Gruodį – dvi naujos knygos
Praėjusių metų pabaigoje, prieš Kalėdas, dienos šviesą išvydo dviejų Plungės krašto atstovių knygos. Abiejų moterų išleistos knygelės – pirmosios, jose išspausdinti per nemažai metų sukurti eilėraščiai. Autorės į leidinį sudėtą kūrybą skiria savo brangiausiems žmonėms – artimiesiems, giminėms.
„Baltoji žuvėdra“ – Plungėje gimusios ir gyvenančios literatės Birutės Riaukaitės-Gorbatiuk knyga. Moteris išleisti eilių rinkinį sumanė jau būdama garbaus amžiaus. Kaip pati pamena, eilėraščius rašė dar mokydamasi mokykloje – jie patekdavo į sienlaikraštį, vėliau plunksną miklino namuose augindama vaikus, kai rasdavo laisvo laiko nuo kasdienių rūpesčių. Įstojus į Plungės literatų klubą „Vingiorykštė“, Birutės kūrybos pasirodė šio klubo leidžiamame laikraštyje ir almanache. Eilėraščių spausdinta ir rajoninėje spaudoje.
Savo eilėse B. Riaukaitė-Gorbatiuk paliečia lemties, meilės, gamtos, kovos už tėvynės laisvę temas, tačiau didžiausia moters meilė – jūra. Posmuose apdainuojamas Baltijos jūros grožis, smėlėti jos krantai, Palanga, tapusi svajonių miestu.
Paklausta, kada ateina įkvėpimas, plungiškė sakė, kad jausmus išlieti dažniausiai norisi naktį – tuomet prieš akis ryškiausiai iškyla potyriai, išgyvenimai.
Kita knyga, pasirodžiusi gruodį, – Salvos Paulauskaitės „Meilės erdvėj“. Iš Mosėdžio apylinkių (Skuodo r.) kilusi moteris ilgą laiką dirbo Plungės rajono Stonaičių pensione socialine darbuotoja. Jau ketverius metus uždarbiauja užsienyje, dažniausiai prieš didžiąsias metų šventes grįžta į Karklėnus, kur turi savo namus. Salvos parvykstant laukia kaimo žmonės, nes ji organizuoja įvairias vakarones, kitus renginius. Kartais, paprašyta šventės dalyvių, paskaito savo eilių.
Dar mokykloje sukūrusi keletą eilėraščių, knygos autorė prie poezijos grįžo po bene penkiolikos metų. Jos kūrinėlių spausdino laikraštis „Brasta“. Moteris parašė eilėraščių, skirtų patiems artimiausiems žmonėms, Žemaitijos kraštui, tėviškei, esančiai prie akmenuotojo Mosėdžio. Posmuose dažnos ir meilės, laimės temos, netrūksta būties apmąstymų, nesvetimas kitokių gyvenimo siekių troškimas. Neretai eilėraščiuose jausmai persipina su gamtos vaizdais, metų laikai ar paros metas – su filosofiniais pamąstymais, savojo „aš“ ieškojimais. Kadangi pastaruoju metu karklėniškė triūsia užsienyje, kai kuriuos posmus sukūrė būdama svečioje šalyje – užplūstantis tėvynės ilgesys paskatina imtis plunksnos.
Salva tvirtina, kad ji, jei kas paprašo, ketureilį gali surimuoti ilgai netrukusi. O šiaip, apie ką bus eilėraštis, priklauso nuo moters dvasinės būklės: tai, kas tuo metu arčiausiai sielos, ir išliejama eilėmis ant popieriaus lapo.
