Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Kultūra, paveldas » Gy­ve­ni­mas be elekt­ros, be žmo­nių, be ci­vi­li­za­ci­jos...

Gy­ve­ni­mas be elekt­ros, be žmo­nių, be ci­vi­li­za­ci­jos...

Pa­ku­tu­vė­nų kai­mo pa­kraš­ty­je, to­lo­kai nuo vieš­ke­lio, prie pat miš­ko, sto­vi ne­di­de­lė tro­be­lė ir dar ma­žes­nis ūki­nis pa­sta­tė­lis. Čia at­si­sky­ręs nuo pa­sau­lio gy­ve­na aš­tun­tą de­šim­tį skai­čiuo­jan­tis vie­ni­šas se­nu­kas. Iki jo na­mų „neat­bė­ga" elekt­ra, ne­ve­da joks ke­lias, ap­lin­kui nė­ra kai­my­nų - vien lau­kai ir ošian­tis miš­kas.

Ša­tei­kių se­niū­nas Graž­vy­das Pau­lius, pa­klaus­tas, ar tie­sa, kad jų apy­lin­kė­se vie­nas žmo­gus jau se­no­kai gy­ve­na ne­tu­rė­da­mas elekt­ros, pa­tvir­ti­no, jog tai - Pet­ras Gri­ga­laus­kas iš Pa­ku­tu­vė­nų. Jis at­siė­mė tė­vų že­mę ir prieš sep­ty­ne­rius ar aš­tuo­ne­rius me­tus čia per­si­kė­lė iš Kre­tin­gos. Tie­sa, gy­ve­na­mo­sios vie­tos ne­dek­la­ra­vo - tie­siog pa­si­sta­tė, pa­sak se­niū­no, ne­di­de­lę pa­šiū­rę ir ap­si­gy­ve­no. Nei dėl elekt­ros, nei dėl ko ki­to 70-me­tį per­ko­pęs pen­si­nin­kas ne­si­guo­džia - gy­ve­na sa­va­me pa­sau­ly­je, ir tiek.
Vie­nin­te­lis ta­kas iki se­nu­ko na­mų - se­nos pro­vė­žos per pie­vas, už­žė­lu­sios to­kia aukš­ta žo­le, kad brau­nan­tis per šią tan­ky­nę au­to­mo­bi­liu ne ka­žin kiek ir te­si­ma­to. Ap­link tik žyd­ras va­sa­ros ryt­me­čio dan­gus, šla­man­čių me­džių vir­šū­nės ir šiugž­dan­čios pe­rau­gu­sios smil­gos. Taip, žie­mą čia ke­lio nė­ra...
Kai pa­ga­liau prieš akis pa­miš­kė­je iš­ny­ra ma­žy­tė, var­ga­na tro­be­lė, api­ma keis­tas jaus­mas. Koks žmo­gus ry­žo­si pa­bėg­ti į to­kį už­kam­pį ir ap­si­gy­ven­ti vi­siš­ko­je vie­nat­vė­je?
Sus­to­ja­me ne­to­lie­se. Pa­si­girs­ta šu­nų ska­li­ji­mas.
Ap­šiu­ręs, pa­juo­dęs na­mu­kas at­ro­do ga­na niū­riai, vie­toj ka­mi­no - šu­tin­tu­vas kiau­ru dug­nu, lan­ge­liai ak­li­nai už­dangs­ty­ti, du­rys - be ran­ke­nos, bet tvir­tai už­da­ry­tos, ant tro­be­lės sie­nų pri­ka­bin­ta se­nų ser­mė­gų, vi­sur pil­na dil­gė­ly­nų. Šmės­te­li min­tis, jog vi­du­je nė­ra nė gy­vos dva­sios.
Pra­de­da­me bels­tis ir šauk­ti Pet­rą var­du, aiš­ki­na­me, kad mes ne ko­kie „žu­li­kai", o tik laik­raš­ti­nin­kai. Ta­čiau šei­mi­nin­ko ne­si­ma­to. Tik skir­tin­go­se pu­sė­se prie bū­dų pri­riš­ti ne­di­de­li nam­sar­giai pyks­ta vis smar­kiau.
Lū­ku­riuo­ja­me, žval­go­mės. Gal kur čia pat išė­jo? Bet ne, pa­ga­liau vi­du­je kaž­kas bils­te­li. At­ro­do, žmo­gus ke­lia­si bam­bė­da­mas. „Ir kas čia ko no­ri?" - iš­girs­ta­me prie lan­go. Pri­sis­ta­to­me, pa­mo­juo­ja­me laik­raš­čiais, pa­pra­šo­me išei­ti į lau­ką pa­si­kal­bė­ti. Se­nu­kas nei­na. Pa­na­šu, jog at­vy­kė­liais vi­siš­kai ne­pa­si­ti­ki. „Bu­vo čia pas ma­ne toks Sau­lius. Di­ver­san­tas. Neaiš­kus kaž­koks. Gė­rė ir gė­rė. Pa­sa­kiau, kad išei­tų. Ne­rei­kia man to­kių. Aš no­riu gy­ven­ti vie­nas!" - kaip kir­viu nu­ker­ta šei­mi­nin­kas.
Ki­to pa­si­rin­ki­mo ne­tu­ri­me - su Pet­ru ten­ka bend­rau­ti pro ma­žą­jį lan­ge­lį, ku­ris ka­žin kaip at­si­ve­ria. Šu­nys ir­gi pa­ma­žu ap­si­ra­mi­na.
Pras­ky­rę užuo­lai­das, pa­ma­to­me vi­du­je iki pa­lu­bės pri­ka­bin­tų dra­bu­žių, pri­krau­tų ra­kan­dų, vi­so­kių po­pie­rių, ži­ba­li­nę lem­pą ant sta­lo, kaž­ko­kių daik­tų krū­vas ir tarp vi­so to niū­rio­je prie­blan­do­je sto­vin­tį šei­mi­nin­ką. At­si­rė­męs į spin­te­lę, vil­kin­tis lyg ir pi­ža­mą, kiek su­si­kūp­ri­nęs ži­la­gal­vis se­nu­kas kal­ba nu­lei­dęs gal­vą ir ne­si­ju­di­na iš vie­tos. Fo­tog­ra­fuo­tis ne­su­tin­ka - nuo­trau­kų sa­ko tu­rin­tis į va­lias...
Žmo­gus ma­žai pa­sa­ko­ja apie sa­ve - dau­giau pik­ti­na­si nyks­tan­čiu lie­tu­vių ti­kė­ji­mu, pri­si­me­na so­viet­me­tį, M. Gor­ba­čio­vą, ar­mi­ją, gink­lus, ko­ne­vei­kia iš­dy­ku­sį jau­ni­mą ir kas ke­le­tą mi­nu­čių pri­me­na, kad mums jau bū­tų lai­kas va­žiuo­ti...
„Ar bu­vo­te Pa­ku­tu­vė­nuo­se? Ko­dėl ten išar­dė baž­ny­čią, ko­dėl nyks­ta se­na­sis lie­tu­vių ti­kė­ji­mas? Rei­kia juos iš ten iš­stum­ti. Že­mai­ti­jos kai­muo­se ne­bė­ra tvar­kos. Iš­dy­ko da­bar vi­si. Aš neat­si­sa­kau ti­kė­ji­mo, ne. Nu­va­žiuo­siu dar į Že­mai­čių Kal­va­ri­ją... Ke­liau­ki­te sau, lai­min­gai, aš tu­riu dar­bo", - lyg sau, lyg mums kal­ba Pet­ras, bet ne­pyks­ta.
Pak­laus­tas, ką ke­ti­na dirb­ti, se­nu­kas ap­si­žval­go po vi­dų ir mos­te­li ran­ka: „Tai­gi kiek aš čia tu­riu vis­ko pri­si­kro­vęs! Ne, ne­ga­liu ši­taip! Než­mo­niš­kai gy­ve­nu. Rei­kia ei­ti tvar­ky­tis. Iš­me­siu vis­ką, ir bus baig­ta. Va­kar iki su­te­mų ra­vė­jau ir lais­čiau dar­žą, nie­ko ne­be­su­sit­var­kiau."
„Bu­vo ta­da ru­sų lai­kai. Tar­na­vau tre­jus me­tus Bres­te. Sun­ku bu­vo. Smo­gia­mo­sios di­vi­zi­jos tech­ni­ka - ne juo­kas, vos li­kau gy­vas. O da­bar Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė yra „pli­ka", ir mes, lie­tu­viai, „pli­ki". Ma­žai kraš­to ap­sau­go­je „tiks­lių" pa­rei­gū­nų, o po­li­ci­ja tai iš vi­so... Te­gu jie De­šim­ties Die­vo įsa­ky­mų lai­ko­si", - sa­vo min­tis pa­dri­kai ima dės­ty­ti šei­mi­nin­kas.
Pa­si­do­mė­jus, kiek lai­ko jis čia ši­taip gy­ve­na, Pet­ras at­sa­ko, jog jau de­vy­ne­ri me­tai. „Per žie­mą dar varg­siu, o de­šim­tus me­tus žiū­rė­siu. Ne­ga­liu čia mir­ti. Gal už­kur­siu vis­ką ir iš­va­žiuo­siu. Kur? Ne­ži­nau dar", - su­si­mąs­to pa­šne­ko­vas, pri­si­min­da­mas, kaip vie­nas pa­ts su pjūk­lu ir plak­tu­ku pa­si­sta­tė sau čia na­mus.
Apie praei­tį Pet­ras kal­ba šykš­čiai. Sa­ko, kad yra gy­ve­nęs Kre­tin­go­je ir Plun­gė­je. Dir­bo sar­gu grū­dų kom­bi­na­te, taip pat trak­to­ri­nin­ku že­mės ūky­je ir prie sta­ty­bų. Tu­rė­jo žmo­ną ir duk­rą, bet li­ko vie­nas. Žmo­na 1967-ai­siais pa­pra­šė sky­ry­bų. „Jei ne­su­gy­ve­ni, iš­si­sky­rei, ge­riau gy­ven­ti vie­nam. Daug dir­bau ir daug gė­riau, vė­miau, vos ne­nu­mi­riau, vel­nius krė­čiau..." - apie nu­kly­di­mus pra­si­ta­ria se­nu­kas, pa­ti­kin­da­mas, jog da­bar net alaus ne­be­per­ka.
Vie­nin­te­lė duk­ra 1991-ai­siais pa­si­trau­kė iš gy­ve­ni­mo. Bu­vęs žen­tas tu­ri ki­tą šei­mą, jo neap­lan­ko. Kur gy­ve­na dvi anū­kės, neaiš­ku. Iš ke­tu­rių se­se­rų lyg ir trys te­bė­ra gy­vos, vie­na jų gy­ve­na Plun­gė­je. Bet su jo­mis se­nu­kas, at­ro­do, bend­rau­ti ne­si­ver­žia. „Ne­be­si­ro­do da­bar nie­kas. Ir ne­rei­kia", - tiek apie gi­mi­nes te­pa­sa­ko Pet­ras.
Ko­dėl at­si­sky­rė nuo žmo­nių ir ap­si­gy­ve­no pa­miš­kė­je? „Čia - tė­vo že­mė. Aš čia gi­miau, esu krikš­ty­tas Ku­lių baž­ny­čio­je. Rug­sė­jo 1-ąją man bus 74 me­tai. Pri­si­me­nu, jog šio­je vie­to­je bu­vo 7 x 13 m dy­džio tro­ba, o aš pa­si­sta­čiau tik 4 x 7 m. Man už­ten­ka. No­rė­jau sa­vo se­ne­lio tė­viš­kę at­siim­ti ant kal­no prie Pa­ku­tu­vė­nų baž­ny­čios, bet ne­da­vė. Ten bū­čiau ir elekt­rą įsi­ve­dęs. O čia pa­rei­ka­la­vo be­ne 17 tūks­tan­čių li­tų. Iš kur paim­ti? Jei įves­tų vel­tui, bū­tų ge­rai. Už ka­be­lį pa­ts su­mo­kė­čiau, pen­si­ją gau­nu. Bet neį­ves. Už­si­de­gu ži­ba­li­nę lem­pą, kai rei­kia... Nie­kas man ne­pa­de­da. Ir jūs jau va­žiuo­ki­te... Lai­min­gai..." - at­si­dūs­ta žmo­gus.
Kaip jis gy­ve­na, ką val­go? „Čia ne gy­ve­ni­mas, o var­gas" - vėl po­ri­na pa­šne­ko­vas, lyg tarp kit­ko už­si­min­da­mas, jog tu­ri pa­si­da­ręs kros­nį iš pusp­ly­čių, tad kar­tais iš­si­ke­pa bly­nų. Sa­ko tu­rin­tis ir mel­žia­mą ož­ke­lę, du šu­niu­kus bei ka­ti­ną Rai­nį. Tie­sa, šis vaikš­to kur no­ri ir jau ke­lios die­nos ne­si­ro­do. Pet­ras pyk­te­li, jog ne­do­rė­lis ka­ti­nas iš­pjo­vė „špo­ke­lius" - me­dy­je įkel­tas in­ki­las li­ko tuš­čias.
Au­gi­na se­nu­kas ir dar­žo­vių, taip pat prie pat tro­be­lės žy­di bul­vių lau­ke­lis, tarp žo­lių sirps­ta braš­kės. Iš ki­tos pu­sės na­me­lio sto­vė­jo ir šilt­na­mis, bet šie­met se­nu­kas jo ne­bet­var­kė - tarp šilt­na­mio griu­ve­nų ir plė­ve­lės drais­ka­lų da­bar ma­to­si tik aguo­nų lys­ve­lė. „Pail­siu ir vėl dar­buo­juo­si. So­di­nau ir obe­lis, trę­šiau, bet nie­kas čia neau­ga. Blo­gai, kad pas ma­ne neat­va­žiuo­ja au­to­mo­bi­li­nė par­duo­tu­vė. Teks pa­si­šer­ti ož­ke­lę - esu par­si­ve­žęs jai kom­bi­nuo­tų­jų pa­ša­rų ir mie­ži­nių mil­tų, ta­da sė­siu ant dvi­ra­čio ir ke­liau­siu duo­ne­lės nu­si­pirk­ti. Rei­kia dar to­kio „šlan­ge­lio", ar tik ne­teks į Plun­gę min­ti?" - gar­siai svars­to Pet­ras, vėl pri­min­da­mas, kad mums jau me­tas, ir lyg tarp kitko pridurdamas, kad jo tikrasis vardas - Alfonsas.
At­sis­vei­ki­na­me. Dar pa­si­do­mi­me, ar jam ne nuo­bo­du, ar ne bai­su vie­nam? Se­nu­kas ti­ki­na tu­rin­tis ką veik­ti - dar­bo jam pa­kan­ka. Pa­sau­lio ži­nių ir­gi kar­tais pa­si­klau­so - tu­ri ra­di­ją. Nu­si­per­ka ir spau­dos. Pa­ma­tęs mū­sų laik­raš­tį, pa­gy­vė­ja - sa­ko, jog to­kį yra skai­tęs. Dėl žvė­rių ne­si­bai­mi­na - vil­kų čia nė­ra ma­tęs. Ap­link jo tro­be­lę zu­ja tik ak­liai, uo­dai, vaps­vos ir šir­šū­nai...

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama