J. Tumo-Vaižganto pėdsakų Kuliuose beieškant

Jaunas dvasininkas dažną parapijų kaitą užsitarnavo už lietuvybės ir spausdinto lietuviško žodžio puoselėjimą. Rašytojo biografai teigia, kad dar mokydamasis Kauno kunigų seminarijoje jis įsitraukė į slaptos lietuvių klierikų Lietuvos mylėtojų draugijos veiklą, o vėliau perėjo į Šv. Kazimiero draugiją. 1890 metais parašė pirmą korespondenciją į laikraštį „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. 1896 metais buvo vienas iš „Tėvynės sargo“ išleidimo iniciatorių, nuo 1897 iki 1902 metų – faktinis jo redaktorius. Vikaraudamas Žemaitijoje palaikė ryšius su vietos knygnešiais, rūpinosi slapta jų draugija, gaudavo draudžiamos spaudos, ją platindavo, mokė vaikus skaityti. Į šią veiklą įtraukė patikimus žmones. 1896 metų spalio 2 dieną Vaižganto brolis Jonas buvo areštuotas gabenant draudžiamą spaudą.
Teigiama, kad J. Tumas, perkeltas vikaru į Kulius, aktyviai įsitraukė į knygnešių veiklą ir slaptųjų mokyklų kūrimą, o slėptuvę spaudai neva turėjo įrengęs klebonijoje, pastatytoje dar 1790 metais. 1900 metais jis pradėjo leisti laikraštį „Žinyčia“. Už tai caro žandarų buvo nuolat sekamas ir persekiojamas.
Iš tų vietų kilusi Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė savo atsiminimuose rašė, kad su kunigu J. Tumu susipažino 1898 metais, kai grįžo pas Kuliuose klebonaujantį dėdę Vincentą Jarulaitį Kalėdų atostogų. Vikaras buvo linksmas, juodaplaukis, mėlynakis – kaip žiburys tuose namuose, visų susibūrimų gyvoji styga, daineles, anekdotus, linksmas istorijas pylęs kaip iš rankovės.
Per vasaros atostogas J. Tumas Sofiją mokė viena kita svetima kalba paskaityti ir parašyti. Mergina, lankydamasi klebonijoje pas savo dėdę, matė, kaip vikaras rašė straipsnius „Tėvynės sargui“. Jis koteliu visuomet rašė stovėdamas – prie specialaus aukšto rašomojo stalelio. Vakarais iki vėlumos barškindavo rašomąja mašinėle. Raštus, susuktus į prijuostę, duodavo ir jai išnešti, nes anuomet reikėjo labai saugotis žandarų.
Pasak S. Kymantaitės-Čiurlionienės, šitame mažame Žemaitijos bažnytkaimyje, dideliame raudoname klebonijos mūre, ėjo nuostabi konspiracija. Sumobilizuotos gerosios ir rimtosios davatkos tai atsirasdavo, tai išnykdavo: Baltmarė, Juodmarė, Didžioji Barbora... Į kokius atlaidus jos kulniuodavo, niekas nežinojo, nes davatkos tylėjo kaip žemė. Apsisiautusios žičkinėmis skepetomis nematomos ateidavo ir išeidavo, vis nežinia ką išnešdamos. Manoma, kad tai galėjo būti Vaižganto rankraščiai, kurie ėjo į Tilžę ir dar toliau į užsienį.
Kulių raida besidominti buvusi ilgametė Kulių vidurinės mokyklos direktorė ir istorijos mokytoja Zuzana Jankevičienė sakė mananti, kad dalį draudžiamos literatūros J. Tumas-Vaižgantas už čia pat buvusios demarkacinės linijos su Mažąja Lietuva galėjo išgabenti ir pats, kai brikele važiuodavo su sakramentais pas mirštančiuosius. Esą jei kunigo vežikas pasienio poste suskambindavo varpeliu, tai reiškė, kad dvasininkas skuba su svarbia misija ir jo tikrinimais negalima trukdyti.
Istorikės nuomone, J. Tumui-Vaižgantui Kuliuose turėjo patikti. Dar prieš jį čia ilgą laiką kunigavo ir beveik visą parapiją skaityti išmokė kunigas Kazimieras Skrodzkis (Skrockelis), išleidęs ir pirmą lietuvišką katekizmą. Šiuo reikalu jis net „piktnaudžiaudavo tarnybine padėtimi“. Per išpažintį išklausęs parapijiečio nuodėmes, dažnam taip sakydavo: „Tavo nuodėmės didelės ir baisios, jų neišpažinęs būtumei degęs pragare per amžius. Dabar Dievas jas atleido. Bet dar liko skaistykla, bet, žinai, dar joje dega ugnis... Tik tu nenusimink – sukalbėk „Tėve mūsų“, išmok raides ir skaityk iš knygos. Tada jau galėsi ramiai mirti ir keliauti į dangų.“ Šio kunigo namai nuo žmonių gausos ūždavo kaip bičių avilys. (Taip rašoma B. Kviklio enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“, 4 tome.)
