Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Ir globojo, ir palaidojo

Praėjusią savaitę Kulių kapinaitėse šalia brolio buvo palaidota Pakutuvėnų kaimo atsiskyrėlė Aniceta Arlauskaitė. Šią moterį daugiau kaip 30 metų globojo buvusi Aleksandravo kaimo bibliotekininkė, dabar jau pensininkė Irena Jonauskienė.

„Dievota buvo Ancelė - pati ir didelius, ir mažus kryželius darė, ant kaklo rožinį nešiojo. Visas jos gyvenimas buvo malda ir sunkus darbas", - taip apie negalią turėjusią moterėlę, kuriai Dievulis atseikėjo beveik 80 metų, atsiliepė ne vieną dešimtmetį ją globojusi I. Jonauskienė.
Tiek Ancelė, tiek jos brolis Leonas buvo panašios sveikatos, ir kol gyveno kartu senoje dūminėje pirkelėje be elektros ir kitokių patogumų, kaimo žmonių pagalbos jiems nereikėjo. Abu per vasaras ganė gyvulius, o suginus į tvartus, šėrė kolūkio veršelius. Tačiau 1975 metais Leonas pasitraukė iš gyvenimo ir Ancelė liko viena.
Matyt, ne pyragai buvo, kad kartą, pririnkusi didelį krepšį raudonikių, ji atėjo į I. Jonauskienės kiemą - ne pas ją, o jos vyrą, tuomet dirbusį Aleksandravo kolūkio pirmininku, ir paprašė dirvą suarti, šiaudų atvežti.
Iš pradžių į savo pirkią A. Arlauskaitė neįsileisdavo nė I. Jonauskienės. Ji labai bijojo svetimų žmonių, skundėsi, kad plynuose laukuose stovinčios trobelės, vienu galu visai susmukusios į žemę, langus ne kartą buvo išdaužę chuliganai.
Apie tai, kaip nesaugu vienai gyventi, A. Arlauskaitė rašydavo laiškuose savo pusseserei Vladai į Paežerės kaimą, taip pat labai laukdavo laiškų ir siuntinių iš Amerikos nuo tolimų giminaičių. Paskutinį laišką iš Amerikos ji gavo 1981 metais. I. Jonauskienė prisipažino ne vieną siuntinį ir paskiau savo globotinei suruošusi tų tolimų giminaičių vardu - nors prieš didžiąsias metų šventes norėjo kaip nors įsiūlyti geresnį kąsnį, kokį apklotą ar drabužį. A. Arlauskaitė mėsos nevalgė, maitinosi tik tuo, ką pati užsiaugino, iš globėjos paimdavo tik kruopų, makaronų ir sūrio, kartais pavykdavo įsiūlyti ir silkės. Visa kita, tuo labiau - iš svetimų rankų, jai atrodė užnuodyta.
I. Jonauskienė sakė, kad senutės drabužiai buvo siūti persiūti, tiek žiemą, tiek vasarą ji rengdavosi keliais sluoksniais - kaip kopūstas. Tačiau A. Arlauskaitė turėjo ir savo rankomis siūtą tautinį kostiumą su karūnėle, dedama ant galvos. Ir įkapes sau buvo pasisiuvusi.
A. Arlauskaitė niekad nesutiko, kad globėjai įvestų elektrą. Ji nesinaudojo jokiais buitiniais prietaisais ir net labai prašoma nesėsdavo į automobilį. Aplankyti mamos kapo Kuliuose arba į atlaidus Kartenoje nueidavo pėsčiomis.
„Visas Ancelės palikimas - geležinė lova ir drapanėlių krūva... Gal dar yra troboje ir kokių senovinių rakandų, tinkančių etnografijos muziejui", - liūdnai nutęsė I. Jonauskienė.
Išties, ar daug žmogui reikia?

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama