Darbas visuomeniniais pagrindais – ne našta, o malonumas
Į Kantaučius su šeima prieš keletą metų atsikėlęs gyventi Linas Ramanauskas turbūt nemanė, kad po kiek laiko jam bus pasiūlyta tapti šio kaimo seniūnaičiu. Vietiniai žmonės greitai pastebėjo veiklų, lengvai bendraujantį, su jaunimu puikiai sutariantį jauną žmogų ir nusprendė, kad jis puikiai susitvarkytų su seniūnaičio pareigomis. Pats Linas sako nedegęs noru juo tapti, bet jei jau bendruomenė taip nusprendė, kodėl nepabandžius, tuo labiau kad užsiimti papildoma veikla jam patinka. O ir žmona Inga tam neprieštaravo, netgi nevengia vyrui padėti susitvarkyti su naujomis pareigomis.
Prieš apsistojant Kantaučiuose jaunai Ramanauskų šeimai teko paragauti ir didmiesčio gyventojų, ir emigrantų duonos. Tiesa, emigracija tikintis užsidirbti nebuvo ilga, tik pusantrų metų, tačiau abiem šis laikotarpis nebuvo džiugus: nors ir kartu, nors ir turėjo darbą, nesinorėjo ilgai užsienyje užsibūti. „Trūko veiklos", - priežastį įvardijo Linas. Kad Linas neapsiriboja vien darbu, paliudijo ir Inga: vyras, ypač jiems keletą metų gyvenus Klaipėdoje, visada ieškojo papildomo užsiėmimo, nebuvo namisėda.
Galbūt kai kam ir keista atrodo, kad Ramanauskų šeima tolesniam gyvenimui pasirinko ne Klaipėdą ar kokį Airijos miestelį, o apsistojo nedideliame Kantaučių kaime. Kaip pastebi Inga, nesinorėjo visą gyvenimą praleisti nedideliame nuomojamame bute. Jaunai šeimai, kurioje auga dešimtmetis Vilius ir štai jau pusę metų skaičiuojanti mažoji Roberta, reikėjo erdvės. „Ieškojome namo, kuris būtų ne kaimo vidury ir ne vienkiemyje", - naujo būsto paieškas prisiminė L. Ramanauskas. Ideali vieta atsirado būtent Lino žmonos Ingos gimtinėje Kantaučiuose. Štai jau bene porą metų Ramanauskai gyvena gražiame, erdviame name greta Kantaučių. Abu dabartinius namus vadina idealia vieta gyventi.
Ne vien svajonių namas ir jauki aplinka daro Ramanauskų gyvenimą laimingą. Atsirado ir taip trūkstamos veiklos. Tik apsistoję Kantaučiuose Inga ir Linas netruko pritapti. Ingai, tiesą pasakius, ir nebuvo prie ko priprasti - juk vietinė, bet ir iš Stalgėnų kilusiam Linui sekėsi neką prasčiau: komunikabilus, aktyvus vyras greitai surado bendrą kalbą su vietiniais, su jaunaisiais Kantaučių bendruomenės nariais. Linas ir Inga nesutinka, kad dabartinis jaunimas yra sunkiai suvaldomas, priekabus, sako, reikia mokėti su juo bendrauti, o tada ir visos problemos dingsta. Štai ir dabar, kai Linas tapo seniūnaičiu, Kantaučių jaunimas yra vienas pagrindinių jo talkininkų. „Jaunimui tik reikia pasakyti, ką dirbti, o dirba jis su dideliu noru", - tvirtina I. Ramanauskienė.
Iš Lino pasakojimo supranti, kad seniūnaičio darbas be kantautiškių palaikymo būtų šimtą kartų sunkesnis, o gal ir visai neįmanomas. Kai seniūnaičio rodoma iniciatyva randa atgarsį bendruomenėje, darbas eina kaip iš pypkės. Kaip žinome, seniūnaičio darbas nėra mokamas, tai visuomeniniais pagrindais pagrįstas darbas, taip pat ir pinigų veiklai niekas neskiria: kaip, ką, iš kokių pinigų padaryti - seniūnaičio reikalas. Dėl to ir tenka Linui organizuojant renginius ar įgyvendinant kitas idėjas pagalbos kreiptis į vietinius. „Prašytojo vaidmuo nėra malonus. Tačiau žmones jau daugmaž pažįstu, žinau, kurie gali paremti, o kuriems nesvarbu tai, kas vyksta jų kaime", - sako Kantaučių seniūnaitis. Linas džiaugiasi, kad dauguma kantautiškių geranoriški, ne tik pinigais kiek kas gali, kai reikia, paremia, bet ir savo darbu, reikalingomis medžiagomis pagelbėja. Ir pats Linas su šeima prisideda. Linas - statybininkas, pats ne kartą ir medienos yra skyręs, ir visada imasi remonto ar tvarkymo darbų. Štai artėjant kasmetinei ir svarbiausiai kaimo šventei Oninėms suremontuotas griūvantis tualetas. Kaip be jo, kai šventės metu ne tik daug žmonių susirenka, bet ir atvykę dainininkai, muzikantai neturi kur reikalui esant nueiti - Kantaučių kultūros namai dar tik laukia remonto.
