Pusę amžiaus medžio draugijoje
Vargu, ar kas, įvažiavęs į Kulių miestelį, nepastebės užtvenktos Alanto upės pašonėje įsikūrusios Zofijos ir Stasio Šilų sodybos. Išpuoselėta šių kuliškių namų aplinka traukia akį. Ir mes nusprendėme čia užsukti, tuo labiau, kai išgirdome, jog Stasys Šilas - puikus medžio meistras, per neseniai vykusią Kulių miestelio vasaros šventę pagerbtas už tautodailės tradicijų puoselėjimą Kuliuose.
Dar prieš važiuodami į Kulius, šnektelėjome su Kulių seniūnijos seniūne Birute Siminauskiene. „Kai nuvažiuosite pas Stasį, būtinai paprašykite, kad nusivestų jus į savo dirbtuves", - patarė seniūnė. Paklausėme jos patarimo, ir netrukus jau svečiavomės Stasio Šilo namų dirbtuvėse. Žodžio kišenėje neieškantis garbaus amžiaus šeimininkas kuklinosi: „Dirbtuvės kaip dirbtuvės, nieko ypatingo". Gal ir nieko ypatingo, tačiau be jų S. Šilas negali: sukiojasi čia nuo ryto iki vakaro. „Tik pietų pareinu truputį prigulti, tokia mano tradicija", - sako tautodailininkas.
S. Šilo dirbtuvėse - jokios meniškos netvarkos. Kiekvienas daiktas turi savo vietą. Garbingiausią vietą čia užima darbastalis: senutėlis baldas matęs ne vieną gimstantį medžio dirbinį. „Kai grįžau iš legerio nusipirkau, seną jį gavau, jau 53 metai kaip prie jo dirbu", - mena Stasys. Taigi jau daugiau nei pusę amžiaus S. Šilas nesiskiria su medžiu ir medžio drožėjo įrankiais. Dirbtuvių lentynose puikuojasi išrikiuotos šventųjų statulėlės: dvi, dažytos, darytos net prieš keturiasdešimt metų! Greta ir neseniai pradėtas drožti naujas kūrinys - dar vienas Šventasis. Dabar kuliškis jų nebespalvina. „Palieku tikro medžio spalvos, koks išeina, toks. Medis juk lieka medis", - pasakoja S. Šilas. Šalia statulėlių - verpimo ratelio modelis. „Tai mano etalonas, pagal kurį dirbdamas „Minijoje" dariau ratelius", - sako senolis. S. Šilas vienas iš tų laimingųjų žmonų, kuriems pasisekė darbą ir malonumą suderinti. Daugiau nei dešimtmetį dirbęs „Minijoje" tekintoju, su medžiu jis nesiskyrė ir grįžęs į namus. „Ir pomėgis, ir darbas man čia, viskas kartu. Įeini į dirbtuves ir jauti, kad malonu čia dirbti", - neslėpė pašnekovas.
Besidairant po dirbtuves, akys užkliūva už ant sienų kabančių užgavėnių kaukių. Pasirodo, panorėjęs kuliškis gali ir klumpes išdrožti - viena didelė kaip tik puikuojasi kieme ir tapo gražiu „vazonu" gėlėms. Tai išmokęs daryti iš uošvio, kuris taip pat buvęs neblogas drožėjas. Dirbtuvėse ir dabar dar saugomi jo palikti klumpių drožimui reikalingi įrankiai.
Stasys Šilas savo bendruomenės nariams gerai žinomas kaip puikus kryžių ir koplytėlių meistras. Kuliškis prisipažįsta, kad kone visi mediniai kryžiai miestelio kapinėse jo daryti. „Dabar žmonės jau nebeužsisako tiek, mada praėjo, ypač atgavus nepriklausomybę. Lietuvai atgavus nepriklausomybę nespėjau suktis - tiek užsakymų turėjau", - mena senolis. Pusę amžiaus praleidęs medžio draugijoje, S. Šilas sako nėra bandęs įstoti į jokią tautodailės meistrus vienijančią organizaciją. „Per senas jau, kam bereikia man lįsti prie jaunųjų", - numodamas ranka, juokdamasis sako 83 metų sukaktį šiais metais švenčiantis kuliškis. Tiesa, Kuliuose buvo ne viena jo darytų medžio dirbinių paroda. Į Plungę, sakė, nenorintis „lįsti". Tačiau malonu, kai širdžiai mielas darbas svetimų yra įvertintas: štai neseniai Kulių bendruomenė pagerbė, prieš kurį laiką padėkos raštą už tautodailės meno tradicijų puoselėjimą gautas ir iš Plungės rajono savivaldybės, kai meru dar buvęs Algirdas Pečiulis.
„Nejauti, kaip diena prabėga, pailsiu aš čia", - išlydėdamas iš savo dirbtuvių, prasitaria S. Šilas. Iš kur ta meilė medžiui gimė, taip ir nežinantis. Gal tam įtakos turėjo staliu dirbęs tėvas, gal fantazijos niekada nestokojusi siuvėja buvusi mama. „Numirsiu, viskas paliks", - juokauja S. Šilas. Senolis netiki, kad jo meilę medžiui toliau puoselės kuris nors jo vaikų: du sūnūs turi savo verslą, dukra - medikė, trys anūkės, trys proanūkės kol kas kaime pas senelius tik atostogauja. O atostogauti pas Šilus norėtų turbūt ne vienas. Zofija ir Stasys Šilai jau eilę metų užsiima kaimo turizmo verslu. Yra tapę ir Kaimo turizmo asociacijos nariais. S. Šilo gebėjimas medį padaryti tikru meno kūriniu praverčia puoselėjant savo jaukią namų aplinką. „Jis visų galų meistras, tik megzti dar nemoka", - kalbėdama apie vyrą, juokavo ponia Zofija.
Vos per savaitę S. Šilas savo sodyboje sumeistravo medinį malūną, kurio viduje įkurdintas nedidelis senovinių buities ir ūkio įrankių muziejus. Čia užsukti mėgsta ne tik poilsiauti atvykstančiųjų vaikai, bet ir suaugusieji. Šalia tvenkinio esančios supynės, profesionaliai suręsta pirtelė, jauki pavėsinė - visa tai Šilų sodyboje atsirado ne be darbščių ir talentingų Stasio rankų. Iki vėlyvo rudens žydintys gėlynai, tvarkinga aplinka - jau Zofijos atsakomybė.
Kada užbaigs drožinėti pradėtą šventojo statulėlę, S. Šilas dar nežino. „Paliksiu laisvalaikiui, dabar namie remontai, darau koridoriaus duris", - kalbėjo mūsų aplankytas Kulių miestelio tautodailininkas.



