Kunigo prelato P. Pukio palikimas – trys pastatytos bažnyčios
Senųjų Žemaičių Kalvarijos kapinių viename tamsaus granito paminkle iškaltas įrašas: „ATA Prelatas Povilas Pukys – trijų bažnyčių statytojas. Viešpatie, man rūpėjo Tavo garbė, Tavo namų grožis.“ Šioje vietoje baigėsi trijų bažnyčių – Plungės, Stalgėnų ir Pakutuvėnų – statytojo Popiežiaus rūmų prelato Povilo Pukio žemiškoji kelionė. 1913 metais pradėjęs tarnystę Dievui vikaru Plungėje dvasininko kelią 1964 metais baigė altarista Žemaičių Kalvarijoje. Iš Kupiškio kilęs aukštaitis beveik visą savo kunigiškąją tarnystę atliko Žemaitijoje, pamilo jos žmones ir statė šventoves ne tik Plungėje ir kaimuose, bet ir tikinčiųjų širdyse, burdamas aplink save parapijų bendruomenes.
Prelatas P. Pukys gimė 1883 metų gruodžio 3 dieną Salamiesčio parapijos Gyvakarų kaime. Mokėsi rusiškoje Kupiškio pradžios mokykloje, vėliau – privačiai Liepojoje, Kauno „Saulės“ kursuose. Nuo 1908 iki 1913 metų – Kauno Žemaičių dvasinėje seminarijoje.
1913 metų gegužės 26 dieną įšventintas į kunigus tarnystę vikaru Plungėje pradėjo nuo liepos 26 dienos. Jaunas kunigas per Pirmąjį pasaulinį karą, parapijos klebonui pasitraukus į Rusiją, laikinai ėjo Plungės klebono pareigas ir savarankiškai administravo parapiją. Čia išmoko žemaitiškų religinių tradicijų, bendravimo su gausia miesto žydų bendruomene. Sunkiomis karo dienomis P. Pukys rūpinosi varguolių maitinimu. Jo ir kitų šviesuolių pastangomis Plungėje 1915 metais buvo įkurta pradžios mokykla, po to – ir knygynėlis.
Kalėdodamas po aplinkinius kaimus klebonas P. Pukys įsiklausė ir entuziastingai parėmė ūkininkų nuo Stalgo iniciatyvą statyti savo bažnyčią ir steigti naują parapiją. Parapijos steigimui ir bažnyčios statybai ūkininkas Petras Stonys užrašė 15 hektarų žemės, už darbą meistrams sumokėjo, juos maitino aplinkiniai gyventojai. Medinės bažnyčios statybai vadovavo P. Pukys. Darbai ėjo sparčiai, Stalgėnų bažnyčia iškilo per keletą mėnesių ir buvo pašventinta 1918 metų spalio 3 dieną. Numatytoms iškilmėms nesutrukdė nei tuo metu siautęs ispaniškasis gripas.
Nuo 1921-ųjų pabaigos šešetą metų P. Pukys buvo Žemaičių Kalvarijos klebonas, per tuos metus baigė atstatyti gaisro sunaikintą Žemaičių Kalvarijos baziliką. Vykdant žemės reformą šiai parapijai buvo grąžinta anksčiau caro valdžios konfiskuota buvusio dominikonų vienuolyno žemė ir kitas nekilnojamasis turtas. Be parapijos turto valdymo, P. Pukys čia dar vadovavo ir miestelio smulkaus kredito draugijai. Jo iniciatyva Žemaičių Kalvarijoje buvo pradėtas Kryžiaus kelio stočių remontas, užsakyti ir bažnyčiai pagaminti nauji varpai.
1927 metais buvo pakeista Lietuvos bažnyčių institutinė struktūra ir didžiulė Žemaičių vyskupija padalyta į Telšių ir Panevėžio vyskupijas bei Kauno arkivyskupiją. Telšių vyskupu tapo Nepriklausomybės akto signataras Justinas Staugaitis, kuris greitai įvertino P. Pukio vadybinius gabumus.
