Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Kultūra, paveldas » Kal­ba Ru­si­jos Si­bi­ro trem­ti­niai (II)

Kal­ba Ru­si­jos Si­bi­ro trem­ti­niai (II)

 

Pir­mo­ji so­vie­tų val­džios oku­pa­ci­ja 1940 me­tais, Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras, hit­le­ri­nės Vo­kie­ti­jos oku­pa­ci­ja, po­ka­rio oku­pa­ci­nės so­vie­tų val­džios te­ro­ras žiau­riai nai­ki­no Lie­tu­vos mies­tų ir kai­mų žmo­nes, su­jau­kė ir iš­dras­kė jų gy­ve­ni­mus, su­nai­ki­no pri­va­čią nuo­sa­vy­bę.

Pabaiga. Pradžia Nr. 62 (1531).

Kir­to­me duo­bes ir sprog­di­no­me kal­nus

Pa­sa­ko­ja Ir­kut­sko sri­ties An­gars­ko ka­lė­ji­mo trem­ti­nė, po­li­ti­nė ka­li­nė Ka­zi­mie­ra Nor­vai­šai­tė
Ma­no du bro­liai nuo ka­riuo­me­nės slaps­tė­si miš­kuo­se, neš­da­vau jiems val­gy­ti.
Gy­ve­no­me ta­da Ša­šai­čių kai­me, Plun­gės ra­jo­ne. Ma­ne su­ėmė kaip par­ti­za­nų ry­ši­nin­kę ir pa­so­di­no trims mė­ne­siams į Tel­šių ka­lė­ji­mą. Ten ma­ne tar­dė, mu­šė, že­mi­no. Po to pra­ėjau vi­sus Lie­tu­vos ka­lė­ji­mus: Kau­no, Klai­pė­dos, Šiau­lių. Pa­ga­liau pa­puo­liau į Vílniaus ka­lė­ji­mą. Iš Vil­niaus ma­ne iš­ve­žė į Si­bi­rą. Tai bu­vo 1949 m. De­šimt me­tų ka­lė­jau Ir­kut­sko sri­ties An­gars­ko ka­lė­ji­muo­se.
Gy­ve­nau la­bai sun­kiai. Sun­kiai dir­bau, val­gy­ti gau­da­vo­me la­bai ma­žai. Bu­vo­me vie­nos mo­te­rys. Dar­bai bu­vo vy­riš­ki. Ka­sė­me tran­šė­jas, kir­to­me duo­bes kal­nuo­se, da­rė­me per­ėjas, sprog­di­no­me kal­nus, nes ten tu­rė­jo bū­ti nu­ties­tas ge­le­žin­ke­lis. Vė­liau ka­sė­me gip­są, dir­bau ply­ti­nė­je.
La­ge­ry­je iš­bu­vau de­šimt me­tų, nors bu­vau nu­teis­ta pen­kio­li­kai.
Į Lie­tu­vą grį­žau 1959 m. ir ap­si­gy­ve­nau Plun­gės ra­jo­ne, Ša­šai­čių kai­me. Sa­vų na­mų ne­be­ra­dau, nes bu­vo su­de­gin­ti, te­ko glaus­tis pas gi­mi­nes.
Ap­si­gy­ve­nau pas bro­lį Jo­ną ne­di­de­lė­je tro­be­lė­je. Dir­bau ko­lū­ky­je.
Vė­liau su bro­liu Alek­san­dru nu­si­pir­ko­me pu­sę Ere­mi­no na­mo Ža­rė­nuo­se, kur įsi­kū­rė­me vi­sam lai­kui.
Rin­ko­me ir val­gė­me žo­lių šak­ne­les
Pa­sa­ko­ja Ko­mi­jos trem­ti­nė Mar­ce­lė Pet­raus­kai­tė
Pa­me­nu, kaip mus guo­dė dai­nuo­ja­mi žo­džiai:

Lin­ga­vo uo­siai aša­ro­ti
Ir vyš­nios ver­kė taip bal­tai,
O tu tik­tai pro lan­go gro­tas
Ge­gu­žį rau­dan­tį ma­tei.
Vin­gia­vo bė­giai ste­pių plo­tais,
Su­ko­si tar­pek­liuo­se kal­nų...
Ne­be­ma­ty­si nei pro gro­tas
Tė­vy­nės žy­din­čių lau­kų.
