Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Kultūra, paveldas » Kal­ba Ru­si­jos Si­bi­ro trem­ti­niai (I)

Kal­ba Ru­si­jos Si­bi­ro trem­ti­niai (I)

Pir­mo­ji so­vie­tų val­džios oku­pa­ci­ja 1940 me­tais, Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras, hit­le­ri­nės Vo­kie­ti­jos oku­pa­ci­ja, po­ka­rio oku­pa­ci­nės so­vie­tų val­džios te­ro­ras žiau­riai nai­ki­no Lie­tu­vos mies­tų ir kai­mų žmo­nes, su­jau­kė ir iš­dras­kė jų gy­ve­ni­mus, su­nai­ki­no pri­va­čią nuo­sa­vy­bę.

1940 m. bir­že­lio 15 die­ną Ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vą oku­pa­vo Ru­si­jos ka­ri­niai da­li­niai.
Ma­si­niai trė­mi­mai pra­si­dė­jo 1941 m. bir­že­lio 14-ąją, šeš­ta­die­nį. De­por­ta­ci­ją vyk­dė LSSR ir iš SSRS at­vy­kę rep­re­si­nių struk­tū­rų pa­rei­gū­nai, jiems pa­dė­jo Lie­tu­vo­je dis­lo­kuo­tos Rau­do­no­sios ar­mi­jos ka­riai, tal­ki­no ko­mu­nis­tų par­ti­jos vie­tos ak­ty­vas. Prie Lap­te­vo jū­ros, į Ir­kut­sko sri­tį, Kras­no­jars­ko kraš­tą, Ko­mi­jos ASSR ir į ki­tus šal­čiau­sius Ru­si­jos ra­jo­nus iš Lie­tu­vos bu­vo iš­vež­tas eli­tas – in­te­lek­tu­a­lai, mo­ky­to­jai, po­li­ti­kai, me­di­kai, ka­riš­kiai. Iš­gy­ve­no kan­čias, ba­dą, šal­tį, ne­pri­tek­lius ir su­grį­žo tik vie­ne­tai.
Šie­met, lie­pos 17-ąją, – Pa­sau­lio lie­tu­vių vie­ny­bės die­ną – iš­li­ku­sios bei iš­di­džiai gy­vuo­jan­čios lie­tu­vių tau­tos did­vy­riai dvy­lik­tą kar­tą or­ga­ni­za­vo šven­tą žy­gį „Mi­si­ja – Si­bi­ras“ ir dviem sa­vai­tėms bu­vo iš­vy­kę į Ru­si­jos Si­bi­re esančias gy­ven­to­jų trem­ties vie­to­ves tvar­ky­ti ne­kal­tai nuo bol­še­vi­kų ken­tė­ju­sių ir mi­ru­sių žmo­nių ka­pi­nių.

Kas­met bir­že­lio 14-ąją Lie­tu­va mi­ni Ge­du­lo ir vil­ties die­ną. Šią die­ną 1941 m. Mask­vos ko­mu­nis­tų įsa­ky­mu vi­so­se Bal­ti­jos vals­ty­bė­se – Lie­tu­vo­je, Lat­vi­jo­je, Es­ti­jo­je – NKVD pra­dė­jo ma­si­nius ne­kal­tų žmo­nių areš­tus ir trė­mi­mus į Ru­si­jos Si­bi­rą.
So­vie­tų Są­jun­ga ir Vo­kie­ti­ja 1939 me­tų rug­pjū­čio 23 d. pa­si­ra­šė Ne­puo­li­mo su­tar­tį. Pa­gal su­tar­ties slap­tuo­sius pro­to­ko­lus Lie­tu­va pa­te­ko į SSRS įta­kos sfe­rą. 1940 bir­že­lio 15 d. SSRS ka­riuo­me­nė per­žen­gė Lie­tu­vos sie­ną. Pra­si­dė­jo oku­pa­ci­ja. 1940 me­tų rug­pjū­čio 3 d. SSRS Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba pa­skel­bė Lie­tu­vą są­jun­gi­ne res­pub­li­ka. Vi­sos Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo sri­tys bu­vo per­tvar­ky­tos pa­gal so­vie­tų mo­de­lį. Bu­vo re­or­ga­ni­zuo­ta ka­riuo­me­nė, na­cio­na­li­zuo­ta že­mė, ban­kai, pra­mo­nė, trans­por­to ir ry­šių ūkis, įves­tas rub­lis. Lie­tu­vo­je pra­dė­jo veik­ti SSRS rep­re­si­nių ži­ny­bų – Vi­daus rei­ka­lų liau­dies ko­mi­sa­ria­to (NKVD) ir Vals­ty­bės sau­gu­mo liau­dies ko­mi­sa­ria­to (NKGB) – pa­da­li­niai. Dar 1939 me­tų spa­lio 11 d. Mask­vo­je pa­si­ra­šy­tas NKVD įsa­ky­mas Nr. 00122 ir pa­reng­tos in­struk­ci­jos apie „an­ti­ta­ry­bi­nio ele­men­to“ lik­vi­da­vi­mą Lie­tu­vo­je, Lat­vi­jo­je, Es­ti­jo­je.
1940 m. lie­pą pra­dė­ti ma­si­niai areš­tai. 1941 me­tų bir­že­lio 14-ąją pra­dė­ti ma­si­niai trė­mi­mai tru­ko iki bir­že­lio 22-osios. Tai bu­vo iš anks­to su­pla­nuo­ta ir pa­reng­ta ak­ci­ja. Trė­mi­mus vyk­dė spe­cia­lūs NKVD da­li­niai. La­biau­siai nu­ken­tė­jo in­te­li­gen­ti­ja. Bu­vo iš­trem­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos po­li­ti­niai vei­kė­jai, par­ti­jų ir or­ga­ni­za­ci­jų va­do­vai, ka­ri­nin­kai, gy­dy­to­jai, mo­ky­to­jai, ūki­nin­kai ir jų šei­mos.
Pir­ma­sis trė­mi­mų eta­pas bai­gė­si bir­že­lio pa­bai­go­je, Vo­kie­ti­jai už­ėmus Lie­tu­vą. Ta­čiau 1944 m. lie­pos 4 d. Rau­do­na­jai ar­mi­jai vėl įžen­gus į Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ją, pra­si­dė­jo ant­ro­ji so­vie­ti­nė oku­pa­ci­ja ir se­kė nau­ji trė­mi­mų eta­pai.
1941 m. bir­že­lio 15–19 d. iš eše­lo­nų for­ma­vi­mo vie­tos – Nau­jo­sios Vil­nios ge­le­žin­ke­lio sto­ties – iš­vy­ko 577 va­go­nai su su­im­tai­siais ir trem­ti­niais. Ve­ža­mi į la­ge­rius ir trem­ties vie­tas žmo­nės pa­ty­rė daug kan­čių. Dėl sun­kių, an­ti­sa­ni­ta­ri­nių są­ly­gų žmo­nės ke­ly­je daž­nai su­sirg­da­vo ir mir­da­vo.
To­mis 1941 m. bir­že­lio die­no­mis iš Lie­tu­vos bu­vo de­por­tuo­ta apie 17 500 žmo­nių – 4 663 įka­lin­tie­ji ir 12 832 trem­ti­niai.
Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cen­tro duo­me­ni­mis, 1940–1953 m. lai­ko­tar­piu iš Lie­tu­vos bu­vo iš­trem­ta 131 600 žmo­nių.
1948 m. ge­gu­žės 22 d., 4 va­lan­dą ry­to, įvyk­dy­tas di­džiau­sias ma­si­nis Lie­tu­vos gy­ven­to­jų trė­mi­mas, ku­rio me­tu gy­vu­li­niuo­se va­go­nuo­se išvežta apie 40 tūkst. žmo­nių. Tarp jų – 10 897 vai­kai iki 15 me­tų. Kas de­šim­tas Lie­tu­vos trem­ti­nys bu­vo vai­kas. Ke­ly­je į trem­tį ir trem­ty­je žu­vo apie 5000 Lie­tu­vos vai­kų.
Dar apie 156 tūkst. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų bu­vo įka­lin­ta įvai­riuo­se Lie­tu­vos ir Ru­si­jos ka­lė­ji­muo­se.
Tai­gi Krem­liaus ko­mu­nis­tų so­vie­ti­nė val­džia iš Lie­tu­vos ne­tei­sė­tai de­por­ta­vo be­veik 300 tūkst. žmo­nių.
So­vie­ti­niuo­se la­ge­riuo­se bu­vo su­šau­dy­ta ir mi­rė apie 23 tūkst. ka­li­nių. Trem­ty­je, tu­ri­mais duo­me­ni­mis, žu­vo apie 28 tūkst. trem­ti­nių. Tai­gi, ben­dras mi­ru­sių­jų skai­čius vir­ši­ja 50 tūkst. žmo­nių.
Lie­tu­vos gy­ven­to­jai tre­mia­mi ir ka­li­na­mi bu­vo be­veik vi­so­je SSRS te­ri­to­ri­jo­je. Ypač daug lie­tu­vių at­si­dū­rė Kras­no­jars­ko kraš­te, Re­šo­tų la­ge­riuo­se. Vy­rai daž­nai bu­vo at­ski­ria­mi nuo šei­mų ir siun­čia­mi į Kras­no­jars­ko kraš­to, Ko­mi­jos ASSR, Sverd­lov­sko sri­ties la­ge­rius. Jų šei­mos iš­trem­tos į Al­ta­jaus kraš­tą, No­vo­si­birs­ko sri­tį, Ko­mi­jos ASSR.
Trem­ti­niai bu­vo pri­vers­ti­nai ap­gy­ven­din­ti gy­ve­ni­mui ne­tin­ka­mo­se vie­to­vė­se, spe­cia­lio­se trem­ties vie­to­se, va­di­na­mo­sio­se spe­cia­lio­se gy­ven­vie­tė­se, ben­druo­se ba­ra­kuo­se ar že­mi­nė­se. For­ma­liai trem­ties lai­kas bū­da­vo nu­sta­ty­tas 10 ar­ba 20 me­tų, ta­čiau daž­niau­siai bu­vo tre­mia­ma vi­sam lai­kui. Trem­ti­niai bu­vo įdar­bin­ti ka­syk­lo­se, miš­ko kir­ti­mo, me­die­nos pa­ruo­šų, sta­ty­bos, žve­jy­bos ir ki­to­se įmo­nė­se. Dar­bo ir gy­ve­ni­mo są­ly­gos bu­vo la­bai sun­kios, ypač at­šiau­riuo­se kraš­tuo­se. Trem­ti­niai nuo­lat ken­tė šal­tį, ba­dą, ko­men­dan­tų ir ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vų pa­ty­čias. Dėl blo­gų gy­ve­ni­mo są­ly­gų, epi­de­mi­jų, ba­do sir­go ir mi­rė daug trem­ti­nių, ypač vai­kų ir pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių. Steng­da­mie­si iš­si­gel­bė­ti nuo mir­ties, kai ku­rie trem­ti­niai bėg­da­vo į Lie­tu­vą, pa­ke­liui bu­vo su­ima­mi, įka­li­na­mi, pas­kui vėl grą­ži­na­mi į trem­ties vie­tas. Tik ne­dau­ge­liui pa­vyk­da­vo pa­siek­ti gim­ti­nę.
Bol­še­vi­kų oku­pan­tų vyk­dy­tas ge­no­ci­das Že­mai­ti­jo­je – Plun­gės, Tel­šių, Rie­ta­vo, Tve­rų, Al­sė­džių ir ki­tuo­se vals­čiuo­se 1948 – 1949 me­tais

1948 m. ge­gu­žės 22–23 d. iš Tel­šių ap­skri­ties vals­čių pla­nuo­ta iš­vež­ti 350 šei­mų, iš­vež­ta – 333, 16 žmo­nių pa­si­slė­pė (ar­ba mė­gin­da­mi pa­bėg­ti bu­vo nu­šau­ti – aut.). Iš­vež­ta: 281 ūki­nin­kas, 40 vi­du­ti­nio­kų, 6 be­tur­čiai, 6 ki­tos šei­mos.
At­im­ta: ar­klių – 335, ku­me­liu­kų – 37, kar­vių – 475, ver­še­lių – 233, kiau­lių – 254, par­še­lių – 248, avių – 866, ėriu­kų – 68, ož­kų – 6, paukš­čių – 112 (Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų (bol­še­vi­kų) par­ti­jos CK Ypa­tin­ga­sis sky­rius, Ypa­tin­go­ji da­lis. LKP(b) ap­skri­čių ko­mi­te­tų pa­žy­mos apie Lie­tu­vos gy­ven­to­jų iš­trė­mi­mą iš Lie­tu­vos, jų tur­to kon­fis­ka­vi­mą, LYA, f. 1771, ap. 11, b. 237 (slap­ta 1948 m. by­la), l. 122).
Ant­ra­sis Lie­tu­vos žmo­nių trė­mi­mas bol­še­vi­kų oku­pan­tų pra­dė­tas 1949 m. ko­vo 24–25 d. ir vė­liau. Žmo­nės bė­go kur tik­tai ga­lė­jo ir kaip iš­ma­ny­da­mi slė­pė­si nuo ne­tei­sė­tų trė­mi­mų.
Per ant­rą­jį di­dį­jį trė­mi­mą 1949 m. ko­vo 24–25 d. Tel­šių ap­skri­ty­je pla­nuo­ta iš­vež­ti 166 šei­mas; iš­vež­tos 167 šei­mos, iš vi­so 556 žmo­nės: 175 vy­rai, 206 mo­te­rys ir 145 vai­kai iki 15 me­tų (Ten pat, ap. 52, b. 80 (vi­siš­kai slap­ta by­la „Oso­ba­ja pap­ka“), l. 237).
Ža­rė­nuo­se, Me­din­gė­nuo­se, Ge­di­kė­nuo­se kiek­vie­na so­dy­ba se­ka­ma, po kai­mus rai­ti ir ar­kliais kin­ky­tais ra­tais siau­tė­jo ko­mu­nis­tų par­ti­jos (par­ti­nis ir ta­ry­bi­nis) ak­ty­vas, Rau­do­no­sios ar­mi­jos ka­riš­kiai, gin­kluo­ti sam­dy­ti stri­bai.
Sun­kiai se­kė­si 1949 m. ko­vo 24–25 d. trem­ti ūki­nin­kų šei­mas iš Al­sė­džių vals­čiaus. Iš 104 so­dy­bų su­rink­tos ūki­nin­kų šei­mos bu­vo su­va­ry­tos į va­go­nus pa­vė­luo­tai, o ūki­nin­kų tur­tas bu­vo ve­ža­mas ka­riš­ko­mis ma­ši­no­mis iš ūkių net iki ko­vo 30 d.
Iš Rie­ta­vo vals­čiaus 1949 m. ko­vo 24–25 d. pla­nuo­ta iš­vež­ti 72 šei­mas (317 žmo­nių), iš­vež­ta 66 šei­mos – 231 žmo­gus. Kon­fis­kuo­ta tur­to: 87 ar­kliai, 10 ku­me­lių, 84 kar­vės, 81 te­ly­čia, 19 ver­še­lių, 30 par­ša­ve­džių, 114 par­še­lių, 150 avių, 130 ėriu­kų, de­šim­tys to­nų ru­gių, kvie­čių, miš­rių avi­žų, vi­kių, bul­vių ir daug že­mės ūkio in­ven­to­riaus.
Iš Tve­rų vals­čiaus pla­nuo­ta iš­vež­ti 22 šei­mas (96 žmo­nes), iš­vež­ta 21 šei­ma – 88 žmo­nės.
Bol­še­vi­kų val­džia slap­tai vei­kė ir vi­suo­se ap­lin­ki­niuo­se vals­čiuo­se.
1948 m. Plun­gės, Al­sė­džių ir Rie­ta­vo vals­čiai pri­skir­ti įkur­tai Plun­gės ap­skri­čiai.

Ba­das, Si­bi­ro tai­ga ir ru­do­sios meš­kos
Pasakoja Brat­sko trem­ti­nė Rū­ta Rim­gai­lai­tė-Ba­go­čie­nė
1951 m. rug­sė­jo 20 d. mū­sų šei­mą iš­ve­žė iš Tel­šių gy­vu­li­niuo­se va­go­nuo­se į Ru­si­jos Si­bi­rą – Ir­kut­sko sri­ties Brat­sko ra­jo­no „Bol­še­vik“ ko­lū­kį. Mū­sų gau­si Rim­gai­lų šei­ma – 10 žmo­nių – gy­ve­no­me Ža­rė­nų vals­čiu­je, Ke­gų kai­me prie Il­gio eže­ro, pa­lei Pluo­ti­nės miš­ką. Tu­rė­jo­me 19 ha že­mės, ku­rią mes te­be­val­dė­me, nes gy­ve­no­me ato­kia­me už­kam­py­je be pri­va­žiuo­ja­mo ke­lio. Tė­vas, bro­lis ir 2 se­se­rys dir­bo Ariš­kės ta­ry­bi­nia­me ūky­je. Tu­rė­jo­me 2 ku­me­les Puš­ką ir Rau­dę, 4 mel­žia­mas kar­ves, prie­aug­lio, veis­li­nę kiau­lę, be­ko­nų, avių ban­dą, žą­sų, viš­tų. Grū­di­nį der­lių jau bu­vo­me nu­ė­mę. Bul­vių lau­kas ir dar­žai dar bu­vo ne­kas­ti.
Siau­tė­jo bai­sūs žmo­nių ve­ži­mai į Si­bi­ro trem­tį. Vy­res­ny­sis bro­lis ir 2 se­se­rys pa­si­trau­kė iš na­mų. Bro­lis Fe­lik­sas buvo ve­dęs gy­ve­no at­ski­rai. O mes, 4 vai­kai ir tė­vai, 1951 m. rug­sė­jo 20 d., pu­sę še­šių ry­to, bu­vo­me ap­sup­ti ka­riš­kių ir stri­bų. Pra­dė­jo bels­tis į lan­gą ir pra­šė ati­da­ry­ti du­ris. Tė­vai ne­la­bai su­pra­to, kas čia da­ro­si. Stri­bų bal­sas vis ašt­rė­jo, tad bu­vo­me pri­vers­ti ati­da­ry­ti du­ris. Įsi­bro­vė į vi­dų 4 Ža­rė­nų stri­bai ir 2 ru­sų ka­rei­viai. Tė­vams lie­pė vi­sus pa­ža­din­ti ir su­ei­ti į vie­ną kam­ba­rį. Pas mus bu­vo 3 me­tų bro­lio sū­nus Ed­mun­das. Ir tą vai­ką lie­pė pa­ža­din­ti. Iš­si­trau­kė di­de­lį la­pą ir per­skai­tė, kad esa­me tre­mia­mi į Si­bi­rą prie bal­tų­jų meš­kų. Da­vė vie­ną va­lan­dą su­si­dė­ti daik­tus.
Tė­vai la­bai iš­si­gan­do. Ma­ža­sis Ed­mun­dė­lis klau­sė: „Ba­ba, o kur mus veš?“ Tuo me­tu man bu­vo 10 me­tų. Pats bran­giau­sias ma­no tur­tas bu­vo sku­du­ri­nė lė­lė, ku­rią se­su­tė Ju­ze­lė bu­vo pa­siu­vu­si iš skiau­te­lių. 12 me­tų bro­liui Liud­vi­kui bran­giau­sia – me­di­nė kup­ri­nė su kny­go­mis. Vy­res­nie­ji bro­liai Jo­nas ir Sta­sys sku­biai dė­jo į mai­šus pa­ta­ly­nę bei ki­tus daik­tus.
Tė­vą, at­sta­tę šau­tu­vą, iš­si­ve­dė į lau­ką, kad pa­kin­ky­tų ku­me­lę. Pra­dė­jo krau­ti mai­šus – ką bro­liai įdė­jo, tą ir iš­si­ve­žė­me. Mai­šas mil­tų, pa­dė­tas ant suo­lo, pa­li­ko. Pa­gė­rę stri­bai ašt­ri­no bal­są, šau­kė: „Grei­čiau, grei­čiau.“ Ma­ma bu­vo iš­si­gan­du­si. Aš bu­vau ba­som ko­jom ir ap­riš­ta rankš­luos­čiu, tik­riau­siai ma­no ko­ji­nes ir ka­lio­šus bro­liai bu­vo įdė­ję į mai­šą. Pa­krau­ta­me ve­ži­me su pa­ta­ly­ne sė­dė­jo ma­ža­sis Ed­mun­dė­lis ir aš. Va­žia­vo­me pa­dir­viais pro Il­gio eže­rą. Ne­ty­čia įkri­to ku­me­lė Puš­ka į dum­bly­ną ir nu­trū­ko vo­ga. Tė­vą, kaip ko­kį di­de­lį nu­si­kal­tė­lį, stri­bai, įrė­mę šau­tu­vus, ve­dė na­mo at­neš­ti ki­tą vo­gą dvie­jų pa­sai­tų ve­ži­mui trauk­ti.
Ošė miš­kas. Il­gio eže­ro ban­gos dau­žė­si į kran­tus: „Už ką, už ką, Die­ve, bau­di?“ Ši­toks skau­dus at­si­svei­ki­ni­mas bu­vo su na­mais ir bran­giais nu­my­lė­tais gy­vu­lė­liais Ke­gų kai­me. Dar ir šian­dien ne­su­pran­tu, už ką mus iš­ve­žė į Si­bi­rą? Gal už sriu­bos lėkš­tę? Iš mū­sų šei­mos nė vie­nas ne­bu­vo iš­ėjęs par­ti­za­nau­ti. Sa­kau:
Tą nak­tį dan­gus ne­ge­si­no žvaigž­džių,

Auš­ra nu­si­gan­du­si švi­to.
Ir dau­ge­lio mū­sų šei­mos na­rių
Skaus­mu nu­da­žė gim­tą­ją so­dy­bą.
Pa­ju­dė­jo ku­me­lė Puš­ka to­liau. Bu­vo jau pra­švi­tę, dar­dė­jo­me pro Ke­gų mo­kyk­lą, ku­rio­je tu­rė­jau tą­dien bū­ti ket­vir­to­je kla­sė­je. Su­spau­dė šir­dį tar­si ge­le­ži­nė­mis re­plė­mis, ap­si­py­liau aša­ro­mis kaip ry­to ra­sa ant ber­žo ša­kos. Ne­be­pa­sa­ky­siu „La­bas ry­tas“ mo­ky­to­jai Bro­ne­lei Ubar­tai­tei nei sa­vo kla­sės drau­gams. To­liau ve­žė į Ja­sels­kio dar­ži­nę. Prie tos dar­ži­nės bu­vo pie­ni­nė, ku­rio­je dir­bo bro­lio žmo­na Sta­nis­la­va Rim­gai­lie­nė. Pa­ma­čiu­si sa­vo vai­ką, ji puo­lė stri­bams į at­la­pus, su­si­grū­mė: „Žal­čiai, ru­pū­žės, kur ma­no vai­ką ve­ža­te?“ Čiu­po vai­ką nuo ve­ži­mo ir nu­si­ne­šė. O mus iš­lai­pi­no ir su­va­rė į dar­ži­nę. Mū­sų my­li­mą Puš­ką už­da­rė ūkio ar­kli­dė­se. Čia jau bu­vo at­vež­tos ke­lios šei­mos ir dar vis ve­žė: Kai­rių šei­mą, Riš­kie­nę su dviem duk­ro­mis, gau­sią Lu­kaus­kų šei­mą.
Su­ži­no­jo bro­lis Fe­lik­sas su žmo­na, ki­ti gi­mi­nai­čiai, kai­my­nai, kai­mo gy­ven­to­jai, kad esa­me ve­ža­mi ir da­bar su­va­ry­ti į Ja­sels­kio dar­ži­nę. Kas kuo ga­lė­jo, tuo pa­rė­mė. Kas duo­nos, la­ši­nių, sū­rio, me­daus ar pi­ni­gų da­vė. Bro­lis su bro­lie­ne pa­si­sko­lin­tų pi­ni­gų at­ne­šė. Nors ne­la­bai lei­do per­duo­ti, bet nie­kas to ne­pai­sė, ki­šo pro len­tų ply­šį.
Daik­tus me­tė stri­bams net per gal­vas. Pus­se­se­rė Ja­ni­na Re­ka­šie­nė nu­si­ri­šo ska­re­lę, nu­si­mo­vė ko­ji­nes, ka­lio­šus ir mums įme­tė per sau­go­ju­sių stri­bų gal­vas. Ji šau­kė: „Rū­te­le, ap­si­rišk!“ Šir­din­gai ačiū bro­liui, bro­lie­nei ir ki­tiems gi­mi­nai­čiams, kai­my­nams ir vi­siems žmo­nėms. Jei ne jie, bū­tu­me ne­pa­sie­kę Si­bi­ro trem­ties, ba­du iš­mi­rę. Ir tik da­bar ga­liu pa­dė­ko­ti.
Pa­va­ka­riais, 4 ar 5 va­lan­dą, at­va­žia­vo sunk­ve­ži­mis ir pra­dė­jo mus lai­pin­ti į ma­ši­ną. Ve­žė per Ža­rė­nus į Tel­šių ge­le­žin­ke­lio sto­tį. Mes pa­puo­lė­me į vie­ną ma­ši­ną su Lu­kaus­kų šei­ma. Jų šei­mo­je bu­vo 8 žmo­nės. 3 se­se­rys mo­kė­jo gra­žiai dai­nuo­ti. Nors dre­ban­čio­mis lū­po­mis ir rie­dan­čio­mis aša­ro­mis, dai­na­vo­me vi­si:
Su­diev, se­su­tės lie­tu­vai­tės,
Su­diev, my­li­mi drau­gai.
Ka­žin kur mes iš­ke­liau­jam,
Ka­žin ar be­grį­šim, ar be­grį­šim ka­da?
Ši­to­kiais žo­džiais at­si­svei­ki­no­me su sa­vo Ža­rė­nais, gim­tuo­ju kai­mu Ke­gais.
Nu­ve­žė į Tel­šių sto­tį, iš­lai­pi­no. Jau bu­vo apie pir­ma va­lan­da nak­ties. Pra­dė­jo mus va­ry­ti į gy­vu­li­nius va­go­nus. Mū­sų va­go­ne bu­vo ma­žy­tis lan­ge­lis, po na­rais – vie­tos su­dė­ti mai­šams. Va­go­ne va­žia­vo­me 4 šei­mos: mū­sų 6 žmo­nės, Lu­kaus­kų – 8. Sė­džiu aš ir se­ne­lė Ruo­nec­kie­nė su 19 me­tų sū­nu­mi, ku­ris sir­go plau­čių džio­va. Pa­sie­kus trem­ties vie­tą, pa­gy­ve­no dvi sa­vai­tes ir mi­rė.
Per nak­tį iš­bu­vo­me Tel­šiuo­se, tuo­se gy­vu­li­niuo­se va­go­nuo­se, kol pri­pil­dė vi­są eše­lo­ną. Iš­au­šus trau­ki­nys sa­vo sig­na­lu at­si­svei­ki­no su Tel­šiais ir pa­ju­dė­jo į Ru­si­ją. Vie­nas gar­ve­žys prie­ky­je trau­kė, ki­tas ga­le stū­mė vi­są 52 va­go­nų eše­lo­ną. Prie kiek­vie­no va­go­no bu­vo bū­de­lė, ku­rio­je sė­dė­jo po gin­kluo­tą stri­bą, kad ne­ban­dy­tu­me bėg­ti. Kiek­vie­na­me va­go­ne va­žia­vo po 20 ar 22 žmo­nes. Sto­te­lė­se žmo­nės ran­ko­mis siun­tė at­si­svei­ki­ni­mo žen­klus. Ži­no­jo: tuo­se gy­vu­li­niuo­se va­go­nuo­se ve­ža­mi žmo­nės. Ki­tą ry­tą An­ta­nas Su­džius pa­klau­sė per ma­žy­tį lan­ge­lį: „Ko­kia sto­tis?“ At­sa­kė: „Ne­po­ni­ma­ju“. Vi­są ke­lio­nę mel­dė­mės, daž­nai gie­do­da­vo­me „Ma­ri­ja, Ma­ri­ja“. Jo­kios pa­gal­bos – šauk kiek ga­li, ar val­gy­ti no­ri, ar ger­ti, ar kas skau­da – ka­riš­kiai ne­krei­pia dė­me­sio, at­si­tren­ki be­klaus­da­mas kaip į sie­ną. Gam­tos rei­ka­lus iš pra­džių da­rė­me į ki­bi­rą ir py­lė­me pro ma­žy­tį lan­ge­lį. Po ke­lių die­nų va­go­no grin­dy­se įtai­sė to­kią sky­lę, už­si­ka­bi­no­me marš­ką ir pa­si­da­rė­me tu­a­le­tą. Kai pri­va­žiuo­da­vo­me ko­kį la­ge­rį ar ka­rei­vi­nes, po 2 žmo­nes iš kiek­vie­no va­go­no ei­da­vo at­neš­ti van­dens. Per vi­są trem­ties ke­lio­nę at­ne­šė gal ko­kius 5 kar­tus sriu­bos.
Trau­ki­nys mus ve­žė 19 pa­rų. Per tą lai­ką daug žmo­nių iš­mi­rė, ypač se­nu­kai, li­go­niai ir ma­ži vai­kai. Kai pri­va­žiuo­da­vo­me di­des­nį mies­tą, ma­ty­da­vo­me iš­ne­ša­mus kū­nus.
Pas­ku­ti­nę, 19-tą pa­rą pa­sie­kė­me ga­lu­ti­nę sto­tį – Brat­ską.
Daug va­go­nų at­ka­bino To­lū­ne, Tai­še­te, o mus nu­ve­žė į pas­ku­ti­nę sto­tį, to­liau ne­bu­vo bė­gių, vien tai­ga.
Bu­vo pie­tų lai­kas, kai lie­pė lip­ti lauk iš va­go­nų su vi­sais daik­tais. Čia jau bu­vo snie­go ir 20 laips­nių šal­čio.
Iš­var­gę, ne­si­prau­sę, mur­zi­ni, ne­val­gę, apė­ję ute­lė­mis... Su­va­žia­vo kaž­ko­kia ru­sų val­džia ir iki va­ka­ro skirs­tė: ko­kį va­go­ną į ku­rį ko­lū­kį ar miš­kus veš. Vi­sos mū­sų va­go­no šei­mos pa­puo­lė­me į ko­lū­kį „Bol­še­vik“. Pa­va­ka­riais kro­vė į at­vi­ras ma­ši­nas, ri­šo vir­ves. Mes sė­dė­jo­me įsi­ki­bę į tas vir­ves kaip var­lės. Ve­žė 55 ki­lo­met­rus tam­siais ir bai­siais kal­nais. La­bai per­ša­lo­me, ne­be­jau­tė­me nei ko­jų, nei ran­kų. Ne­be­no­rė­jo­me net gy­ven­ti. 27 šei­mas at­ve­žė į ko­lū­kio „Bol­še­vik“ raš­ti­nę. Raš­ti­nė bu­vo pa­kū­ren­ta, iš­vir­ta ne­sal­džios ar­ba­tos. Pa­si­ti­ko ko­lū­kio „Bol­še­vik“ pir­mi­nin­kas Bo­ri­sas Bo­ri­so­vi­čius, pa­do­va­no­jo kiek­vie­nai šei­mai po duo­nos ke­pa­lė­lį. Ry­tui iš­au­šus, pra­dė­jo ru­sai rink­tis, kas ko­kią šei­mą pri­glaus, kol pa­sta­tys ba­ra­ką tai­go­je. Mes pa­te­ko­me pas ru­sus Mu­cho­ro­vus. Ga­vo­me vie­ną kam­ba­rį. Ant sie­nų ka­bė­jo Le­ni­no, Sta­li­no por­tre­tai. Pa­si­klo­jo­me pa­ta­ly­nę ant že­mės prie kros­nies, kū­re­no­me die­ną ir nak­tį. Taip ir iš­gy­ve­no­me vi­są šal­tą žie­mą.
Pra­ėjo po­ra die­nų, iš­da­li­jo šil­tą ap­ran­gą... Tė­vą pa­sky­rė ar­klius šer­ti, bro­lius Jo­ną ir Sta­sį – vež­ti pa­ša­rus su ar­kliais bri­ga­dų gy­vu­liams, bro­lį Liud­vi­ką – į mo­kyk­lą, ma­mą – į ko­lū­kio pie­ni­nę suk­ti se­pa­ra­to­rių. O aš la­bai sir­gau. Blo­gai jau­čiau­si jau prieš iš­ve­žant. Bu­vau ką tik grį­žu­si iš Tel­šių li­go­ni­nės po su­ki­lu­sio apen­di­ci­to, ten iš­gu­lė­jau 21 die­ną. Dak­ta­rai tė­vams pa­sa­kė, kad da­bar ne­ga­li­ma ope­ruo­ti, nes esu la­bai sil­pna. Lie­pė ma­ne at­vež­ti po po­ros mė­ne­sių ir ta­da iš­ope­ruos. Bet po dvie­jų sa­vai­čių mus iš­trė­mė.
Bū­da­vo va­lan­dų, kai ve­žant va­go­nai la­bai krei­va­lio­da­vo, ypač per­ei­nant ant ki­tų bė­gių. Van­de­nį ga­lė­da­vo­me iš­lai­ky­ti tik­tai bu­te­liu­kuo­se. La­bai iš­var­go­me. Pa­sie­kus trem­ties vie­tą, la­bai sir­gau. Tem­pe­ra­tū­ra kas va­ka­rą su­kil­da­vo iki 39–40 laips­nių karš­čio. Val­gy­ti ne­la­bai kas bu­vo, vais­tų jo­kių. Ši­to­kios sun­kios nak­tys ir dar – šal­ta žie­ma. Bū­da­ma 10 me­tų, ne­be­pa­vaikš­čio­jau. Tik­tai gir­dė­da­vau ma­mos ir jos drau­gių Ab­ro­ma­vi­čie­nės, Ku­nei­kie­nės karš­tą mal­dą „Ma­ri­ja, Ma­ri­ja“. Ir žo­džius: „Ar beiš­bus mū­sų Rū­te­lė iki ry­to?“ Pas­kui ma­ma su­ži­no­jo, kad ki­ta­me ko­lū­ky­je yra lie­tu­vis dak­ta­ras Mac­ke­vi­čius. Šiaip ne taip ar­kliu jį par­ve­žė. Ne­tu­rė­jo žmo­gus nei su kuo pa­si­klau­sy­ti plau­čių, nei vais­tų. Ap­spau­dė, ap­žiū­rė­jo. Sa­ko: „Vai­ke­li, tau yra trū­kęs apen­di­ci­tas“. Iš­trau­kė ma­mai du rub­lius: „Ta­vo vai­kas yra la­bai nu­sil­pęs, nu­eik nu­pirk mar­me­la­do“. Taip ir iš­sir­gau vi­są žie­mą. At­ėjo pa­va­sa­ris, sau­lė ki­lo vis aukš­čiau ir aukš­čiau. Ma­ma su bro­liu Liud­vi­ku ma­ne su­vy­nio­da­vo į marš­ką ir ret­kar­čiais iš­neš­da­vo į lau­ką. Po tru­pu­tį pra­dė­jau sveik­ti. La­bai ti­kiu, kad pa­sveik­ti pa­dė­jo karš­ta ma­mos mal­da.
Po kiek lai­ko, kai su­stip­rė­jau, ei­da­vo­me su ma­ma į ko­lū­kio pie­ni­nę, ran­ko­mis suk­da­vo­me se­pa­ra­to­rius nuo 9 ry­to iki 3 va­lan­dos po­piet. Gau­da­vo­me 3 lit­rus ma­ši­na­vo­to pie­no. Apie grie­ti­nę ar varš­kę – nei pa­sva­jo­ti, nei pa­lai­žy­ti.
1952 m. ru­de­nį pra­dė­jau ei­ti į mo­kyk­lą, į tre­čią kla­sę. Bu­vo­me dvi lie­tu­vės – Ie­va Lu­kaus­kai­tė ir aš. Vi­si ru­se­liai mū­sų la­bai ne­ken­tė, stum­dė, va­di­no vi­so­kiais ne­gra­žiais žo­džiais: „Li­tov­cy – de­re­via­ny­je sa­po­gi“ (lie­tu­viai – me­di­niai ba­tai). Mes avė­jo­me klum­pė­mis, o jie – iš ber­žo to­šies pa­da­ry­to­mis vy­žo­mis. Puo­dai, du­be­nys, puo­de­liai – taip pat iš ber­žo to­šies. Ru­sų kal­bos dar ne­la­bai mo­kė­jo­me, tai mo­ky­to­ja Ana Iva­nov­na, iš­gir­du­si, kad pra­šne­ko­me lie­tu­viš­kai, tuoj pat iš­va­ry­da­vo už du­rų, o ten – 35–40 laips­nių šal­čio. Leis­da­vo grįž­ti, kai su­stir­da­vo­me į kau­lą.
Sa­kau:
Tvo­ros traš­ka, sie­nos šau­do,
Šal­tis kaus­to ran­ke­les.
Mo­ti­nė­le Tė­viš­kė­le,
Už ką nu­bau­dei ma­ne.
Juk man tik­tai 10 me­tų.
Šal­čiai, ba­das, li­gos, skaus­mas, ne­už­ma­to­ma tai­ga, ru­do­sios meš­kos – taip pra­bė­go ma­no vai­kys­tė.
Tė­vas ir vy­res­nie­ji bro­liai per vi­są va­sa­rą bū­da­vo ap­gy­ven­din­ti bri­ga­do­se už 15 ki­lo­met­rų. Tė­vas ga­ny­da­vo ar­klius, bro­liai – kar­ves. Bri­ga­di­nin­kas nu­vež­da­vo duo­nos, ar­ba­tos pa­tys iš­si­vir­da­vo. Mums ko­lū­kio pir­mi­nin­kas iš­ra­šy­da­vo mil­tų, to­kių stam­bių, iš ku­rių kep­da­vo duo­ną. Mes iš tų mil­tų sriu­bą, ko­šę, pa­plo­čius da­ry­da­vo­me ir duo­nos iš­si­kep­da­vo­me. Me­tų ga­le at­skai­ty­da­vo iš už­dirb­tų dar­ba­die­nių. Jo­kio trans­por­to ne­bu­vo, tik­tai paš­to ma­ši­na at­va­žiuo­da­vo po­rą kar­tų per sa­vai­tę.
La­bai su­sir­go ma­ma: skaus­mas, prie­puo­liai. Ka­dan­gi bu­vo­me ko­men­dan­to prie­žiū­ro­je, pra­šė­me ko­men­dan­to lei­di­mo nu­vež­ti ma­mą pas gy­dy­to­ją. Bri­ga­di­nin­kas pa­kin­kė ar­klį ir ve­žė­me su bro­liu ma­mą į Ša­ma­no­vo ko­lū­kį pas sa­vo dak­ta­rą Mac­ke­vi­čių. Ta­da jau dak­ta­ras tu­rė­jo ir ste­to­fo­nen­dos­ko­pą plau­čiams pa­klau­sy­ti, ir vais­tų. Ap­žiū­rė­jęs ma­mą, pri­pa­ži­no jai ak­men­li­gę. Lie­pė pa­lik­ti pas jį na­muo­se. Bu­vo tur­tin­ges­nis, siun­ti­nių dau­giau gau­da­vo. Per 7 sa­vai­tes iš­gy­dė ma­mą. Jam dė­ko­ja­me vi­są gy­ve­ni­mą. Pa­li­ko­me su bro­liu vie­ni, ru­se­liai bar­ben­da­vo į lan­gą. Kas va­ka­rą va­din­da­vo vi­so­kiais žo­džiais, gąs­din­da­vo.
La­bai pa­si­ilg­da­vau ma­mos, verk­da­vau. Iš­ei­da­vau anks­ti ry­tą, įsi­dė­da­vau duo­nos. Ei­ti rei­kė­jo to­li, gal 18 ki­lo­met­rų. Tai­go­je gy­va­tės šnypš­čia, meš­kos stau­gia, o aš at­sar­giai įlįs­da­vau į aukš­tą miš­ką, pri­sis­kin­da­vau į ki­še­nes zui­kio ko­pūs­tų, pa­sė­dė­da­vau, pail­sė­da­vau ir ei­da­vau to­liau. Ras­da­vau ko­kį la­pą, pa­na­šų į rūgš­ty­nę, su­grauž­da­vau. Iki vė­ly­vo va­ka­ro pra­bū­da­vau. Kar­tais per nak­tį nu­ei­da­vau pas ma­mą. Ry­tui iš­au­šus, at­si­svei­kin­da­vau ir vėl ei­da­vau na­mo pas bro­lį. Dak­ta­ro žmo­ne­lė įdė­da­vo duo­ne­lės, už­tep­da­vo mar­ga­ri­no. To­kia ke­lio­nė bu­vo gal 4 ar 5 kar­tus. Po 7 sa­vai­čių grį­žo su­stip­rė­ju­si ma­ma. Tuo me­tu bu­vo­me la­bai lai­min­gi. Glau­dė­mės lie­tu­vis prie lie­tu­vio, la­bai my­lė­jo­me vie­nas ki­tą. Vi­si trem­ti­niai bu­vo kaip vie­na šei­ma.
Po po­ros me­tų pa­sta­tė ba­ra­ką. Per­kė­lė gy­ven­ti į jį 12 lie­tu­vių šei­mų. Gy­ve­ni­mas pa­si­da­rė daug švie­ses­nis, sa­va kal­ba, sa­vi žmo­nės. Tu­rė­jo­me mu­zi­kan­tų, kel­da­vo­me šo­kius. Su­kū­rė­me vai­di­ni­mą „Jo­nu­kas ir Ma­ry­tė“. Bu­vo at­va­žia­vęs ku­ni­gas.
1953 m., po Sta­li­no mir­ties, pa­nai­ki­no ko­men­dan­to sar­gy­bą. Ta­po­me lais­ves­ni, grį­žo iš Ar­chan­gels­ko ka­lė­ji­mo se­suo Ste­fa, ka­lė­ju­si 4 me­tus. Pa­si­bel­dė į du­ris ir sa­ko: „Ne­ži­nau, ar čia ru­siš­kai šne­kė­ti, ar lie­tu­viš­kai?“
Aš šluos­čiau grin­dis ir ne­pa­ži­nau: la­bai jau ta Ste­fa su­džiū­vu­si, juo­da kaip neg­ras. Pa­ma­tė tė­vas, puo­lė sa­ky­da­mas: „Ar čia sap­nas, ar vai­de­na­si!“ Karš­tai ap­si­ka­bi­no. Ta­da su­pra­tau kad čia ma­no se­suo. Aš pro du­ris į pie­ni­nę pas ma­mą, ir ji par­sku­bė­jo na­mo. La­bai abi ap­si­ka­bi­nu­sios ver­kė. Tą pa­tį va­ka­rą su­ži­no­jo vi­si lie­tu­viai, su­sė­do vi­si prie tuš­čio sta­lo ir džiau­gė­si. Po ku­rio lai­ko grį­žo bro­lis Da­nie­lius iš Vor­ku­tos ka­lė­ji­mo. Gy­ve­ni­mas pa­si­da­rė daug švie­ses­nis. Po tre­jų me­tų iš­mo­ko­me ru­sų kal­bą, pri­pra­to­me prie ru­sų, ir ru­sai – prie mū­sų. Sa­ky­da­vo, ko­kie lie­tu­viai darbš­tūs ir są­ži­nin­gi žmo­nės. Ir ko­lū­ky­je pa­ge­rė­jo rei­ka­lai. Ūkis ga­vo bor­ti­nių ma­ši­nų, trak­to­rių, kom­bai­ną. Ati­da­rė am­bu­la­to­ri­ją, vais­ti­nę. Tik­tai ne­ga­lė­jo­me nie­ko au­gin­ti. Vie­ną kiau­lę au­gi­no­me, bet at­ėjo pa­rei­gū­nė ir no­rė­jo at­im­ti, sa­kė: „Esa­te teis­ti, ne­ga­li­ma nie­ko au­gin­ti!“
Bū­da­ma 13 me­tų, pra­dė­jau dirb­ti ko­lū­kio san­dė­ly­je – va­ly­ti, šluo­ti san­dė­lius. Už tai duo­da­vo žir­nių. Pri­pil­da­vo ki­še­nes, par­neš­da­vau ma­mai. Bū­da­ma 15 me­tų, dir­bau lent­pjū­vė­je miš­kuo­se. Pas­kui miš­kai iš­de­gė. Žie­mą kan­kin­da­vo šal­čiai, va­sa­rą pjau­da­vo uo­dai.
Ten, kur gy­ve­no­me, vei­sė­si var­nos ir žvir­bliai, au­go daug vai­vo­rų ir bruk­nių, la­bai daug rud­mė­sių. Miš­kuo­se bu­vo ru­dų­jų meš­kų, brie­džių, stir­nų, vil­kų. Ru­sai bu­vo nu­šo­vę meš­kos vai­ką. Tai mo­ti­na at­ėjo į kai­mą, vaikš­čio­jo ant dvie­jų ko­jų, ieš­ko­jo lo­kiu­ko. Ka­dan­gi vy­rai bu­vo dar­buo­se, nie­kas jos ne­nu­šo­vė, grį­žo į miš­ką. Me­džiok­li­niai šau­tu­vai bu­vo lais­vai par­duo­da­mi – pirk, kiek tik no­ri, me­džiok, kiek svei­ka­tos tu­ri.
Ko­lū­ky­je „Bol­še­vik“ iš­bu­vo­me 6 me­tus, pas­kui iš­ėjo­me dirb­ti į Brat­sko miš­kus.
Da­bar to­je vie­to­je pa­sta­ty­ta ir vei­kia Brat­sko hid­ro­e­lek­tri­nė.
Rei­kė­jo va­ly­ti miš­kus, ga­lė­jo­me dau­giau už­dirb­ti. Kai iš­da­vė pa­sus, iš­lais­vi­no. Dir­bo­me dar vie­ne­rius me­tus, kad už­si­dirb­tu­me pi­ni­gų ir ga­lė­tu­me grįž­ti į Lie­tu­vą. At­va­žia­vo dar vie­na ma­no se­suo Ju­zė, ku­ri bu­vo pa­bė­gu­si. Vi­si jau bu­vo­me su­au­gę. Bu­vo­me lai­min­gi, kad kar­tu vi­sa šei­ma. Už­si­dir­bo­me pi­ni­gų, bro­lis Da­nie­lius nu­si­pir­ko mo­to­cik­lą, ki­ti bro­liai – po me­džiok­li­nį šau­tu­vą, ei­da­vo­me į tai­gą me­džio­ti. Ir mums bro­liai duo­da­vo pa­šau­dy­ti, bu­vo­me nu­šo­vę di­džiu­lį brie­dį – kiek daug mė­sos tu­rė­jo­me.
Pa­ga­liau at­ėjo lai­min­ga die­na. 1959 m. ba­lan­džio 4 d. grį­žo­me į Lie­tu­vą – sa­vo gim­tą kai­mą Ke­gus. Tro­be­lė bu­vo la­bai ap­lū­žu­si, vie­na­me kam­ba­ry­je gy­ve­no Jab­lons­kių šei­ma. Dė­ko­jo­me „Bal­ti­jos“ ko­lū­kio pir­mi­nin­kui E. Stel­mo­kui, kad iš­kel­di­no tą šei­mą ir da­vė iš tė­vo miš­ko pri­si­kirs­ti sta­ty­bi­nės me­džia­gos. At­ėjo kai­my­nai, gi­mi­nai­čiai, pa­dė­jo su­re­mon­tuo­ti ir su­tvar­ky­ti vi­sus pa­sta­tus. Vėl gy­ve­no­me sa­vo so­dy­bo­je.
Ma­ma iš Si­bi­ro grį­žo la­bai li­go­ta, ją daug me­tų rei­kė­jo var­ty­ti lo­vo­je. Ir bro­lis Liud­vi­kas bu­vo pra­ra­dęs svei­ka­tą Si­bi­re. Jis ra­šė:
Dre­bė­ki­te vi­si stri­bai,
Iš­mu­šė jums bai­sio­ji va­lan­da.
Jūs mū­sų tau­tą su­nai­ki­not,
Net su­ge­bė­jo­te iš­vež­ti ją.
Ir tur­tą gro­bė­te ve­ži­mais.
Su­rin­ko­te net klum­pes se­nas.
Tau­ta jums at­leis­ti ne­ga­lės.
Ir nie­kad Tau­ta ne­at­leis.
Grį­žau 18-os me­tų. Tė­viš­kė, miš­kas, ta­ke­lis prie eže­ro. Pats bran­giau­sias mums bu­vo Il­gio eže­ro kran­tas, Blez­din­gų kal­ve­lė, į ku­rią kas va­ka­rą 8 vai­kai bėg­da­vo pa­ly­dė­ti sau­lės. Žais­da­vo­me ke­re­pe­žą, kiau­lę, pa­si­da­ry­da­vo­me iš sku­du­rų ka­muo­lį. Man la­bai bran­gi ir šven­ta tė­vų že­me­lė, la­bai my­liu ją.
Bū­da­ma 21 me­tų, su­kū­riau šei­mą. Už­au­gi­nau 2 duk­ras, su­lau­kiau 3 anū­kų. To­kia ma­no gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja.
Bus dau­giau.
Nuo­trau­kos iš au­to­riaus ar­chy­vo.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama