Labai sena, tačiau nuo rugsėjo atrodo kaip nauja
Šių metų gegužę Alsėdžiuose vyko mokomasis seminaras apie medinių kultūros paveldo objektų apsaugą. Vienas iš pagrindinių tikslų buvo metodiškai apžiūrėjus ir įvertinus Alsėdžių kapinių koplyčios išorę ir vidų parengti projektinius pasiūlymus jai restauruoti. Atlikę architektūrinius vizualinius, konstrukcinius, polichrominius tyrimus, nustatę defektus ir pažeidimus, specialistai pateikė išvadas, kaip tai būtų galima padaryti. Žemaitijos medžio meistrai darbus pabaigė rugsėjį.
Per gegužės 10–14 dienomis surengtą seminarą „Patirties perdavimo ir bendradarbiavimo ryšių tarp vietinio, regioninio ir euroregioninio lygio partnerių Lietuvoje ir Norvegijoje stiprinimas“, vykdant paprojektį „Lietuvos medinio kultūros paveldo aktualizavimas ir išsaugojimas bendradarbiaujant su Norvegijos kultūros paveldo specialistais ir pritaikant Norvegijos patirtį Lietuvos medinių kultūros paveldo objektų apsaugoje“, atliekant tyrimus, buvo padaryta daug netikėtų atradimų. Kapinių koplyčios altoriuje aptiktas dangtis (plokštė), o jame rastos dviejų šventųjų kankinių – šv. Justino ir šv. Sulpicijaus – relikvijos. Apie tai bylojo raštelis, rastas prie relikvijų, ir užrašas ant dangčio apatinės dalies.
Spėjama, kad Alsėdžių kapinių koplyčia galėjo būti statyta apie 1797 metus, o pertvarkyta ir pašventinta po šimto metų –1897-ųjų rugsėjo 13 dieną.
Manoma, kad Alsėdžių kapinių koplyčiai statyti naudoti Kęstaičių bažnyčios rąstai ir lentos. Viduje rasta ornamentais tapytų lentų, o kai kurios vidaus detalės buvo paauksuotos – kapinių koplyčiai tai per daug prabangu.
Seminaro dalyviams prie relikvijų rastą raštelį vietoje išvertė buvęs Žemaičių Kalvarijos dekanato dekanas Andriejus Sabaliauskas. Lotyniško teksto vertimas į lietuvių kalbą toks: „Jo Ekscelencijos Žemaičių vyskupo Paliulionio įgaliotas 1897 m. rugsėjo 13 d. į šią koplyčią atvykau, Bažnyčios patvirtinta trumpąja forma ją atšventinau, relikvijas į akmeninę plokštę įdėjau, metaliniu dangteliu jas uždariau ir Sedos bažnyčios antspaudu užantspaudavau. Dekanas Jonas Tomašauskas.“
Kaip sakė Kultūros paveldo departamento Telšių teritorinio padalinio vedėjas Antanas Eičas, plokštėje buvo pastebėtas ir kitas, dar senesnis, užrašas, tačiau jis buvo neįskaitomas. Kreiptasi į Lietuvos dailės muziejaus Gudyno restauravimo centro direktorę Jūratę Senvaitienę, kad ištirtų tekstą. Gegužės 27 dieną gautas atsakymas ir teksto vertimas iš lotynų kalbos į lietuvių kalbą: „1770 Viešpaties metais, liepos 17 dieną, šis nešiojamas altorius buvo didžiai šviesaus, kilnaus, gerbiamo pono Žemaičių vyskupo Jono Dominyko Lopacinskio koncekruotas... (toliau tekstas neaiškus), Tadas Juozapas Bukota, ... kurijos generalinis auditorius.“ Užrašą išvertė Vilniaus universiteto bibliotekos retų spaudinių skyriaus bibliotekininkas Evaldas Grigonis.
Radinys iškėlė naujų klausimų: nuo kokio nešiojamojo altorėlio yra šis dangtis su relikvijomis, ar jis išlikęs iki šių dienų, ar tai tik dalis buvusio altorėlio? Kyla neaiškumų ir dėl paties altorėlio, esančio kapinių koplyčioje, atsiradimo, nes pirminiai tyrimai rodo, kad buvo auksuotas, gana puošnus. Darytas gali būti apie XVIII a. Iš kokios bažnytėlės jis perkeltas ir kada? Paveldosaugininkai viliasi, kad unikali Alsėdžių kapinių koplyčia tyrinėtojams ateityje pateiks daugiau informacijos.
Kaip kalbėjo A. Eičas, nuo rudens Alsėdžiuose dirbo jau kita specialistų grupė – medžio meistrai. Iš Plungės, Telšių ir Mažeikių suburti staliai, dailidės statinį iš išorės restauravo labai preciziškai.
Plungiškiui Vaclovui Strazdui ir jo įmonės darbininkams buvo patikėtas pats atsakingiausias darbas – išardžius šiferį, skiedromis perkloti koplyčios stogą.
„Iš pradžių atitiesinome pakrypusią, vos ant kelių vinių besilaikiusią koplyčios varpinę. Viduje restauravome papuvusias, vietomis įgriuvusias grindis. Pats atsakingiausias darbas buvo perkloti stogą skiedromis. Dirbti teko aukštokai, buvo sunku prisitvirtinti, ypač dengiant varpinę, tačiau įvertinę, kaip koplyčia atrodė iki restauravimo ir po to, savo darbu likome patenkinti“, – džiaugėsi V. Strazdas.
Dengti skiedromis V. Strazdą išmokė uošvis I. Kniukšta. Šio tėvai Smetonos laikais Mostaičiuose, prie savo ūkio, turėjo skiedrų dirbtuves. Pagamintą produkciją parduodavo ne tik vietiniams, bet ir atvykusiems būrams.
„Seniau, jeigu vargšas, gamino skiedras iš drebulės, bet jos ima raitytis... Žemaitijos regione daugiausia klojamos eglinės skiedros, o kitame Lietuvos gale, Labanore, esu matęs ir pušies skiedrų stogų“, – sakė V. Strazdas, pažymėdamas, kad kasdieniame darbe jam asmeniškai maloniau seno, istorinio pastato stogą tvarkyti, nei statyti naują.
