Kaimo šviesuolių nominacijos Mikalauskai išties verti

„Labai darbštūs žmonės, visada išties pagalbos ranką. Jų ūkis vienas iš geriausių Plungės rajone. Gražūs ir jaukūs Mikalauskų namai, kuriuose gyvena nuoširdi ir be galo maloni šeima", - taip Žemaičių Kalvarijos ūkininkus apibūdino jų kandidatūrą konkursui pasiūliusi UAB „Litagros prekyba" Plungės ir Skuodo rajonų pardavimų vadovė Irena.
Vien palankiai Mikalauskus apibūdino ir pakalbinti Žemaičių Kalvarijos žmonės.
Abu - tiek Jovita, tiek Alfredas - vietiniai. Nuo ketvirtos klasės mokėsi kartu, tačiau vienas į kitą žvalgytis pradėjo tik paskutiniais mokyklos metais. Tai, kad Mikalauskų sūnus į jos dukrą žiūri, pirmoji pastebėjo Jovitos mama per dukros 18-ąjį gimtadienį, kurį namuose šventė visa klasė. Pilnametystės sulaukusią merginą tą vakarą šokdino visi bendraklasiai, o jis esą tik iš tolo ją akimis sekiojo...
Baigę vidurinę, abu kibo į mokslus, Alfredas buvo pašauktas atlikti karinės prievolės. Kai grįžo, pora po pusmečio nunešė pareiškimus tuoktis, o jau kitą dieną Alfredas paėmė leidimą bendrų namų statybai. Viską, ką Mikalauskai turi šiandien, jų pačių rankomis sukurta.
„Buvome jauni, labai norėjome prasigyventi. Uošvė davė dvi karves. Kadangi sūnus gimė po dvejų metų, ėjau į darbą, buvau kolūkio buhalterė ir per mėnesį uždirbdavau 120 rublių algos. Tiek pat gaudavau ir už parduotą pieną! Netrukus kolūkiai iširo, daug specialistų neteko darbo, todėl išvyko į miestus, o mudu ėmėm mąstyti, kad ir iš nuosavo ūkio galima pragyventi. Kita vertus, buvo gaila parduoti pačių statytą trobą ir viską pradėti iš naujo", - neslėpė Jovita.
Moters vardu registruotam pieno ūkiui - jau dešimt metų. Fermoje - 70 pieningų karvių ir tiek pat prieauglio. Bandą ūkininkai pildo tik iš ūkyje užaugintų telyčių. Ūkininkai valdo 150 hektarų žemės, pusė - sava, tik bėda, kad ganyklos išbarstytos per tris kaimus.
Prie savo trobos jie jokių gyvulių nelaiko, kiemą saugo tik trys šunys. Mikalauskų ūkis, vadinamoji Gečaičių ferma, yra gal pusantro kilometro nuo namų, kitame gyvenvietės gale, ir, pasirodo, pagal registraciją dar priskiriama miestelio teritorijai su labai gražiu adresu: Vienuolyno g. 27A!
J. ir A. Mikalauskai verti pagarbos vien už tai, kad savo fermoje dirba patys, padedami geodezijos mokslų siekiančio sūnaus. Penkiolikmetė dukra Ineta - dar moksleivė.
„Jau daug ko išmokome. Patys esame ir melžėjai, ir veterinarai, ir agronomai, ir zootechnikai, ir mechanizatoriai, ir apskaitininkai. Važiuojame į gyvulininkystės parodas, dalyvaujame rajono ūkininkų ir Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos veikloje. Patirtis atėjo bedirbant. Ūkyje jau įgyvendintos nitratų ir pieno direktyvos, bendrojo programavimo dokumento projektas. Tačiau vis norisi dar kažko daugiau, „dėl dūšios", todėl kartu su šešiais bendraminčiais ūkininkais įkūrėme kooperatyvą „Agrolanka", kuriam vasarį kaip tik sukako dveji metai", - sakė J. Mikalauskienė.
Patiems ūkininkaujant nėra nei švenčių, nei išeiginių. Mikalauskų darbo diena prasideda šeštą ryto. Paprastai tris su puse valandos trunkama fermoje ir panašiai tiek pat - prie veršelių. Pavakariais, apie 17 valandą, - vėl į fermą ir labai gerai, jei viskas vyksta sklandžiai ir pavyksta į namus grįžti pažiūrėti „Panoramos".
Atsakingai ūkininkaudami Mikalauskai su kitais gyvulių augintojais pasižvalgyti po svečias šalis važiuoja tik po vieną. Alfredas buvo Prancūzijoje ir Vokietijoje, Jovita vyko į Olandiją ir Kanarų salas, taip pat buvo pailsėti Tenerifėje ir pažadėjo sau dar kada nors ten sugrįžti.
Išskirtinė proga padovanoti sau savaitę poilsio po palme būtų gegužės mėnesį, kai Jovita ir Alfredas Mikalauskai švęs sidabrines vestuves.
„Ir norim, ir bijom savaitei išvažiuoti... Ar sūnus mus išleis, ar galim jam užkrauti tokią atsakomybę? Ilgiausiai ūkį jam esam patikėję trims dienoms, kai buvome išvykę į Saremo salas..." - dar dvejoja moteris.
Ko gero, pasitikėti savo vaikais reikia ir pailsėti dviese nors savaitėlę taip pat būtina. J. ir A. Mikalauskai išties verti Kaimo šviesuolių šeimos nominacijos.