Pu­sę am­žiaus me­džio drau­gi­jo­je

Dar prieš va­žiuo­da­mi į Ku­lius, šnek­te­lė­jo­me su Ku­lių se­niū­ni­jos se­niū­ne Bi­ru­te Si­mi­naus­kie­ne. „Kai nu­va­žiuo­si­te pas Sta­sį, bū­ti­nai pa­pra­šy­ki­te, kad nu­si­ves­tų jus į sa­vo dirb­tu­ves", - pa­ta­rė se­niū­nė. Pak­lau­sė­me jos pa­ta­ri­mo, ir ne­tru­kus jau sve­čia­vo­mės Sta­sio Ši­lo na­mų dirb­tu­vė­se. Žo­džio ki­še­nė­je neieš­kan­tis gar­baus am­žiaus šei­mi­nin­kas kuk­li­no­si: „Dirb­tu­vės kaip dirb­tu­vės, nie­ko ypa­tin­go". Gal ir nie­ko ypa­tin­go, ta­čiau be jų S. Ši­las ne­ga­li: su­kio­ja­si čia nuo ry­to iki va­ka­ro. „Tik pie­tų pa­rei­nu tru­pu­tį pri­gul­ti, to­kia ma­no tra­di­ci­ja", - sa­ko tau­to­dai­li­nin­kas.
S. Ši­lo dirb­tu­vė­se - jo­kios me­niš­kos ne­tvar­kos. Kiek­vie­nas daik­tas tu­ri sa­vo vie­tą. Gar­bin­giau­sią vie­tą čia uži­ma dar­bas­ta­lis: se­nu­tė­lis bal­das ma­tęs ne vie­ną gims­tan­tį me­džio dir­bi­nį. „Kai grį­žau iš le­ge­rio nu­si­pir­kau, se­ną jį ga­vau, jau 53 me­tai kaip prie jo dir­bu", - me­na Sta­sys. Tai­gi jau dau­giau nei pu­sę am­žiaus S. Ši­las ne­si­ski­ria su me­džiu ir me­džio dro­žė­jo įran­kiais. Dirb­tu­vių len­ty­no­se pui­kuo­ja­si iš­ri­kiuo­tos šven­tų­jų sta­tu­lė­lės: dvi, da­žy­tos, da­ry­tos net prieš ke­tu­rias­de­šimt me­tų! Gre­ta ir ne­se­niai pra­dė­tas drož­ti nau­jas kū­ri­nys - dar vie­nas Šven­ta­sis. Da­bar ku­liš­kis jų ne­bes­pal­vi­na. „Pa­lie­ku tik­ro me­džio spal­vos, koks išei­na, toks. Me­dis juk lie­ka me­dis", - pa­sa­ko­ja S. Ši­las. Ša­lia sta­tu­lė­lių - ver­pi­mo ra­te­lio mo­de­lis. „Tai ma­no eta­lo­nas, pa­gal ku­rį dirb­da­mas „Mi­ni­jo­je" da­riau ra­te­lius", - sa­ko se­no­lis. S. Ši­las vie­nas iš tų lai­min­gų­jų žmo­nų, ku­riems pa­si­se­kė dar­bą ir ma­lo­nu­mą su­de­rin­ti. Dau­giau nei de­šimt­me­tį dir­bęs „Mi­ni­jo­je" te­kin­to­ju, su me­džiu jis ne­si­sky­rė ir grį­žęs į na­mus. „Ir po­mė­gis, ir dar­bas man čia, vis­kas kar­tu. Įei­ni į dirb­tu­ves ir jau­ti, kad ma­lo­nu čia dirb­ti", - ne­slė­pė pa­šne­ko­vas.
Be­si­dai­rant po dirb­tu­ves, akys už­kliū­va už ant sie­nų ka­ban­čių už­ga­vė­nių kau­kių. Pa­si­ro­do, pa­no­rė­jęs ku­liš­kis ga­li ir klum­pes iš­drož­ti - vie­na di­de­lė kaip tik pui­kuo­ja­si kie­me ir ta­po gra­žiu „va­zo­nu" gė­lėms. Tai iš­mo­kęs da­ry­ti iš uoš­vio, ku­ris taip pat bu­vęs ne­blo­gas dro­žė­jas. Dirb­tu­vė­se ir da­bar dar sau­go­mi jo pa­lik­ti klum­pių dro­ži­mui rei­ka­lin­gi įran­kiai.
Sta­sys Ši­las sa­vo bend­ruo­me­nės na­riams ge­rai ži­no­mas kaip pui­kus kry­žių ir kop­ly­tė­lių meist­ras. Ku­liš­kis pri­si­pa­žįs­ta, kad ko­ne vi­si me­di­niai kry­žiai mies­te­lio ka­pi­nė­se jo da­ry­ti. „Da­bar žmo­nės jau ne­beuž­si­sa­ko tiek, ma­da praė­jo, ypač at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę. Lietuvai atgavus nepriklausomybę nes­pė­jau su­ktis - tiek už­sa­ky­mų tu­rė­jau", - me­na se­no­lis. Pu­sę am­žiaus pra­lei­dęs me­džio drau­gi­jo­je, S. Ši­las sa­ko nė­ra ban­dęs įsto­ti į jo­kią tau­to­dai­lės meist­rus vie­ni­jan­čią or­ga­ni­za­ci­ją. „Per se­nas jau, kam be­rei­kia man lįs­ti prie jau­nų­jų", - nu­mo­da­mas ran­ka, juok­da­ma­sis sa­ko 83 me­tų su­kak­tį šiais me­tais šven­čian­tis ku­liš­kis. Tie­sa, Ku­liuo­se bu­vo ne vie­na jo da­ry­tų me­džio dir­bi­nių pa­ro­da. Į Plun­gę, sa­kė, ne­no­rin­tis „lįs­ti". Ta­čiau ma­lo­nu, kai šir­džiai mie­las dar­bas sve­ti­mų yra įver­tin­tas: štai ne­se­niai Ku­lių bend­ruo­me­nė pa­ger­bė, prieš ku­rį lai­ką pa­dė­kos raš­tą už tau­to­dai­lės me­no tra­di­ci­jų puo­se­lė­ji­mą gau­tas ir iš Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės, kai me­ru dar bu­vęs Al­gir­das Pe­čiu­lis.
„Ne­jau­ti, kaip die­na pra­bė­ga, pail­siu aš čia", - iš­ly­dė­da­mas iš sa­vo dirb­tu­vių, pra­si­ta­ria S. Ši­las. Iš kur ta mei­lė me­džiui gi­mė, taip ir ne­ži­nan­tis. Gal tam įta­kos tu­rė­jo sta­liu dir­bęs tė­vas, gal fan­ta­zi­jos nie­ka­da ne­sto­ko­ju­si siu­vė­ja bu­vu­si ma­ma. „Nu­mir­siu, vis­kas pa­liks", - juo­kau­ja S. Ši­las. Se­no­lis ne­ti­ki, kad jo mei­lę me­džiui to­liau puo­se­lės ku­ris nors jo vai­kų: du sū­nūs tu­ri sa­vo vers­lą, duk­ra - me­di­kė, trys anū­kės, trys proa­nū­kės kol kas kai­me pas se­ne­lius tik ato­sto­gau­ja. O ato­sto­gau­ti pas Ši­lus no­rė­tų tur­būt ne vie­nas. Zo­fi­ja ir Sta­sys Ši­lai jau ei­lę me­tų už­sii­ma kai­mo tu­riz­mo vers­lu. Yra ta­pę ir Kai­mo tu­riz­mo aso­cia­ci­jos na­riais. S. Ši­lo ge­bė­ji­mas me­dį pa­da­ry­ti tik­ru me­no kū­ri­niu pra­ver­čia puo­se­lė­jant sa­vo jau­kią na­mų ap­lin­ką. „Jis vi­sų ga­lų meist­ras, tik megz­ti dar ne­mo­ka", - kal­bė­da­ma apie vy­rą, juo­ka­vo po­nia Zo­fi­ja.
Vos per sa­vai­tę S. Ši­las sa­vo so­dy­bo­je su­meist­ra­vo me­di­nį ma­lū­ną, ku­rio vi­du­je įkur­din­tas ne­di­de­lis se­no­vi­nių bui­ties ir ūkio įran­kių mu­zie­jus. Čia už­suk­ti mėgs­ta ne tik poil­siau­ti at­vyks­tan­čių­jų vai­kai, bet ir suau­gu­sie­ji. Ša­lia tven­ki­nio esan­čios su­py­nės, pro­fe­sio­na­liai su­ręs­ta pir­te­lė, jau­ki pa­vė­si­nė - vi­sa tai Ši­lų so­dy­bo­je at­si­ra­do ne be darbš­čių ir ta­len­tin­gų Sta­sio ran­kų. Iki vė­ly­vo ru­dens žy­din­tys gė­ly­nai, tvar­kin­ga ap­lin­ka - jau Zo­fi­jos at­sa­ko­my­bė.
Ka­da už­baigs dro­ži­nė­ti pra­dė­tą šven­to­jo sta­tu­lė­lę, S. Ši­las dar ne­ži­no. „Pa­lik­siu lais­va­lai­kiui, da­bar na­mie re­mon­tai, da­rau ko­ri­do­riaus du­ris", - kal­bė­jo mū­sų ap­lan­ky­tas Ku­lių mies­te­lio tau­to­dai­li­nin­kas.