Kū­ry­bi­nė sto­vyk­la „Pa­kū­tos do­zė“

Gar­so me­nai

Taut­vy­do Ba­jar­ke­vi­čiaus pa­skai­ta „Kon­temp­lia­ci­ja ir ma­lo­nė: dva­sin­gu­mas bei po­jū­čiai" apie gar­so me­ną tik­rai ne vie­nam klau­sy­to­jui bu­vo tik­ras at­ra­di­mas. Jo­je bu­vo kal­ba­ma apie tar­pi­nę me­no rū­šį, ku­rią ren­ka­si kū­ry­bin­gi žmo­nės, ne­ga­lin­tys įgy­ven­din­ti sa­vo su­ma­ny­mų įpras­ti­nė­je mu­zi­ko­je. Gar­so me­ni­nin­kai klau­so­si gat­vės triukš­mo, po­van­de­ni­nio pa­sau­lio gar­sų, klau­so­si mu­zi­kos vi­siš­ko­je tam­so­je. Plin­ta ju­dė­ji­mas rink­tis į kū­ry­bi­nes sto­vyk­las (Es­ti­jo­je, Por­tu­ga­li­jo­je ir t. t.), kur įra­ši­nė­ja­mi ap­lin­kos gar­sai, o vė­liau tais įra­šais kei­čia­ma­si, jie per­ku­ria­mi, gims­ta gar­si­nės kom­po­zi­ci­jos, lei­džia­mos kom­pak­ti­nės plokš­te­lės (bu­vo ga­li­ma pa­si­klau­sy­ti vie­no ki­to frag­men­to).
Pa­tei­kęs ne­ma­žai kū­ry­bi­nių eks­pe­ri­men­tų pa­vyz­džių, lek­to­rius pa­brė­žė, kad to­kių gar­si­nių kom­po­zi­ci­jų klau­sy­ma­sis - la­bai svar­bus. Juk žmo­nės iš es­mės gy­ve­na vi­zua­lia­me pa­sau­ly­je. Tad ati­dus klau­sy­ma­sis lei­džia su­si­kaup­ti, ati­trūk­ti nuo grei­to gy­ve­ni­mo rit­mo. At­si­ran­da ga­li­my­bė per nau­jas jus­li­nes pa­tir­tis pa­kil­ti iki kon­temp­lia­ci­jos, įsi­gi­li­ni­mo į sa­vo vi­di­nį pa­sau­lį.

Neįp­ras­ti vaiz­dai

Fo­to­me­ni­nin­kas Gin­tau­tas Tri­ma­kas kal­bė­jo te­ma „Fo­tog­ra­fi­ja: tarp me­no ir ama­to". Jo nuo­mo­ne, da­bar 90 pro­cen­tų nuo­trau­kų tik per­tei­kia in­for­ma­ci­ją, yra kaip pa­pil­do­ma prie­mo­nė prie teks­to ar įvy­kio. Ir tik ke­le­tą pro­cen­tų fo­tog­ra­fi­jų pa­da­ro ieš­kan­tys, pa­tir­tį su­kau­pę žmo­nės. Daž­niau­siai tai bū­na pro­fe­sio­na­lūs fo­to­me­ni­nin­kai, ku­rie nie­kuo ki­tu ir neuž­sii­ma. G. Tri­ma­ko nuo­mo­ne, čia la­bai svar­bus idė­jos nau­ju­mas, sa­vi­tas brai­žas ir, ži­no­ma, pro­fe­sio­na­lu­mas. Tie­sa, ama­to žmo­gus taip pat tu­ri kū­ry­bi­nių ge­bė­ji­mų, tu­ri pro­fe­sio­na­lu­mo, bet skir­tu­mas esąs tas, kad prieš nu­spaus­da­mas myg­tu­ką jis jau gal­vo­ja, kaip už­dirbs pi­ni­gų...
Tur­būt neat­si­tik­ti­nai į Pa­ku­tu­vė­nus bu­vo pa­kvies­tas bū­tent G. Tri­ma­kas. Dau­giau kaip 30 me­tų fo­tog­ra­fuo­jan­tis Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos dės­ty­to­jas sa­kė esąs se­no­sios kar­tos at­sto­vas, „juos­ti­nin­kas". Fo­tog­ra­fi­jas jis te­be­ryš­ki­na ir te­bes­paus­di­na ran­ko­mis. Užuot pa­si­tel­kęs nau­jau­sius skait­me­ni­nius fo­toa­pa­ra­tus, jis nau­do­ja (ir po­pu­lia­ri­na) „pin­ho­le" tech­ni­ką. Dar Leo­nar­do da Vin­čio ap­ra­šy­tos „ca­me­ra obs­cu­ra" prin­ci­pu pa­ga­mi­na­ma dė­žu­tė, į ku­rią pa­puo­lęs švie­sos spin­du­lys ap­švie­čia fo­to­juos­tą. Fo­to­me­ni­nin­kas at­si­ve­žė ir sa­vo pa­ro­dą, ku­ri ką­tik par­ke­lia­vo iš Je­ru­za­lės. Nuot­rau­ko­se ma­to­me neįp­ras­tus, aukš­tyn „šau­nan­čius" mies­tų vaiz­dus, mat po Vil­nių, Klai­pė­dą, Lvo­vą bei Kel­ną au­to­rius va­ži­nė­jo­si dvi­ra­čiu, o jo „ca­me­ra obs­cu­ra" bu­vo pri­tvir­tin­ta prie dvi­ra­čio sė­dy­nės... Be­je, pa­si­ra­šy­da­mas sa­vo fo­toal­bu­me „Mies­tas ki­taip", G. Tri­ma­kas už­ra­šė ir tik­rą­jį jo pa­va­di­ni­mą „Dvi­ra­čio sto­vė­ji­mo vie­tos".

Me­nų įvai­ro­vė

„Pa­kū­tos do­zė" pa­siū­lė tik­rai daug kul­tū­ri­nių ren­gi­nių. Mu­zi­kos mė­gė­jams pa­ža­dė­ti gar­saus būg­ni­nin­ko Ar­vy­do Jo­fės, sak­so­fo­ni­nin­ko vir­tuo­zo Pet­ro Vyš­niaus­ko, jo sū­naus Do­mi­ny­ko Vyš­niaus­ko su drau­gais su­bur­to džia­zo kvar­te­to bei ki­ti kon­cer­tai. Me­ni­nin­ko Vy­tau­to V. Lands­ber­gio šį sy­kį lauk­ta su jo re­ži­suo­tais fil­mais. Vei­kė net ke­lios fo­to­pa­ro­dos, mu­zi­ki­nės kū­ry­bi­nės dirb­tu­vės ir t. t. Tad be­lie­ka pa­si­džiaug­ti, kad pro­jek­to „Plun­gė - Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nė 2009" ren­gi­niai vyks­ta ne tik pa­čio­je Plun­gė­je bei ra­jo­no mies­te­liuo­se, bet ir ki­to­se žmo­nių pa­mėg­to­se vie­to­se.

K. Vait­kaus nuo­tr.