J. Tumo-Vaižganto kunigavimo Kuliuose laikas sutampa su metais, kai klebonas Vincentas Jarulaitis čia pradėjo statyti dabartinę mūro bažnyčią. Kalbama, kad pagal Karlo Eduardo Strandmano projektą pastatyta klasicistinio stiliaus bažnyčia parapijai iš pradžių nepatiko, todėl buvo pristatytas papildomas bokštas, kurio iš tiesų projekte nebuvo.
Prieš kelis dešimtmečius archeologai po mūriniais statiniais, priklausiusiais bažnyčiai, aptiko didžiulius rūsius su židiniais. Skliautuoti rūsiai turėjo į tunelį panašią nišą, atsiremiančią į pamatą. Nors šių rūsių istorinė praeitis ir požemių paskirtis neaiški, negalima atmesti prielaidos, kad čia galėjo būti slepiama tai, ko neturėjo pamatyti žandarai ir kitos pašalinės akys.
Būtent iš Kulių kartu su S. Kymantaite-Čiurlioniene Vaižgantas iš ūkininko skolintais arkliais per tris valandas miškais ir pelkėmis vieną vasaros vakarą neįtikėtinai greitai nukako į Palangą, kai čia buvo rodomas pirmasis lietuviškas spektaklis. „Tu šitą dieną atsimink! Pirmasis lietuviškas teatras, pirmasis teatras...“ – atkartojo Vaižganto pasakytus žodžius savo prisiminimuose jo pakeleivė.
Šiandieną Kuliuose labiausiai J. Tumo-Vaižganto atminimą puoselėja Kulių vidurinės mokyklos auklėtiniai. Mokymo įstaigos muziejuje, kuriame yra ir daug XVIII–XIX amžiaus eksponatų, saugomos senos maldaknygės, lietuviški laikraščiai, kalendoriai, kiti leidiniai, kuriuos per daugelį metų sukaupė šviesaus atminimo istorijos mokytojas Romas Jankevičius. Visas trečias mokyklos aukštas paskirtas kalboms, o koridoriaus gale ilgą laiką (kol nepradėjo varvėti per stogą) kabojo dailininko iš Klaipėdos nutapytas ir mokyklai padovanotas žymiojo lietuvybės puoselėtojo, rašytojo ir dvasininko portretas.
Tarp muziejaus eksponatų – ir keletas daiktų, kuriais Kuliuose naudojosi J. Tumas-Vaižgantas. Ne vieną eksponatą „nusavino“ „Alkos“ muziejus, tačiau Z. ir R. Jankevičių sukauptame vietos muziejuje paliko Vaižganto kambaryje buvusi batelio formos peleninė ir žvakidė. J. Tumas-Vaižgantas pats nerūkė, bet peleninė jo apartamentuose visada ant stalo stovėdavo. Į didesnių muziejų fondus iškeliavo ir unikali senosios Kulių bažnyčios vėjarodė – angelas su trimitu.
Kulių mokykloje tradicija tapo rudenį rengiamos Vaižganto dienos, kai vyksta literatūrinių rašinių ir skaitymo konkursai. Paskutinis toks skaitymas vyko Vaižganto gimimo dieną – rugsėjo 20-ąją, spalvotiems klevo lapams krintant prie šventoriuje pastatytos medinės skulptūros rašytojui atminti. Kas kiek laiko mokykloje dar leidžiamas laikraštukas „Pragiedruliai“.
Kuliškiai apgailestauja, kad bažnyčiai grąžintas raudono mūro klebonijos pastatas nėra tinkamai panaudojamas. Rūsys, kuriame R. Jankevičiaus iniciatyva veikė vietos muziejus, dabar stovi užrakintas – be elektros, šildymo, pelijantis, už durų užstumtais šiukšlių konteineriais. Visi nedideli eksponatai pernešti į mokyklą, o rūsyje paliko tik senoviniai linų apdirbimo įrankiai.
J. Tumas-Vaižgantas gyveno antrame klebonijos aukšte, o savo žymųjį rašymo stalelį, Z. Jankevičienės žiniomis, laikė prie Šventojo Tėvo paveikslo. Už to paveikslo, jį pakėlus, buvusi gili sienos, kurios storis 1,6 metro, niša. Nišoje buvusios lentynėlės, kuriose vikaras laikė visokius slaptus dalykėlius. Už paveikslo taip pat buvo užkišta virvutė, kurią timptelėjus visas žemiausios lentynėlės turinys per specialią angą nudardėdavo į rūsį. Dėl to Vaižganto su įkalčiais Kuliuose niekas ir nepagavo.
„Ar taip buvo, ar ne, garantuoti negaliu, tačiau mums taip pasakojo ir mums tuo norisi tikėti“, – sakė daug apie J. Tumo-Vaižganto buvimą Kuliuose galinti papasakoti Z. Jankevičienė.