Vyskupas atkreipė dėmesį, kad Plungėje tikintieji meldžiasi medinėje bažnytėlėje, o planuotos pastatyti didelės neoromantiškojo stiliaus mūrinės bažnyčios, kurios pamatai buvo išpilti XX amžiaus pradžioje, reikalai, mirus statybos fundatoriui kunigaikščiui Mykolui Oginskiui, nejuda. Vyskupas J. Staugaitis 1927 metų spalį nusprendė į Plungę klebonauti perkelti P. Pukį, kuris žmonėms jau buvo gerai pažįstamas.
Nepaprastai organizuotas ir ūkiškas klebonas ėmėsi modernizuoti parapijos iš kunigaikštienės M. Oginskienės nupirktą plytinę ir jam vyskupo patikėtą misiją įgyvendino per penkerius metus – 1933 metų rugsėjo 24 dieną naujoji Plungės bažnyčia buvo konsekruota Šv. Jono Krikštytojo titulu.
Reikia įvertinti tai, kad Plungės bažnyčia buvo statyta itin sudėtingu laikotarpiu, kai 1930 metais Plungę nusiaubė didžiulis gaisras.
Pastačius bažnyčią, atstačius nudegusią miesto dalį, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje šalia maldos namų buvo pastatyta ir erdvi parapijos salė. (Ta pati, kuri nudegė prieš kelerius metus ir šiuo metu yra atstatoma kito aktyvaus Plungės parapijos klebono.)
Popiežius Pijus XII 1940 metų vasario 29 dieną P. Pukiui suteikė Šventojo Tėvo rūmų prelato titulą. Šis titulas buvo skiriamas tik už ypatingus nuopelnus.
Netrukus prasidėjo tautų ir žmonių likimus sujaukęs Antrasis pasaulinis karas. Vietinių priprašytas P. Pukys 1941–1943 metais pastatė trečiąją savo bažnyčią Pakutuvėnuose.
Po karo prasidėjus sovietų represijoms, P. Pukys buvo suimtas ir apkaltintas, kad vokiečių okupacijos metais neva priklausęs teismui, skyrusiam bausmes sovietų aktyvistams. Nors dvasininkas kategoriškai neigė jam metamus kaltinimus, be jokio teismo 1945 metų spalį buvo išvežtas į Vorkutos lagerį. Septyneriais metais lagerio jį nuteisė tik kitų metų pabaigoje. Tai greičiausiai patvirtina, kad ir patys baudėjai abejojo prelatui mestų kaltinimų pagrįstumu.
Nežmoniškos kalinimo sąlygos palaužė P. Pukio sveikatą. Po medicinos komisijos išvadų 1952 metais jis buvo perkeltas į specialius invalidų namus Mordovijoje. 1955 metais jam buvo leista grįžti į gimtinę.
xxxx
Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos kunigas prelatas P. Pukys rašė dienoraštį. Šie dvasininko prisiminimai sugulė į 2010 metais Plungiškių draugijos iniciatyva, koncerno „Achemos grupė“ lėšomis išleistą istorinėmis nuotraukomis iliustruotą knygą „Kunigo prelato Povilo Pukio gyvenimo prisiminimai“.
Plungiškių draugijos viceprezidentė Genovaitė Žiobakienė sakė, kad P. Pukio rankraštį, išsaugotą per karus ir tremtis, parapijiečiai perdavė į Plungėje klebonavusio Donato Stulpino rankas.
Rūpinantis Plungės istorijos, kultūros paveldo ir iškilių asmenybių, dariusių įtaką krašto gyvenimui, atminimo išsaugojimu, buvo nuspręsta išleisti prelato P. Pukio atsiminimus, kad jų skaitytojai turėtų unikalią galimybę pažvelgti į to laikotarpio gyvenimą dvasininko akimis.
Parengta pagal knygą „Kunigo prelato Povilo Pukio gyvenimo prisiminimai“ ir humanitarinių mokslų daktaro Arūno Streikaus publikaciją „Kun. Povilo Pukio atsiminimai – vienos kunigų kartos autoportretas“