An­ta­nas Čin­ga
Prieš trem­tį mud­vi su ma­ma gy­ve­no­me Ma­žei­kių ra­jo­no Se­dos ap­skri­ties Ke­tū­nų kai­me. Tė­vai tu­rė­jo 12 ha že­mės. Ma­no bro­lis Ig­nas pri­klau­sė šau­lių or­ga­ni­za­ci­jai. Se­do­je dir­bo po­li­ci­jo­je, bu­vo di­de­lis Lie­tu­vos pa­trio­tas. Va­sa­rio 16-ąją liep­da­vo nie­kam ne­dirb­ti, o švęs­ti Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės die­ną. Kai pra­si­dė­jo lie­tu­vių trė­mi­mai į Si­bi­rą, bro­liui pa­vy­ko pa­bėg­ti iš Lie­tu­vos ir ap­si­gy­ven­ti Ka­na­do­je.
Mud­vi su ma­ma iš­ve­žė į šal­čiau­sią Ru­si­jos eu­ro­pi­nę vie­to­vę – į Ko­mi­ją. Ap­gy­ven­di­no Ko­mi­jos au­to­no­mi­nės sri­ties Vuk­tuls­kio ra­jo­no Vois­ko apy­lin­kė­je.
Koks tas Ko­mi­jos kraš­tas? Tai ne­įžen­gia­mų miš­kų, pel­kių ir tun­drų kraš­tas, kur už­po­lia­ri­nė­je da­ly­je vy­rau­ja šal­čiai 50–60 laips­nių že­miau nu­lio, su vė­jais ir žiau­rio­mis pū­go­mis.
Tai bu­vo 1945 m. va­sa­rą. Kar­tu su mu­mis iš­trė­mė ir bro­lio Ig­no žmo­ną Zu­za­ną su tri­mis duk­ro­mis. Vie­nai iš jų bu­vo de­vy­ne­ri, ant­rai – aš­tuo­ne­ri me­tu­kai, o ma­žiau­siai – aš­tuo­ni mė­ne­siai. Ma­žy­lė grei­tai mi­rė iš ba­do.
Kad bro­lis at­si­dū­rė Ka­na­do­je, su­ži­no­jo­me tik 1955 m. Ki­tas bro­lis Liu­das ka­lė­jo Vor­ku­tos la­ge­ry­je. Dir­bo šach­to­je. Ten ir žu­vo.
Trem­ty­je gy­ve­no­me la­bai sun­kiai, ba­da­vo­me, val­gė­me žo­lių šak­ne­les, kad iš­gy­ven­tu­me. Iš 200 at­vež­tų žmo­nių gy­vi li­ko tik 70. Ki­ti mi­rė iš ba­do.
Dir­bo­me miš­kuo­se – kir­to­me miš­ką. Ma­no ma­ma ne­ga­lė­jo dirb­ti, nes bu­vo jau se­na. Duo­nos duo­da­vo pa­gal kor­te­les. Dir­ban­čiam skir­da­vo 700 gra­mų duo­nos, ne­dir­ban­čiam – 200 gra­mų die­nai. Duo­na bu­vo be­veik ne­val­go­ma. Mė­sos vi­sai ne­duo­da­vo, žu­vies ga­lė­da­vai nu­si­pirk­ti, bet ne­tu­rė­jo­me pi­ni­gų.
Vy­rai bu­vo at­skir­ti nuo mo­te­rų, vai­kai – nuo tė­vų. Vai­kai iš­mi­rė iš ba­do. Tik vie­na šei­ma iš­li­ko pil­na.
Į dar­bą de­šimt ki­lo­met­rų ei­da­vo­me al­ka­ni. Sun­kiai dir­bo­me, kad ga­lė­tu­me iš­gy­ven­ti. Trem­ty­je gy­ve­nau iki 1957 m.
1957 m. grį­žau į Lie­tu­vą, bet mū­sų čia nie­kas ne­lau­kė. Lie­tu­vo­je mū­sų ne­re­gist­ra­vo, to­dėl te­ko va­žiuo­ti į Lat­vi­ją, kur gy­ve­no se­sers duk­ra, ten gy­ve­nau dar de­šimt me­tų. Po dvie­jų trem­čių į Lie­tu­vą su­grį­žau 1967 m. ir ap­si­gy­ve­nau Se­do­je. Dir­bau li­go­ni­nė­je vi­rė­ja. Ten gy­ve­nau dve­jus me­tus. Po to per­si­kė­liau gy­ven­ti į Ža­rė­nus.
Apie trem­tį ne­no­riu net pri­si­min­ti. Nie­kam ne­lin­kiu pa­tir­ti to­kį pra­ga­rą, ko­kį te­ko iš­gy­ven­ti man ir ma­no ar­ti­mie­siems.
Sve­ti­mi sa­vuo­se na­muo­se
Pa­sa­ko­ja Va­ka­rų Si­bi­ro Toms­ko sri­ties trem­ti­nys Vla­di­mi­ras Jan­kaus­kas ir jo sū­nūs Jur­gis bei Ta­das
Tik po 52 me­tų į sa­vo tė­vų ir se­ne­lių že­mę Tel­šių ra­jo­no Ke­re­liš­kės kai­me su­grį­žo Jur­gis Jan­kaus­kas iš to­li­mo Taš­ken­to. Ne­daug ką me­na. 1941 m. ket­ve­rių me­tu­kų Jur­gis ir me­tais jau­nes­nis jo bro­lis Ta­das bu­vo iš­trem­ti.
Kau­nas, 1941 me­tai. Pra­de­da įsi­suk­ti bai­su­sis trė­mi­mų ir kan­čių ra­tas. Pir­miau­sia pa­ten­ka in­te­li­gen­ti­ja.
Že­mai­tis nuo Tel­šių Vla­di­mi­ras Jan­kaus­kas tuo­met dir­bo Kau­no Rau­do­no­jo Kry­žiaus li­go­ni­nės bu­hal­te­riu, žmo­na – me­di­ci­nos se­se­ri­mi. Nie­kas ne­si­jau­tė tik­ras dėl ry­to­jaus, nors ti­kė­jo­si: „Gal ma­ne ap­lenks?“
Ha­li­na su vai­kais bu­vo na­muo­se, kai at­rie­dė­jo ve­ži­kai. Vy­ras dar­be. Mo­te­riai lei­do pa­si­im­ti tik vie­ną ki­tą daik­te­lį, šio­kių to­kių mais­to at­sar­gų. Įstū­mė ją su ver­kian­čiais vai­kais į ma­ši­ną, do­rai neiš­si­aiš­ki­nę, kur vy­ras. O vy­ras Vla­di­mi­ras Jan­kaus­kas tuo me­tu iš dar­bo sku­bė­jo į na­mus.
„Prie­šais pa­ma­čiau ma­ši­ną, – sa­kė Vla­di­mi­ras. – Bu­vau be­pra­si­len­ki­ąs, bet iš jos pa­si­gir­do ma­no žmo­nos šauks­mas, ku­pi­nas skaus­mo ir ne­vil­ties. Ma­ši­na su­sto­jo“.
Įli­pęs į ma­ši­ną, jis ap­ka­bi­no vai­ku­čius ir žmo­ną. Į Ru­si­jos Si­bi­ro trem­tį iš­grū­do vi­są šei­mą. Iš­va­žia­vo kaip sa­va­no­ris, o Si­bi­re jam bu­vo su­kurp­ta by­la už nu­si­kal­ti­mus Lie­tu­vo­je so­vie­tų val­džiai.
Trem­ti­nių šei­mą ap­gy­ven­di­no Toms­ko kraš­te. Gy­ve­no že­mi­nė­je. Ba­das. Pa­že­mi­ni­mai. Lie­tu­viai dan­tis su­kan­dę tu­rė­jo ty­lė­ti ap­šau­kia­mi vi­so­kiais var­dais. Ypač to­kiais epi­te­tais švais­tė­si vai­kai.
Ne­tru­kus V. Jan­kaus­kas bu­vo pa­skir­tas są­skai­ti­nin­ku. Gy­ve­ni­mas pa­ge­rė­jo, šei­ma per­si­kraus­tė gy­ven­ti į nor­ma­lų ru­siš­ką na­mą. Vė­liau iš nuo­ša­laus na­me­lio kai­me Jan­kaus­kai ga­vo tei­sę per­si­kel­ti į di­do­ką Pod­gor­nos gy­ven­vie­tę. Jur­gis ir Ta­das (Jan­kaus­kų vai­kai) ėmė lan­ky­ti mo­kyk­lą. Jan­kaus­kai tar­pu­sa­vy­je kal­bė­jo lie­tu­viš­kai. Mo­ti­na vai­kus iš­mo­kė skai­ty­ti gim­tą­ja kal­ba, nes ti­kė­jo, kad trem­tis ne­bus am­ži­na.
Bai­gė­si ka­ras. Mi­rė tau­tų bu­de­lis Sta­li­nas. Gy­ve­ni­mas pa­ge­rė­jo. 1955 m., ge­rai bai­gę vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, sū­nūs Jur­gis ir Ta­das iš­va­žia­vo stu­di­juo­ti į Toms­ko po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą. Abu pa­si­rin­ko Ge­o­lo­gi­jos fa­kul­te­tą. Jur­gis ne­spė­jo baig­ti moks­lų – bu­vo pa­šauk­tas į so­vie­ti­nę ar­mi­ją.
Ta­das sėk­min­gai bai­gė Po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą ir iki 1969 m. ja­me dir­bo dės­ty­to­ju. 1970 m. jam pa­vy­ko grįž­ti į Lie­tu­vą, gau­ti dar­bą Ge­o­lo­gi­jos ins­ti­tu­te. 1983 m. Ta­das Jan­kaus­kas ap­gy­nė dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją.
Ne toks sėk­min­gas bu­vo tė­vų ir bro­lio Jur­gio ke­lias į Lie­tu­vą. 1957 m. Vla­di­mi­ras ir Ha­li­na Jan­kaus­kai grį­žo į Lie­tu­vą. Abu lyg ir lais­vi, bet ne­re­a­bi­li­tuo­ti. Du­rys bu­vu­siems trem­ti­niams vi­sur už­da­ry­tos: nei dar­bo, nei bu­to – sve­ti­mi sa­vuo­se na­muo­se. Nie­ko ki­to ne­be­li­ko, kaip sa­vo no­ru grįž­ti ten, kur bu­vo prie­var­ta iš­vež­ti.
Mo­ti­na mi­rė Toms­ke ne­su­lau­ku­si nė še­šias­de­šim­ties. Tik po 18 me­tų jos pa­lai­kai par­ga­ben­ti į Tel­šių ka­pi­nes. Vla­di­mi­ras Jan­kaus­kas mi­rė Vil­niu­je. Čia ir pa­lai­do­tas.
Il­giau­siai sve­ti­muo­se kraš­tuo­se iš­bu­vo Jur­gis Jan­kaus­kas – net 52 me­tus. Po tar­ny­bos ar­mi­jo­je ve­dė ar­mė­nę Ele­nu­tę, to­kio pat li­ki­mo mo­te­rį, ir ap­si­gy­ve­no Taš­ken­te. Su­si­lau­kė dvie­jų sū­nų. Vy­res­ny­sis sū­nus Mi­chai­las bai­gė Ria­za­nės ka­ro mo­kyk­lą. Ga­vo ne tik lei­te­nan­to laips­nį, bet ir įgi­jo in­ži­nie­riaus me­cha­ni­ko spe­cia­ly­bę. Tar­na­vo Af­ga­nis­ta­ne. Ten kon­tū­zi­jo, li­ko tre­čios gru­pės in­va­li­du. Ka­ri­nin­ku ne­be­dir­bo. Ve­dė uk­rai­nie­tę. Pats ta­po Uk­rai­nos pi­lie­čiu. Pra­dė­jo ūki­nin­kau­ti. Jau­nes­ny­sis sū­nus Alek­san­dras bai­gė Taš­ken­to cho­re­og­ra­fi­jos mo­kyk­lą.
Ta­da Lie­tu­vo­je jau bren­do svar­būs įvy­kiai. Tai su­ži­no­jęs iš bro­lio Ta­do ir pa­si­ta­ręs su žmo­na, Jur­gis Jan­kaus­kas 1990 m. grį­žo į Lie­tu­vą.
Lie­tu­va jau bu­vo lais­va. Tiek daug ir gra­žiai bu­vo ža­da­ma trem­ti­niams. Pa­ga­liau pa­vy­ko su­si­tvar­ky­ti do­ku­men­tus dėl nuo­sa­vy­bės tei­sių at­ga­vi­mo į se­ne­lių ir dė­džių bu­vu­sio Ke­re­liš­kės dva­re­lio 53 ha že­mę. Iš vi­so čia bu­vę 132 hek­ta­rai. My­nė mi­nis­te­ri­jų, de­par­ta­men­tų slenks­čius dėl pi­lie­ty­bės, bu­to. Pa­ga­liau pa­vy­ko.
1993 m., pa­li­kę Taš­ken­te ge­ras tar­ny­bas, ke­tu­rių kam­ba­rių bu­tą, drau­gus, Jan­kaus­kai per­si­kraus­to į Ke­re­liš­kės „dva­rą“. Iš jo – tik var­das be­li­kęs. Ne­pa­si­ju­to Jur­gis Jan­kaus­kas ūki­nin­ku.
Pas tė­vus į Ke­re­liš­kę iš Uk­rai­nos grį­žo sū­nus Mi­chai­las su šei­ma, par­si­ra­do iš so­vie­ti­nės ar­mi­jos jau­nes­ny­sis Alek­san­dras. Vi­sa šei­ma ap­si­gy­ve­no ap­leis­ta­me Ke­re­liš­kės „dva­re“.
Bet il­gai­niui Ke­re­liš­kėje gy­ven­ti tik Jur­gis su žmo­na. Vai­kai pa­trau­kė į mies­tus.
Li­ko nuos­kau­dos ir pa­že­mi­ni­mas

Pa­sa­ko­ja Ir­kut­sko sri­ties Sa­jans­ko trem­ti­nė Ža­rė­nų mo­ky­to­ja Ma­ri­jo­na Pet­ke­vi­čie­nė
Sun­kus iš­ban­dy­mas te­ko ma­no tė­vams ir mums, vai­kams.
Ma­no tė­vų šei­mą 1949 m. ko­vo pa­bai­go­je iš­ve­žė į Si­bi­rą. Šei­mo­je bu­vo­me pen­ki žmo­nės: tė­vai, ma­no bro­lis, aš ir ma­žo­ji pus­an­trų me­tu­kų se­su­tė. Į Si­bi­rą iš­ve­žė ke­tu­ris, nes se­su­tė gy­ve­no pas mo­čiu­tę ir dė­dę Karš­te­nių kai­me.
Kai stri­bai at­va­žia­vo mū­sų iš­vež­ti, tė­ve­lio na­muo­se ne­bu­vo. Tuo me­tu jis kro­vė rąs­tus į va­go­nus Tel­šių ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je. To­kia bu­vo baus­mė už tai, kad lai­ku ne­su­mo­kė­jo api­buo­ži­ni­mo mo­kes­čių. Mo­kes­čiai bu­vo di­de­li, to­dėl tė­vams pri­trū­ko pi­ni­gų.
Ma­no tė­vai tu­rė­jo 11,5 ha že­mės. Tė­ve­lis su drau­gu bu­vo nu­si­pir­kęs ku­lia­mą­ją ma­ši­ną.
Ka­dan­gi tė­ve­lio na­muo­se ne­bu­vo, į Si­bi­rą iš­ve­žė ma­mą su vai­kais. Bro­liui ta­da bu­vo še­še­ri me­tu­kai, man – ket­ve­ri. Tė­vas, su­ži­no­jęs, kad ve­ža šei­mą, pės­čio­mis iš Tel­šių grį­žo į Ža­rė­nus, kad ga­lė­tų bū­ti kar­tu.
Taip ir iš­dun­dė­jo­me į Si­bi­rą. Bu­vo ne­links­mas 1949 me­tų pa­va­sa­ris. Gy­vu­li­nia­me va­go­ne su­ti­ko­me Ve­ly­kas.
Gy­ve­ni­mo są­ly­gos va­go­ne bu­vo bai­sios. Mie­go­jo­me ant mai­šų, ant pli­kų na­rų, dvo­kė, ka­ma­vo li­gos. Kai trau­ki­nys su­sto­da­vo, iš­lip­ti nie­kam ne­leis­da­vo, va­go­nus ir žmo­nes sau­go­jo mi­li­ci­ja ir ka­rei­viai.
Ve­žė mus il­gai – gal po­rą sa­vai­čių. At­va­žia­vo­me į sto­tį Za­o­zior­na­ja. Da­lį lie­tu­vių pa­li­ko čia, o mus su­va­rė į sunk­ve­ži­mius ir iš­ve­žė į Sa­jans­ko ra­jo­no Agins­ko gy­ven­vie­tę. Iš pra­džių ap­gy­ven­di­no bi­ty­ne, po ke­lių sa­vai­čių Agins­ke.
Tė­vai dir­bo ko­lū­ky­je. Ma­ma triū­sė fer­mo­je, tė­ve­lis kal­vė­je.
Už die­ną dir­ban­ty­sis gau­da­vo 1 kg duo­nos, ne­dir­ban­čiam ne­da­vė nie­ko. Ba­dau­ti ne­te­ko, nes, at­ėjus pa­va­sa­riui, Si­bi­ro miš­kuo­se at­si­ras­da­vo vi­so­kių ska­nės­tų.
Vie­ti­niai ru­sai bu­vo ge­ri. Be­veik vi­si čio­nykš­čiai gy­ven­to­jai bu­vo trem­ti­niai – uk­rai­nie­čiai, bal­ta­ru­siai, lat­viai, es­tai, tur­kai, vo­kie­čiai. Ypač nuo­šir­dūs bu­vo mums kai­my­nai. Mes, vai­kai, grei­tai įsi­gi­jo­me daug drau­gų, iš­mo­ko­me ru­siš­kai.
Tė­vai dir­bo la­bai sun­kiai. Va­sa­rą, kai pra­si­dė­da­vo šie­nap­jū­tė, vi­sus va­ry­da­vo šie­nau­ti. Pie­vos bu­vo už 10–15 ki­lo­met­rų. Į dar­bą ei­da­vo­me pės­čio­mis, re­tai ka­da vež­da­vo sunk­ve­ži­miais.
Na­muo­se lik­da­vo­me vie­ni vai­kai. Mus pri­žiū­rė­da­vo se­nu­tė trem­ti­nė, gy­ve­nu­si ta­me pa­čia­me na­me. Kai man su­ka­ko še­še­ri, pir­mą kar­tą su bro­liu pa­ruo­šė­me tė­vams val­gy­ti – iš­vi­rė­me bul­ves be drus­kos. Tė­vai val­gė ir ver­kė...
1950 m. ru­de­nį bro­lis Adol­fas pra­dė­jo lan­ky­ti mo­kyk­lą. Jam bu­vo aš­tuo­ne­ri.
1951 m. pa­va­sa­ris į mū­sų šei­mą at­ne­šė di­de­lę ne­lai­mę – ba­lan­džio 17 die­ną ka­ro ap­ka­suo­se nu­sken­do bro­lis Adol­fas.
1951 m. ru­de­nį aš pra­dė­jau lan­ky­ti mo­kyk­lą. Ru­si­jo­je bai­giau pen­kias kla­ses.
Šei­mo­je vi­sa­da kal­bė­jo­me lie­tu­viš­kai. Iš lie­tu­viš­kų kny­ge­lių iš­mo­kau skai­ty­ti ir tru­pu­tį ra­šy­ti. Mo­kyk­lo­je mo­kiau­si ge­rai. Ypač se­kė­si ru­sų kal­ba, to­dėl jau Ža­rė­nuo­se, bai­gu­si vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, nu­spren­džiau bū­ti ru­sų kal­bos mo­ky­to­ja.
Ko­men­dan­tū­ro­je tė­ve­liui pa­ta­rė ra­šy­ti ma­lo­nės pra­šy­mą į Mask­vą. Pra­šy­mą ra­šiau aš. Ne­il­gai te­ko lauk­ti at­sa­ky­mo. Tė­ve­lį pa­kvie­tė į ko­men­dan­tū­rą ir pra­ne­šė ge­rą ži­nią.
Ma­ma tuo me­tu jau ne­be­dir­bo, nes au­gi­no ma­žiau­sią se­su­tę, gi­mu­sią trem­ty­je. Tė­ve­lis dir­bo sta­ty­bo­se, kad už­si­dirb­tų dau­giau pi­ni­gų.
Sun­kus dar­bas, tra­giš­ka bro­lio Adol­fo mir­tis pa­lau­žė ma­mos svei­ka­tą ir ji po ke­lis mė­ne­sius per me­tus gu­lė­da­vo li­go­ni­nė­je.
Man te­ko ne­leng­va da­lia. Rei­kė­jo rū­pin­tis na­mais ir au­gin­ti ma­žą­ją se­su­tę, nes tė­ve­lis dir­bo.
Grį­žo­me į Lie­tu­vą 1956 m. lie­pos mė­ne­sį. Ne­be­at­pa­ži­nau Ža­rė­nų, Karš­te­nių. Na­mas, ku­rį tė­vai bu­vo pa­si­sta­tę prieš trem­tį, bu­vo na­cio­na­li­zuo­tas. Ap­si­gy­ve­no­me pas dė­dę, kur pas mo­čiu­tę bu­vo pa­lik­ta ma­žo­ji se­su­tė. Kai grį­žo­me, ji jau lan­kė mo­kyk­lą.
Po me­tų ta­ry­bi­nio ūkio di­rek­to­rius lei­do mums ap­si­gy­ven­ti sa­va­me na­me Karš­te­nių kai­me. Vė­liau lei­do sa­vo na­mą nu­si­pirk­ti.
Vi­sam gy­ve­ni­mui at­min­ty­je li­ko to­li­mo­jo Si­bi­ro vaiz­dai, sun­kus trem­ti­nio gy­ve­ni­mas, nuos­kau­dos ir pa­že­mi­ni­mai (iš Juo­zo Gird­vai­nio as­me­ni­nio ar­chy­vo (J. G. ARFA). Vi­sa Trem­ti­nų me­džia­ga sau­go­ma Ža­rė­nų „Mi­ni­jos“ vi­du­ri­nės mo­kyk­los mu­zie­jaus ar­chy­ve, M. Pet­ke­vi­čie­nės by­lo­je).
Ja­ni­na ti­kė­jo švie­sia Lie­tu­vos at­ei­ti­mi

At­vers­ki­me pus­la­pį ir apie Ža­rė­nų pe­da­go­gę Ja­ni­ną At­ko­čiū­nai­tę-Eli­jo­šie­nę (1922–2000 m.) – skaus­min­gą jos gy­ve­ni­mą bei li­ki­mą
Žu­vus gul­bi­nui, ne­il­gai tru­kus ir gul­bę pa­šau­kė mir­tis.
1922 m. ge­gu­žės 15 die­ną Tel­šiuo­se in­te­li­gen­tų šei­mo­je gi­mė Ja­ni­na At­ko­čiū­nai­tė. Nie­kas tuo­met ne­su­si­mąs­tė, kad lau­mės jai sky­rė ne­leng­vą da­lu­žę.
Pra­bė­gus vai­kys­tei, mo­kė­si Tel­šių mer­gai­čių pen­sio­na­te, vė­liau – Plun­gės gim­na­zi­jo­je.
1941 m. bir­že­lio 15 die­ną vi­są At­ko­čiū­nų šei­mą iš­trė­mė į Ru­si­jos Šiau­rę. Trem­ti­nio ke­lias bu­vo il­gas ir sun­kus, kol bai­gė­si Ko­mi­jos ASSR, Ust Ko­ly­me. Ja­ni­nai te­ko dirb­ti įvai­riau­sius dar­bus: do­ro­ti miš­ką, ar­ti že­mę, sė­ti, kirp­ti žmo­nėms plau­kus, siū­ti, pri­žiū­rė­ti vai­kus. Pa­si­tai­kius pro­gai, Ja­ni­na 1947 m. sau­sį pa­bė­go į Lie­tu­vą, į Ža­rė­nus.
Čia 1947 m. va­sa­rio mė­ne­sį pra­dė­jo dirb­ti mo­ky­to­ja Ža­rė­nų pro­gim­na­zi­jo­je.
1947 m. bir­že­lio 29 d. iš­te­kė­jo už pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­riaus Zig­mo Juo­zo Eli­jo­šiaus. 1948 m. jiems gi­mė duk­tė Aud­ru­tė.
Pra­si­dė­jo so­vie­tų val­džios per­se­kio­ji­mai. 1949 m., vie­ną ba­lan­džio nak­tį, Ja­ni­ną Eli­jo­šie­nę areš­ta­vo – tre­jus me­tus ka­lė­jo Tel­šių, Klai­pė­dos ir Ši­lu­tės (Ma­ci­kų) ka­lė­ji­muo­se. 1949 m. lap­kri­tį Ja­ni­na ka­lė­ji­me pa­gim­dė dvy­nu­kus – Arū­ną ir Da­lią. 1952 m. iš Ši­lu­tės ka­lė­ji­mo ant­rą­kart iš­tre­mia­ma į Si­bi­rą. Trem­ty­je ka­lė­jo ket­ve­rius me­tus.
So­vie­tų val­džia per­se­kio­jo Ja­ni­nos vy­rą. Zig­mas Eli­jo­šius per­si­kraus­tė su ma­ža duk­re­le Aud­ru­te į Yla­kius. Su­sir­gu­si stai­ga mi­rė pir­ma­gi­mė Aud­ru­tė. Z. Eli­jo­šius 1949 m. dir­bo Yla­kių pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­riu­mi, 1950–1952 m. – Mo­sė­džio vi­du­ri­nės mo­kyk­los di­rek­to­riu­mi. Kai žmo­ną Ja­ni­ną iš­trė­mė at­gal į Ko­mi­jos ASSR, Zig­mas Eli­jo­šius 1953 m. kar­tu su sū­nu­mi Arū­nu iš­va­žia­vo pas žmo­ną.
1956 m. Ja­ni­na ir vi­sa Eli­jo­šių šei­ma grį­žo į Lie­tu­vą. Ap­si­gy­ve­no Klai­pė­dos ra­jo­ne, Lan­ku­pių kai­me. Ke­le­tą me­tų dir­bo bib­lio­te­ko­je, mo­ky­to­jau­ti ne­lei­do. Vė­liau Ja­ni­na bai­gė mo­ky­to­jų kur­sus ir mo­ky­to­ja­vo Lan­ku­pių pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je iki pen­si­jos. Be dar­bo mo­kyk­lo­je, Ja­ni­na daug jė­gų įdė­jo va­do­vau­da­ma Lan­ku­pių kul­tū­ros na­mų šo­kių ra­te­liui, lė­lių te­at­rui. Da­ly­vau­da­vo su jau­ni­mu res­pub­li­ki­nė­se Dai­nų šven­tė­se.
Ja­ni­na vi­sa­da ti­kė­jo švie­sia Lie­tu­vos at­ei­ti­mi – Lais­ve ir Ne­pri­klau­so­my­be. Jos su­lau­ku­si, di­džia­vo­si sa­vo tau­ta, džiau­gė­si Ne­pri­klau­so­my­be.
Ja­ni­na At­ko­čiū­nai­tė-Eli­jo­šie­nė mi­rė 2000 m. ko­vo 26 die­ną.
Te­bū­na jai leng­va Lie­tu­vos že­me­lė! Mo­ki­niai ir ko­le­gos tę­sia Lie­tu­vos lais­vės sie­kius, puo­se­lė­ja ir sa­vo dar­bais puo­šia Tė­vy­nę Lie­tu­vą.
Iš­va­dos

Bol­še­vi­kų oku­pan­tai Mask­vos ko­mu­nis­tų nu­ro­dy­mu nuo 1940 me­tų ma­siš­kai nai­ki­no Bal­ti­jos tau­tų ge­riau­sius žmo­nes.
Pir­mas ma­si­nis Lie­tu­vos gy­ven­to­jų trė­mi­mas so­vie­tų val­džios įvyk­dy­tas 1941 m. bir­že­lio14–18 die­no­mis. Iš­vež­ta apie 17 500 žmo­nių. Vy­rai iš­siųs­ti į Kras­no­jars­ko, Ko­mi­jos, Sverd­lov­sko la­ge­rius, jų šei­mos – į Al­ta­jų, No­vo­si­birs­ko sri­tį, Ko­mi­ją.
1942 m. va­sa­rą apie 3 tūkst. lie­tu­vių iš Al­ta­jaus iš­vež­ti į šiau­rę, prie Lap­te­vų jū­ros, kur dau­gu­ma mi­rė.
1945–1946 m. dau­giau­sia bu­vo tre­mia­mos par­ti­za­nų ir jų rė­mė­jų, nuo 1947 m. – ūki­nin­kų šei­mos.
Di­die­ji trė­mi­mai vy­ko 1948 m. ge­gu­žės 22–23 d. – iš­trem­ta 42 tūkst. žmo­nių, 1949 m. ko­vo 25–28 d. – 33 tūkst. žmo­nių, 1952 m. spa­lio 2 d. – 20 tūkst. žmo­nių.
Iš vi­so 1940–1941 m., 1945–1953 m. iš­trem­ta apie 130 tūkst. žmo­nių – dau­giau kaip 44 tūkst. šei­mų.
1954 m. į Lie­tu­vą leis­ta grįž­ti vai­kams, 1955 m. – šei­moms, nuo 1956 m. pra­si­dė­jo ma­si­nis li­ku­sių gy­vų trem­ti­nių grį­ži­mas. Ne vi­siems leis­ta ap­si­gy­ven­ti Lie­tu­vo­je.
1990 m. ge­gu­žės 2 d. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos įsta­ty­mas „Dėl as­me­nų, rep­re­suo­tų už pa­si­prie­ši­ni­mą oku­pa­ci­niams re­ži­mams, tei­sių at­sta­ty­mo“ pa­skel­bė, kad iš­trem­ti iš Lie­tu­vos žmo­nės yra ne­kal­ti, at­sta­to­mos vi­sos jų pi­lie­ti­nės tei­sės.
Šian­dien svei­ku pro­tu sun­kiai su­vo­kia­ma, jog Krem­liaus ko­mu­nis­tai nuo 1939–1940 m. vei­kė slap­tai ir ap­gau­lin­gai – sten­gė­si su­nai­kin­ti Eu­ro­po­je pa­žan­gių ne­pri­klau­so­mų Bal­ti­jos vals­ty­bių – Lie­tu­vos, Lat­vi­jos, Es­ti­jos – la­biau­siai iš­si­la­vi­nu­sius ir dir­bu­sius sa­vo Tė­vy­nei žmo­nes. So­vie­tų oku­pan­tų val­džia vi­sais bū­dais sten­gė­si iš­nai­kin­ti iš­pru­su­sius ir darbš­čiau­sius žmo­nes, už­ka­riau­ti Bal­ti­jos vals­ty­bių te­ri­to­ri­jas, pa­nai­kin­ti pri­va­čią as­mens nuo­sa­vy­bę, at­im­ti iš gy­ven­to­jų jų pi­lie­ti­nes tei­ses, už­grob­ti vi­są už­gy­ven­tą tur­tą bei pa­sie­ki­mus.
Ka­da Tri­bu­no­las nu­baus Mask­vos Krem­liaus ko­mu­nis­tus už pa­da­ry­tą di­džiau­sią, sun­kiau­sią ir skau­džiau­sią ža­lą Lie­tu­vai, Lat­vi­jai, Es­ti­jai bei šių šalių žmo­nėms?
Nuo­trau­kos iš Juo­zo
Gird­vai­nio as­me­ni­nio ran­kraš­čių ir fo­no­te­kos ar­chy­vo.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama