J. Bagdono 100 metų jubiliejui – šimto kūrinių paroda
Plungės kultūros centre veikia Plungės garbės piliečio, dailininko Juozo Bagdono darbų paroda, skirta jo šimtosioms gimimo metinėms. Kūrėjas gimė 1911 metų gruodžio 11 dieną Plungės rajone, Antrųjų Vydeikių kaime. Lietuvoje mokėsi ir dirbo, po karo emigravo į Vakarų Europą, vėliau į Pietų, paskui – į Šiaurės Ameriką (Kolumbiją ir JAV). Gyvenimo saulėlydyje grįžo į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, į Plungę, iš kurios jaunystėje ir pakilo savo skrydžiui...
„Tikras lietuvis turi savo darbus grąžinti Lietuvai. Nieko geriau neradęs grįžau čia, į pačią švenčiausią žemę“, – yra sakęs J. Bagdonas. Geriausi jo paveikslai saugomi Lietuvos dailės, M. K. Čiurlionio muziejuose, privačiose kolekcijose, o 111 darbų autorius dovanojo Žemaičių dailės muziejui. Ne vieną parodų lankytoją muziejuose jo abstrakcijos šokiruoja savo masteliais ir spalvų gama. J. Bagdonas žinojo, kad jo kūryba vienam gali patikti, kitam – visai nepatikti, tačiau abiem atvejais turėjo paruošęs atsakymą: „Ne tas gražu, kas raudona, o tas gražu, kas kam patinka!“ Menininkas yra vienas iš ekspresyviojo abstrakcionizmo pradininkų lietuvių dailėje.
Žemaitis iš Antrųjų Vydeikių
J. Bagdonas gimė vidutinio Antrųjų Vydeikių (dabar – Žlibinų seniūnija) ūkininko šeimoje. Ji priklausė Kantaučių parapijai. Būtent medinėje Kantaučių bažnytėlėje būsimas dailininkas išvydo pirmuosius paveikslus ir skulptūras.
Skaityti ir rašyti jį išmokė tėvas, kuris pats jaunas būdamas buvo išvykęs į Ameriką užsidirbti pinigų ūkio statybai ir savo sesers pasogai. Tėvo rašysena buvusi labai graži.
Mažas būdamas J. Bagdonas lankė Kepurėnų kaimo pradžios mokyklą. Dvylikos metų jau buvo išlaikęs egzaminus į pirmąją gimnazijos klasę. Nuo 1923 iki 1926 metų jis – Plungės gimnazistas. Tėvai vaikui nuomojo kambarėlį dabartinės vaikų bibliotekos patalpose.
Plungėje jis pirmą kartą pamatė M. K. Čiurlionio reprodukcijas, kurios paliko neišdildomą įspūdį. „O kad aš taip galėčiau!“ – prisimena pamanęs. Sakė visą savo gyvenimą priklausęs Čiurlionio partijai.
Mokslus J. Bagdonas tęsė Telšių gimnazijoje, čia gavo pirmąsias S. Sidabro piešimo pamokas. Vaikštinėdamas po miestą atkreipė dėmesį į aliejiniais dažais išrašytas krautuvių iškabas su išpaišytais vaizdeliais. J. Bagdonas susirado tų iškabų piešėją ir už atlygį išprašė parodyti, kaip reikia paruošti ir sumaišyti dažus, kad galėtum piešti ant skardos ar kartono.
1928 metais sūnui baigus gimnaziją ūkininkavę tėvai nusprendė persikelti į Kauną. J. Bagdonas mokėsi Kauno meno mokykloje ir privačioje Justino Vienožinskio studijoje.
J. Bagdonas – pirmosios valstybinės premijos laureatas
Kaune prabėgo būsimo dailininko studijos ir gražiausi jaunystės metai. Būdamas vos 21-erių surengė pirmąją individualią parodą, kurioje eksponavo 35 aliejinės tapybos darbus. Pirmąjį paveikslą – rudens peizažą – nupirko tuometinis Prancūzijos ambasadorius.
Tarpukario Lietuvoje J. Bagdonas dirbo Lietuvos dailininkų sąjungos, kuriai priklausė 125 kūrėjai, sekretoriumi.
1938 metais Lietuva iškilmingai minėjo dvidešimties metų nepriklausomos valstybės sukaktį. J. Bagdonas dalyvavo skelbtame vaizduojamojo meno konkurse ir laimėjo pirmąją valstybinę premiją už paveikslą „Iš jūros grįžus“. Šį ir dar vieną dailininko paveikslą („Šienapjūtė“) nupirko Užsienio reikalų ministerija. Tapybos darbai papuošė Varšuvoje įsteigtą Lietuvos ambasadą.
Piniginę premiją J. Bagdonas su žmona Viktorija išleido ilgesnei kelionei traukiniu po Europos šalis – pora džiaugėsi kintančiu kraštovaizdžiu, lankė žymiausius muziejus ir galerijas.
Karo metais jie persikėlė į Vilnių. J. Bagdonas dirbo Dailės muziejuje, Dailiųjų amatų mokykloje.
Iš Lietuvos jie pasitraukė 1944-ųjų vasarą. Kaune spėjo atsisveikinti su mama ir seserimi, sėdo į traukinį ir išvyko į Vieną. J. Bagdonui išvykus, jo mamą ir seserį areštavo, tardė. Sesuo Zuzana net 22 metus praleido Sibiro lageriuose. Mama Barbora Žakaitė-Bagdonienė mirė 1972 metais, sulaukusi jau garbingo amžiaus.
Šeimos kapavietė yra Kauno Eigulių kapinėse. Čia palaidoti J. Bagdono tėvai ir sesuo, čia jis, grįžęs į Lietuvą, perlaidojo žmonos urną su pelenais, o 2005-ųjų balandį amžinojo poilsio atgulė ir pats. Vaikų V. Ir J. Bagdonai neturėjo.
Nuo natūralumo iki abstrakcijos
Įspūdinga J. Bagdono kūrybos spalvų, formų, erdvių vizija. Aliejinė tapyba, akvarelė, pastelė, tempera, keramika, skulptūra... Nuo natūralistinių gamtovaizdžių, portretų, impresionistinio-realistinio meno, keramikos simbolizmo iki ekspresionistinių abstrakcijų!
Dailininkui buvo svarbu, kad jo darbai būtų įdomūs ne tik kompozicija, bet ir nepriekaištinga tapyba. Paveiksluose nėra sustingusių, šaltų plokštumų. Savo abstrakcijose jis ieško judesio – viskas pas jį plyšta, sukasi, lūžta... Į klausimą, ką reiškia jo paveiksluose taip dažnai pasikartojantis katastrofos motyvas, J. Bagdonas yra sakęs: „Galbūt tai geriausiai atskleidžia neramaus šios epochos žmogaus dvasią, jo išgyvenimus šiame pasaulyje. Žmogaus gyvenimas, kaip ir pats žmogus, be galo sudėtingas, tragiškas ir net... baisus.<...> Dailės kūrinys yra tik tada vertingas, kai dailininkas suranda tokią meninę formą, kuri geriausiai išreiškia jo mintis, sampratą ir pažiūras į gyvenamą laiką, į šios epochos žmonių emocijas, psichologiją ir aspiracijas.“
Kai vienąkart po parodos atidarymo Amerikos lietuvis J. Bagdono paprašė nupaišyti gamtos vaizdelį ar lietuviško kaimo sodybą su darželiu, dailininkas ilgai negalvojęs atsakė, kad fotografijų nepaišo. Akivaizdu, kad jam arčiausiai širdies buvo abstraktinė tapyba.
Jo kūryba, išsilaisvinusi iš literatūrinio grožio supratimo, nusigręžusi nuo kasdien matomų ir pažįstamų daiktų vaizdavimo, tarsi atsisuka į paslaptingąjį žmogaus dvasios pasaulį, ieško idėjų, kurias išreiškia naujomis bedaiktėmis formomis. Atsijojęs, kas nereikalinga, kūrėjas savo paveikslu tarsi prakalba į žiūrovą tokia dvasine jėga, kokią turi jis pats ir jo kūrybos priėmėjas.
Kai kurios J. Bagdono nutapytos drobės pasižymi itin dideliu dydžiu, nes įsijautęs tapyti dailininkas nebeišsitekdavo mažuose formatuose.
