si­sky­ri­mo šo­ką. Vai­ki­nui dar be­si­mo­kant vie­nuo­lik­to­je kla­sė­je, jis bu­vo pa­kvies­tas mo­ky­tis už­sie­ny­je, tiks­liau - įgy­ti vi­du­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą vie­no­je iš Nor­ve­gi­jos ko­le­gi­jų. Vė­liau se­kė kvie­ti­mas stu­di­juo­ti Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų uni­ver­si­te­te.

Pir­ma­sis rugp­jū­čio šeš­ta­die­nis al­sė­diš­kius vi­sa­da su­kvie­čia į Al­sė­džių pi­lia­kal­nio Žvė­ri­ny­čios slė­nį, kur vyks­ta mies­te­lio va­sa­ros šven­tės ren­gi­niai. Praė­ju­sį šeš­ta­die­nį švęs­ta tra­di­ciš­kai: da­ly­vau­ta spor­to var­žy­bo­se, klau­sy­ta­si sma­gios mu­zi­kos. Net­rū­ko ir iš­kil­min­gų šven­tės ak­cen­tų: pa­mi­nė­tas Lie­tu­vos var­do tūks­tant­me­tis.

Lie­pos 25 die­ną Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­los pu­čia­mų­jų inst­ru­men­tų or­kest­ras, va­do­vau­ja­mas Ar­tū­ro Ur­nie­žiaus, da­ly­va­vo jau ke­tu­rio­lik­tą kar­tą vy­ku­sia­me tarp­tau­ti­nia­me G. Or­de­lovs­ka pu­čia­mų­jų inst­ru­men­tų or­kest­rų kon­kur­se-fes­ti­va­ly­je Au­cės mies­te Lat­vi­jo­je. Į Plun­gę or­kest­ras grį­žo pel­nęs ket­vir­tą vie­tą.

Kan­tau­tiš­kiai ži­no, kad kas­met atė­jus Oni­nėms jie rink­sis į sa­vo mies­te­lio cent­rą ir mi­nės jau tra­di­ci­ne ta­pu­sią jų bend­ruo­me­nės šven­tę. Šv. Onos at­lai­dai sekmadienį kan­tau­tiš­kiams do­va­no­jo sma­gią po­pie­tę spor­tuo­jant, šo­kant, ir links­mus nak­ti­šo­kius iki pa­ry­čių.