L. Ramanauskas mena, kaip tvarkant gyvenvietės kapinių tvorą jam paskambinęs vyriškis ir paprašęs lentų. Tąkart jo paties namuose nebuvo, todėl pasiuntęs prašytoją važiuoti į savo namus, kur žmona turėjusi parodyti, iš kurios krūvos reikiamas lentas paimti. Grįžęs Linas pamatė, kad išvežtos ne tos lentos, kurias ketinta duoti. „Dievui garbė, sakau, negi važiuosi atimti", - šypsodamasis dabar lentų istoriją prisimena seniūnaitis. Negaila juk, tuo labiau kad reikalingų medžiagų dėl kaimo gerovės reikia duoti ne kasdien - taip mano Ramanauskai.
Paklaustas apie planuojamus darbus, Linas netrunka atsakyti - idėjų yra, tik reikia jas įgyvendinti. Neseniai kaimo jaunimas sugalvojo, kad reikia tvenkinyje padaryti tiltelį - ir maudytis bus smagiau, ir pažvejoti. Darbas laukia, jei nebeišeis artimiausiu laiku tiltelio suręsti, kitą vasarą tikrai jis atsiras. „Kiek čia tereikia, keletas lentų, ir viskas", - mano seniūnaitis. Tačiau labiausiai jis džiaugtųsi, jei pavyktų įgyvendinti kitą idėją - kaimo centre įrengti nedidelį parkelį. Kantaučiuose netoliese kapinių telkšo užželti baigiantis, „varlynu" virtęs priešgaisriniu kadaise vadintas nedidelis tvenkinys. Pasak L. Ramanausko, išvalius šį vandens telkinį, sutvarkius aplinką užsodinant žolę ir pasodinant keletą medžių bei pastačius suolus, čia būtų galima sukurti ramiam poilsiui tinkančią vietą. Linas supranta, kad šiai idėjai reikėtų kiek didesnių lėšų. Jis apgailestauja, kad kažkodėl prieš kelerius metus aktyviai pradėjusi reikštis Kantaučių kaimo bendruomenė šiandien yra „nuvėsusi". O juk paruošus bendrą projektą būtų gerokai lengviau gauti finansavimą parko idėjai įgyvendinti.
Būdamas seniūnaičiu L. Ramanauskas stengiasi pagyvinti kaimo žmonių gyvenimą: ne tik žiūri, ką kur paremontuoti, bet ir nesibodi kokį renginį kantautiškiams suorganizuoti. Ypač populiarios tapo per Onines Lino organizuojamos sporto varžybos: naujos ir įdomios rungtys visada sukelia susidomėjimą. „Jau kitiems metams galvoju, kokias varžybas bus galima surengti, reikės nepamiršti ir mažųjų šventės dalyvių, nes jie visada noriai visur dalyvauja", - būsimais planais dalijasi kantautiškis. Ir per Užgavėnes Ramanauskai pasistengė kaimą išjudinti. „Inga padarė Morę, kepėme šašlykus, blynus, važinėjome po kaimą per žmones", - prisiminė Linas, per visą pokalbį negailėjęs gero žodžio savo žmonai: ji daug kuo jam seniūnaičio darbe pagelbėja, ypač organizuojant renginius. „Jaunimas kartais jos labiau klauso nei manęs", - teigė vyras. Tikimasi, kad rudenį pavyks suorganizuoti ir Derliaus šventę. Nors šioji šventė nebūna tokia gausi žmonių kaip Oninės, tačiau Ramanauskai viliasi, kad kantautiškiai pamažu neliks abejingi ir jai. Jau turima planų į šią šventę pasikviesti svečių iš Narvaišių bendruomenės - kuo daugiau žmonių, tuo smagiau.
Seniūnaičio pareigos Linui - ne vienintelės. Jis - ir Kantaučių kultūros namų renginių organizatorius. „Vis tiek juk tuos renginius organizavau, dirbau tą darbą, tai ir neatsisakiau, kai pasiūlė šias pareigas", - sako L. Ramanauskas. Gal ateityje aktyvus kantautiškis mato save einantį ir kitokias, dar atsakingesnes, pareigas? „Parašykit, kad kol kas ne", - nusišypso Linas.
