Ar dar atkus Paukštakiai?

Tik pavadinimai
Jockiai, Mikytai (Platelių sen.), Bulikai (Šateikių sen.), Plikiai, Liekniai, Kuležiškės (Žlibinų sen.) nebeturi gyventojų. Po vieną ar dvi sodybas liko Aleksiuose, Šoniuose (Alsėdžių sen.), Dilbšiuose, Nešukuočiuose, Šlepečiuose (Paukštakių sen.), Alke, Stankaičiuose (Žemaičių Kalvarijos sen.), Palioniškiuose, Blidakiuose (Kulių sen.), kitur. Yra sodybų, kuriose šeimininkai tik leidžia vasaras.
Labai retai, bet vis dar pasitaiko, kad į ištuštėjusią tėviškę grįžta ir patys brandaus amžiaus jau sulaukę vaikai. Neseniai viena tokia šeima grįžo gyventi į tėvų namus Mamiuose (Šateikių sen.), todėl dabar šiame kaime gyvena jau penki žmonės. Prieš tai bebuvo tik trys...
Iškalbingi skaičiai
Sodybų tuštėjimo metas kaimuose prasidėjo tikrai ne vakar. Lietuvoje gyventojų sparčiai mažėja tiek kaimuose, tiek ir miestuose, išskyrus gal tik didmiesčius.
Surašymo duomenimis, per dešimt pastarųjų metų Telšių apskrityje gyventojų skaičius sumažėjo 14,7 proc. Tai reiškia, kad dėl emigracijos, natūralios kaitos apskritis per dešimtmetį neteko 26 497 gyventojų. Dalis jų buvo Plungės rajono savivaldybės žmonės.
Statistika skelbia, kad per pastaruosius metus iš Lietuvos emigravo per 40 tūkstančių gyventojų. Panašiai tiek žmonių gyvena Plungės rajone.
Ne seniūnijos, o seniūnaitijos centras
Iš visų Plungės rajono savivaldybės kaimo seniūnijų daugiausia kaimų – net 33 – jungia Paukštakių seniūnija, turinti ir dvi didesnes gyvenvietes – Stanelių ir Grumblių. Pastarojoje įsikūrusi seniūnijos administracija. Paukštakiai, kurių garbei kažkada buvo pavadinta seniūnija, liko, kaip liūdnai juokavo seniūnas Aurimas Vasiliauskas, kitoje geležinkelio pusėje. Šiandien ši gyvenvietė – tik vienas iš seniūnaitijos centrų.
„Paukštakių seniūnija – tikrai ne koks užkampis, tačiau vis daugiau žmonių išvažiuoja kitur. Atėję į seniūniją išsiregistruoti nebeslepia, kad išvyksta į užsienį, sako, kad visam laikui... Prieš ketverius metus, kai pradėjau čia dirbti, seniūnijoje gyveno 1 623 žmonės, šiemet yra 1 558 gyventojai. Suskaičiavome, kad per aštuonis šimtus – dar darbingo amžiaus žmonės“, – sakė seniūnas A. Vasiliauskas.
Paukštakiai, deja, jau seniai nebegali lygiuotis į kitas didesnes seniūnijos gyvenvietes. Iširus kolūkiui alternatyvios veiklos neatsirado, todėl darbo nebijantys žmonės patraukė kas kur. Gyvenvietėje nebeliko ir tiek vaikų, kad galėtų toliau veikti Paukštakių mokykla. Dviaukštį mūrinį pastatą Savivaldybė nusprendė parduoti aukcione.
Šiandien Paukštakiuose nebėra net paprastos maisto produktų parduotuvės. Iš šešių seniūnijoje registruotų socialinės rizikos šeimų trys tokios šeimos gyvena būtent Paukštakiuose.
Trūksta gero kelio
Tiek važiuodami į Paukštakius, tiek grįždami į Plungę neprasilenkėme nė su vienu automobiliu, nors sniegas nuo žvyrkelio ir buvo nuvalytas. Dirbantys paukštakiškiai anksti ryte išvažiuoja, vakare – grįžta.
Sunkiau pensininkams. Pasirodo, autobusas į Paukštakius atlinguoja tik porą kartų per savaitę – antradieniais ir ketvirtadieniais. Ryte išvažiavęs į miestą turi gerokai paskubėti tvarkydamas reikalus, kad per pietus spėtum atgal grįžti. Jei ne – eik pėsčias...
Kalbinti gyventojai pripažino, kad jų kaimas sparčiai sensta. Nėra mokyklos – nebėra vaikų klegesio. Kasmet lieka vis daugiau našlių, tačiau prie gimtųjų namų prisirišę žmonės nenoriai kraustosi gyventi kitur.
„Jei valdžia ryžtųsi išasfaltuoti senąjį Telšių kelią, kaimas turėtų atsigauti, tuoj parsikeltų ir naujakurių. Čia iš tiesų būtų gera gyventi. Ir žmonės Paukštakiuose geri... Kiek iki tos Plungės ar Telšių asfaltu bebūtų – gal penkiolika minučių?“ – sakė sniegą nuo savo sodybos ir vis dar veikiančio medicinos punkto stumdęs ūkininkas Stasys Žukauskas.
Pasirodo, jo traktoriukas keliu brūzgė ne šiaip sau – tą dieną paukštakiškiai laukė kalėdotojų...
Visos pramogos – krautuvėlė ant ratų ir bendra malda koplyčioje
Sniegą nuo kiemo vartelių kasusi Adolfina Kazimiera Abelkienė pripažino, kad labiausiai paukštakiškiams gaila parduodamos mokyklos, tačiau sutiko, kad mūriniam pastatui reikia tikro šeimininko – kiūra stogas ir langą kažin kas jau buvo išpylęs...
„Ne visuomet Paukštakiuose taip buvo... Buvom jauni, dirbom, gyvenvietėje pastatė aštuonmetę mokyklą, kurioje mokėsi ir mano sūnūs... Atrodo, ar seniai čia taip buvo? Dabar į mokyklėlėje įrengtą koplyčią renkamės kartą per mėnesį, kai kunigas atvažiuoja aukoti mišių. Daug žmonių sueina, nes paukštakiškiai vis dar nori bendrystės. Ir su kaimynais susitikti norisi... Ilgais vakarais, prieš Kalėdas, susiskambiname su moteriškėmis ir susirenkame kokioj troboj: giedame giesmes, pakalbame, padejuojame, kad nebėra sveikatos, kad gaila kaimo, – kalbėjo A. K. Abelkienė. – Kažin, kaip bebus su koplyčia, kai mokyklą parduos? Į Stanelius eiti mums, seniems, toli...“
Dar viena paukštakiškių pramoga – du tris kartus į gyvenvietę atvažiuojanti automobilinė parduotuvėlė. Apsipirkti dažniausiai susirenka moteriškės, o laukiant eilėje taip pat vienu kitu žodeliu galima persimesti.