Plungėje
Į Lietuvą J. Bagdonas su savo kūriniais ir asmeniniais archyvais grįžo jau garbingo amžiaus. Įdomi detalė, kad menininkas į platųjį pasaulį išvyko ir į tėvynę parvyko turėdamas tą patį Lietuvos Respublikos piliečio pasą.
Plungėje iki paskutinės dienos gyveno pas pusbrolio vaikus, dukterėčios Genovaitės Bagdonaitės-Rimkevičienės namuose.
Ko gero, J. Bagdoną galima drąsiai laikyti Žemaičių dailės muziejaus steigimo Oginskių rūmuose krikštatėviu. Jam buvo patikėta garbė čia atidaryti Pasaulio žemaičių dailės parodą, kurioje dalyvavo per 120 autorių iš 15 pasaulio šalių.
2001 metais dailininkas šventė 90 metų sukaktį. Tais metais Plungės rajono savivaldybės tarybos sprendimu jam buvo suteiktas Plungės garbės piliečio vardas.
Kol leido sveikata ir dar galėjo tapyti, J. Bagdonas Plungėje jautėsi laimingas. Dažnai lankėsi Žemaičių dailės muziejuje, bibliotekoje, o ypač mėgo pokalbius su Plungės kultūros centro tautodailės kuratore Zafira Leilioniene. Jam reikėjo žmogaus, su kuriuo galėtų pasišnekėti apie meną. Senam žmogui apskritai labai svarbu dėmesys, draugystė, pasibuvimas, ilgi pašnekesiai. Todėl kartais jo tiesiog reikėdavo atidžiai klausytis.
„Pakentėk, mieloji, man reikia išsikalbėti. Tiek ilgai tylėjau“, – sakydavo Z. Leilionienei J. Bagdonas. Jis jai yra pasakojęs, kad mėgdavęs Amerikoje ilgus pokalbius su bičiuliais dailininkais resporanuose prie vyno taurės. Per tuos susitikimus J. Bagdonas piešdavęs ant restorano servetėlių, kurių daug parsivežė ir į Lietuvą. Juokavo, kad būtų galima surengti ir tų servetėlių parodą, tačiau to taip ir nepadarė. Servetėlės atgulė į jo archyvą, kuris saugomas Plungės viešojoje bibliotekoje.
Šimtui metų – šimto darbų paroda
Dailininko šimtųjų gimimo metinių išvakarėse Plungės kultūros centro parodų salėje į šimto darbų ekspoziciją meno gerbėjus pakvietė visų Plungės dailininkų globėja Z. Leilionienė. Kitaip, pasak jos, tiesiog negalima, nes tas kietas ir užsispyręs, bet nepaprastai inteligentiškas žemaitis buvo nuolatinis kultūros namų svečias.
Plungės kultūros centro direktorius Romas Matulis pastebėjo, kad ši J. Bagdono darbų paroda kiek kitokia, nei jo talento gerbėjai yra įpratę matyti. Daug mažų darbelių ir daug kūrinių, eksponuojamų pirmą kartą, leis dar labiau pažinti kūrėją.
Šiltais prisiminimais, kaip 1993 metais J. Bagdoną „amerikoną“ ir jo kolekciją su duona ir druska pasitiko plungiškiai, pasidalijo Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas. Šiame muziejuje veikia nuolatinė J. Bagdono darbų ekspozicija, tačiau daug jo kūrinių yra ir kituose šalies muziejuose. Apmaudu, kad juose daug kūrinių atgula į fondus ir ne visada yra eksponuojami.
Žodelį tarė ir asmeninį jo archyvą – nuotraukas, laiškus, dokumentus – dar dailininkui gyvam esant tvarkiusi bibliotekos darbuotoja Otilija Juozapaitienė. Iš viso suformuota 19 albumų, o viename jų sukaupti J. Bagdono eskizai. Yra ir pundelis apipaišytų servetėlių, apie kurias dailininkas buvo pasakojęs Z. Leilionienei.
R. Matulis išreiškė viltį, kad ši paroda bus viena iš lankomiausių.
Publikacijoje naudotos mintys iš Leono Peleckio-Kaktavičiaus knygos „Juozo Bagdono spalvų ir erdvių vizijos“.
