O vis­kas pra­si­dė­jo nuo dvie­jų spie­čių

P. Mi­lius - plun­giš­kis. Nors su šei­ma gy­ve­na dau­gia­bu­ty­je, vy­ras neat­si­sa­kė sa­vo mei­lės bi­ti­nin­kys­tei. Da­lį bi­čių lai­ko uoš­vio so­dy­bo­je Vy­dei­kiuo­se. Ki­ti avi­liai vie­tą ra­do se­nos so­dyb­vie­tės pa­šo­nė­je Bab­run­gė­nų kai­mo pa­kraš­ty­je. Su­si­tar­ta su te­nykš­čių že­mių sa­vi­nin­ku, kad jo bi­te­lės ga­li čia pri­si­glaus­ti, ir štai jau ke­le­tą me­tų P. Mi­lius pas jas va­ži­nė­ja. Ko­dėl bi­te­les iš­sky­rė, ar ne pa­to­giau bū­tų vie­nu me­tu vi­sas vie­no­je vie­to­je ap­lan­ky­ti ir su­žiū­rė­ti? P. Mi­lius paaiš­ki­na: „Vie­no­je vie­to­je ne­ga­li­ma daug bi­čių lai­ky­ti, jei no­ri iš jų daug me­daus gau­ti." Pa­ti­kė­jo­me, o kaip ne­pa­ti­kė­si, jei kal­ba pa­ty­ręs bi­ti­nin­kas, bi­ti­nin­kys­tei ati­da­vęs pen­kio­li­ka sa­vo gy­ve­ni­mo me­tų.
Pa­žin­tis su bi­tė­mis plun­giš­kiui pra­si­dė­jo vai­kys­tė­je, dar ta­da jų ge­luo­nies ne kar­tą pa­ra­ga­vo. „Tė­vas bi­tes lai­kė, bet man ta­da, dar aš­tuo­nio­lik­me­čiam, jos ne­rū­pė­jo", - me­na P. Mi­lius. Vėlgi su­si­dur­ti su jo­mis te­ko po ke­lio­li­kos me­tų, kai kai­my­nys­tė­je gy­ve­nan­čiam žmo­gui rei­kė­jo pa­gel­bė­ti jo bi­čių ūky­je, o šis ėmė ir pa­do­va­no­jo pa­gal­bi­nin­kui po­rą spie­čių. Ta­da jau tris­de­šimt­me­tis Pet­ras ir su­si­drau­ga­vo su bi­tė­mis. Da­bar jis tu­ri apie ke­tu­rias­de­šimt avi­lių ir dar po­rą uoš­vio avi­lių pri­žiū­ri.
Vis­ką, kas su­si­ję su bi­tė­mis, P. Mi­lius da­ro pa­ts. Ir avi­lius su­si­meist­rau­ja, ir vi­sus ki­tus pa­grin­di­nius bi­ti­nin­kys­tės dar­bus at­lie­ka. Žmo­na ir dvi duk­ros į bi­ty­ną daž­niau­siai no­sies ne­ki­ša, kart­kar­tė­mis ap­si­lan­ko. Dūz­gian­tis bi­ty­nas - Pet­ro val­dos. Čia jis daž­nas sve­čias. Ne­re­tai su­tik­ti bi­ti­nin­kai sa­ko, kad bi­ti­nin­kys­tė - tik jau pen­si­jos su­lau­ku­sių­jų už­siė­mi­mas, nes dir­ban­tis žmo­gus ne­sus­pės jų de­ra­mai pri­žiū­rė­ti, ne­ga­lės lai­ku at­lik­ti bū­ti­nų dar­bų, kad me­du­ne­šis bū­tų kuo gau­ses­nis, o bi­te­lėms bū­tų su­teik­tos kuo ge­res­nės są­ly­gos. P. Mi­lius ne­lin­kęs su tuo su­tik­ti: jis ir dar­bą tu­ri, ir sa­vo bi­te­lių ne­pa­lie­ka li­ki­mo va­liai. „O kas­die­ną vaikš­čio­ti ap­link avi­lius ir bi­te­lėms truk­dy­ti nė­ra rei­ka­lo", - ma­no mū­sų ap­lan­ky­tas bi­ti­nin­kas. Štai pa­ts Pet­ras į sa­vo bi­ty­nus daž­niau už­su­ka pa­va­sa­rį, ge­gu­žę kas sa­vai­tę bi­tes ap­lan­ko, lie­pą, kai pra­si­de­da me­daus ko­pi­nė­ji­mas, taip pat daž­niau rei­kia pa­va­ži­nė­ti. „Da­bar jau vis­ką su­tvar­ky­siu žie­mai. Pag­rin­di­nis dar­bas yra pa­va­sa­rį, o pa­skui, jei ne­nuei­ni šian­dien pas bi­tes, ki­tą die­ną ga­li. Rug­sė­jo ga­le bū­na pa­pras­tai pa­sku­ti­nis ap­žiū­rė­ji­mas, po to per mė­ne­sį kar­tą at­va­žiuo­ju, jei pa­siilgs­tu", - pa­sa­ko­ja P. Mi­lius, pa­ste­bė­da­mas, kad bi­ti­nin­kui ir žie­mą bū­na dar­bo, tik ne bi­ty­ne, o na­muo­se, kai ten­ka ruoš­tis ki­tiems me­tams.
Šie me­tai P. Mi­liaus bi­ty­ne - vi­du­ti­niš­ki, iš vie­nos šei­mos gau­ta apie 14 ki­log­ra­mų me­daus. Nors bū­ta ge­res­nių me­tų, ta­čiau ir šie­met me­daus už­teks: ir pa­tiems na­muo­se pa­val­gy­ti, ir ki­tiems jo pa­ska­nau­ti. Tur­būt ne vie­nas plun­giš­kis yra ra­ga­vęs P. Mi­liaus bi­te­lių me­daus: Pet­ras kiek­vie­ną šeš­ta­die­nį juo pre­kiau­ja Plun­gės tur­gu­je. „Dėl sko­nio ne­si­gin­či­ja­ma, bet ma­no me­dus ska­niau­sias", - juo­ka­vo bi­ti­nin­kas, tuoj pat rim­tai pri­dur­da­mas, kad nie­ka­da ne­ban­do ap­gau­ti sa­vo pir­kė­jų „fal­šy­vu" me­du­mi. „Ne­suk­čiau­ju. Sa­ko­ma, kad vie­ną kar­tą ga­li ap­gau­ti, o man juk rei­kia, kad žmo­nės pirk­tų me­dų", - kal­bė­jo jis.
P. Mi­lius ne­sle­pia, kad bi­ti­nin­kys­tė jam ir vers­las, įne­šan­tis į šei­mos pi­ni­gi­nę vie­ną ki­tą li­tą, ta­čiau tai kar­tu ir ma­lo­nu­mas. „Tu­ri bū­ti šir­dies po­trau­kis. Ki­tą dar­bą ga­li dirb­ti tik kad dirb­tum, o čia ne", - įsi­ti­ki­nęs mū­sų ap­lan­ky­ta­sis bi­ti­nin­kas. Mei­lės bi­ti­nin­kys­tei „neiš­mu­šė" net še­šias­de­šimt bi­čių įkan­di­mų vie­nu me­tu. „Čia pa­čio­je bi­ti­nin­ka­vi­mo pra­džio­je, kai dar pik­tas bi­tes tu­rė­jau. Ru­de­nį per­kel­ti bi­tes iš vie­no avi­lio į ki­tą no­rė­jau. Suer­zi­nau, ma­tyt, stip­riai, tai at­ker­ši­jo. Bet li­go­ni­nės ne­pri­rei­kė, ne­su aler­giš­kas bi­čių įgė­li­mams. Tą va­ka­rą kaip gri­pu sirg­čiau jau­čiau­si, bet pa­skui praė­jo", - pri­si­me­na Pet­ras.
Pak­laus­tas, kam ke­ti­na per­duo­ti vi­są sa­vo su­kaup­tą bi­ti­nin­kys­tės pa­tir­tį, P. Mi­lius juo­ka­vo, kad žen­tams, nes duk­ros kol kas bi­tė­mis ne­si­do­mi. Ta­čiau kiek pa­gal­vo­jęs pri­dū­rė: „Bi­ti­nin­kys­tė - su­dė­tin­gas da­ly­kas, ku­rio ne­per­duo­si. Daž­niau­siai juk bū­na, kad mirš­ta bi­ti­nin­kas, mirš­ta ir bi­tės. Bi­ti­nin­kys­tė yra dar­bas iš šir­dies."