Rasti pirmosios Plungės dvarvietės pamatai

Laikrodinės-oranžerijos kompleksą tvarkantys bendrovės „Plungės Jonis“ darbininkai, nukėlę velėną, aptiko senesnio negu Oginskių ar Zubovų laikų statinio pamatus. Iš karto buvo aišku, kad tokie pamatai ir vėliau iš žemės pylimo atkasta akmenų siena nėra būdingi kunigaikščio laikų šiltnamiui, kuriame buvo auginami įvairūs dvarui puošti skirti sodinukai.
Kultūros paveldo departamento Telšių teritorinio padalinio vedėjas Antanas Eičas linkęs manyti, kad statant laikrodinę ir oranžeriją buvo panaudoti senesnių laikų statinio pamatai. Konkreti jų paskirtis kol kas tėra spėjama, tačiau iš atkastų pamatų dydžio ir perimetro aišku, kad tai galėjo būti didelis, penkių patalpų, U raidės formos dvarvietės ansamblis.
Archeologas Bronius Dakanis sakė, kad liepos 6 dieną buvo baigtas Plungės dvaro sodybos oranžerijos liekanų, kurių vietoje suprojektuotos ir pradėtos statyti bibliotekos patalpos, atidengimas archeologiniu metodu. Tyrimai vyko lygiagrečiai su bibliotekos pietinių pamatų įrengimo bei jos vakarinės dalies statybos ir laikrodinės rekonstrukcijos darbais.
Tyrimuose taip pat dirbo IĮ ,,Senų senovė“ darbuotojai: atestuoti archeologai Gediminas Jonutis ir Darius Kontrimas, ekspedicijos laborantai Viktoras Barkevičius, Mindaugas Kryžiokas, Vytautas Karpauskas ir Laisvūnas Černovas, Vilniaus ir Klaipėdos universitetų archeologai praktikantai Karolina Vitkauskaitė ir Marijus Grigaliūnas.
Spėjama, kad laikrodinės pastatai ir į rytus nuo nuo jų buvusi oranžerija statyti XIX a. antroje pusėje. Laikrodinės ir abu oranžerijos statiniai pavaizduoti A. Zientarskio XIX a. pabaigos piešinyje, į kurį nepatenka antrojo (rytinio) oranžerijos pastato rytinė dalis.
Projektuojant biblioteką ir jos formą priderinant prie buvusio statinio, spėta, jog rytinis oranžerijos galas palei išlikusią senąją akmenų sieną pasuka ir tęsiasi pietų kryptimi.
Tyrimai vyko tarp antrojo, mažesniojo laikrodinės pastato bei akmenų sienos iš šiaurės ir rytų pusių. Čia buvo atidengti net penki XIX a. pabaigos oranžerijos plotai: buvusi pirmojo pastato oranžerija, praėjimas-takas tarp dviejų oranžerijų pastatų, taip pat antrosios oranžerijos komposto ruošimo, sodinukų (daigų) auginimo ir krosnių pakurų patalpos. Jas skiria pastatų ar pertvarų įvairialaikiai pamatai. Be to, į pietus nuo buvusio vakarinio oranžerijos pastato aptiktas senesnis pamatas, o į pietus nuo antrosios oranžerijos vakarinio galo – dar vėlesnis, kuris nenurodytas net A. Zientarskio piešinyje. Tai leidžia daryti prielaidą, kad oranžerijos vieta ir jos aplinka galėjo būti užstatoma net per penkis kartus.
Objekte dirbusių B. Dakanio vadovaujamų archeologų nuomone, pirmoji oranžerija buvo įrengta, matyt, seniausio čia stovėjusio pastato vietoje, panaudojant sienai jos šiaurinį pamatą, iki šiol buvusį po žeme.
Senasis pietinis pamatas, išardžius jo galą, kad būtų galima patekti į oranžeriją, liko piečiau, už pusantro metro nuo įrengto naujojo. Rytinis, galinis pamatas, matyt, irgi tuomet buvęs panaudotas, nes virš vėliau suklotų išlikusių buvusio praėjimo tarp oranžerijos pastatų plytų kyšo akmenys – spėjama, čia esančio pamato viršus.
Ant vakarinio senojo pastato pamato turbūt ir buvo pastatyta laikrodinės siena, nes ties pietvakariniu jos kampu yra nuardyto senojo pamato tąsos liekanų – išsikišusių akmenų.
Buvusio senojo pastato viduje, ties jo viduriu, aptiktas kamino ar krosnies padas su pamatu, besiglaudžiantys prie šiaurinio pamato. Virš pado buvę įrengti oranžerijos šildymo dūmų kanalai, tačiau išlikęs tik rytinis galas. Vėliau, darant praėjimą tarp oranžerijų, kanalai buvo užpilti griuvenomis.
Praėjimą iš rytų pusės nuo trečiosios patalpos riboja 45 cm pločio pamatas. Rasta patalpa buvo užversta įvairiomis vėlesnio laikotarpio šiukšlėmis. Išlikusi plytomis klota duobė. Jos šiaurinis kraštas gilėja palaipsniui. Spėjama, kad čia buvo ruošiamas kompostas, o rytų pusėje buvo sėjinukų auginimo patalpos su įgilintu plytų mūro inspektu.
Toliau į rytus atidengta neabejotinai sėjinukų auginimui skirta patalpa, kurios viduryje buvo įrengta dar gerai išlikusi, simetriškos formos įgilinta lysvė. Patalpos kampe išlikusios krosnies liekanos, pakuros skliautas bei dūmų kanalai, sueinantys į apskritą, metro skersmens plytų statinį. Šis krosnių (oranžerijų) statinys, matyt, buvo skirtas vandeniui dideliame katile pašildyti. Iš vandens šildytuvo ėjo ir plytinis šildymo dūmais kanalas.
Įgilintos plytų mūrų lysvės dugne, matyt, buvo kraunamas arklių mėšlas, virš kurio supilamas paruoštas kompostas sėjinukams auginti. Dūmų kanalų šildomas mėšlas ,,degdavo“ ir šildydavo gruntą, laistomą pašildytu vandeniu.
Vakariniame tirto ploto gale, ant betoninio pamato, panaudojant senąsias plytas, rasta vėliau pamūryta siena. Senosios akmenų mūro sienos pačiame kampe, po vėlyvu betoniniu pamatu, įgilinime į įžemį gerai išliko krosnies pakura su plytomis grįsta prieduobe. Dar viena pakura atidengta šalia pietinio pamato. Jos aplinka taip pat buvusi grįsta plytomis.
Pasak B. Dakanio, visų išvardytų patalpų šiaurinėms sienoms, o krosnių pakurų – ir rytinei, buvo panaudotos senojo pastato šiaurinė ir rytinė akmenų sienos. Nustatyta, kad pietinėms šių patalpų sienoms panaudotas senojo pastato vidurinės sienos pamatas. Senojo pastato pietinės sienos pamato, buvusio beveik tokiu pat atstumu (4 m) nuo vidurinio kaip ir šiaurinė siena, aptikti likę tik du akmenys, išsikišę iš rytinės senosios sienos pamato vakarų kryptimi. Jis, kaip ir vidurinės sienos pamatas ties krosnių pakuros patalpa, buvo išgriautas statant laikrodinę ir oranžerijas.
Taigi, oranžerijos ir laikrodinė statytos dviejų senesnių dvaro pastatų vietoje. Vakarinis pastatas galėjo būti maždaug 6,5x14 m dydžio ir, ko gero, turėjo labiau reprezentacinę paskirtį. Jo pamatai į įžemį įleisti žymiai giliau nei rytinio, kuris buvo daug didesnis ir galbūt statytas vėliau. Jis buvo apie 9x27 m dydžio ir su kitu panašiu (pietiniu) galėjo sudaryti ,,U“ raidės dvarvietės kompleksą su uždaru kiemu.
Tyrimų metu buvo surinkta apie 30 inventorintinų dirbinių ar jų fragmentų (monetų, sagų, koklių ir žiestų indų šukių, geležinio statybinio inventoriaus) bei vazonų dugnų ir pakraštėlių. Dalis radinių, datuojamų XVII a., rodo ankstyvą šios dvaro sodybos užstatymą ir apgyvendinimą.
B. Dakanis siūlo, kad įrengiant bibliotekos patalpas buvusių oranžerijų vietoje, vakarinės oranžerijos liekanas, esančias žymiai giliau, reikėtų užpilti atvežtiniu smėliu. Taip pat rekomenduojama išsaugoti ir būsimos bibliotekos patalpose eksponuoti geriausiai išlikusį vakarinį oranžerijos galą: krosnių pakuros patalpą ir sėjinukų auginimo patalpą su krosnies, vandens šildytuvo, dūmų kanalo, inspekto ir senojo pamato liekanom. Kitą suardytą oranžerijos dalį galima pažeminti iki statomos bibliotekos projektinio pamatų lygio.
Archeologai platesnę Plungės dvaro sodybos laikrodinės pastato aplinkos, oranžerijos tyrimų ataskaitą pateiks Kultūros vertybių apsaugos departamentui, Lietuvos istorijos instituto rankraštynui ir aptiktų archeologinių radinių saugyklai – Žemaičių dailės muziejui.