Rūtos labirintas Milašaičių kaime
Vėlyvą vakarą nuo Plungės link Rietavo važiavę žmonės ties Milašaičių kaimu staiga atkreipė dėmesį į pievą kairėje pusėje, netoli karjero: paslaptingame rate, išraižytame labirinto vingių, degė mažos liepsnelės. Kitiems greičiausiai jau teko matyti ir dieną po labirintą vaikščiojančius ar pačiame viduryje stovinčius asmenis. Kas gi ten vyksta? Milašaičių kaimo šeimų bendruomenės „Sruoja" pirmininkė Rūta Endrijauskienė šypsosi: tai jos darbas, skirtas visiems geros valios žmonėms, norintiems pasisemti energijos, pajusti dvasios ramybę, atsikratyti neigiamų emocijų, apmąstyti savo gyvenimą ir, išeinant iš labirinto, palikti jame visus sunkumus.
Ko gero, šį kūrinį vidury pievos tikslingiausia būtų vadinti Rūtos labirintu. Tai jos įgyvendintas sumanymas, jos darbas, jos pačios žemėje. Bet kodėl labirintas ir kokiu tikslu?
„Žvakelės čia dega tik švenčių proga ir dar kartais vakarais - kad būtų gražu, kad žmonės pamatytų... Aišku, galėtume deginti kas vakarą, bet juk kainuoja", - paaiškino Rūta, pridurdama, kad tikrai jokie ritualai čia nevyksta. Tiesa, labai daug žvakių - net 287 - degė gruodžio 13-ąją, kai buvo minima šv. Liucijos - šviesos nešėjos - diena, o kartu ir labirinto atidarymas.
„Kas čia yra? Tiesiog labirintas. Jo forma harmonizuojanti. Kodėl nusprendžiau padaryti? Net nežinau... Matyt, ateina žmogui toks laikas, kai norisi kažką sukurti, kas išliktų ir po tavęs. Aš pasodinau savo gyvenime daug medžių, daug gėlių, pastačiau namus, bet vis dar kažko trūko, vis buvo maža. Maždaug prieš metus pamačiau energetinius labirintus Likšų kaime, pas Petrą Beinorą. Štai tada ir supratau, ko man reikia", - pačią pradžią prisiminė moteris.
Rūta sakė klaususi, iš kur gauti labirinto planą. Išgirdo atsakymą, jog niekas kitas to nepadarys, kaip ji pati. „Grįžusi tris dienas prasėdėjau prie kompiuterio, tris dienas braižiau brėžinius ir tada pasiėmusi žoliapjovę išėjau į laukus. Per tris dienas, padedant vienai pažįstamai, išpjoviau labirinto takus. Vėliau dar keletą kartų atnaujinau, o neseniai palei takus pasodinau gvazdikėlių - kai suvešės, tai bus gėlių labirintas", - apie savo kūrinį entuziastingai kalbėjo milašaitiškė.
Seniai žinoma, jog energetiniai labirintai yra sena meditacijos priemonė. Jie turi vieną taką, vedantį į centrą ir atgal. Rūtos labirintas padarytas būtent taip: einant žolės taku, vis vingiuojama ir sukamasi, kol pasiekiamas vidurys. Ten pabuvus, einama atgal, kol išeinama. Kaip vaikščioti, kiek būti, kalbėti ar tylėti, ištiesti rankas ar ne - kiekvieno asmeninis reikalas.
Manoma, jog tokių labirintų konstrukcija yra natūraliai galinga: kai žmogus keičia ėjimo kryptį, tai keičiasi ir jo suvokimas iš dešiniojo smegenų pusrutulio į kairįjį. Todėl labirintas esą gali turėti įtakos suvokimui ir jutimams. Rūta ieškojo informacijos apie energetinius labirintus, tuo domėjosi, tad šį bei tą jau gali papasakoti ir kitiems.
Jos labirintas ne toks ir mažas - dvylikos metrų spindulio, matomas iš tolo, ant nedidelio kalniuko. Ateityje galbūt atsiras suoliukų, apžvalgos bokštelis ar dar vienas labirintas - tai kol kas planuose. Ieškodama vietos, moteris rinkosi erdvę tarp miškų ir laukų, kiek atokiau nuo kelio, priešais vandens telkinį.
Be abejo, Rūta sulaukė pasipriešinimo, girdėjo skeptiškų nuomonių ir priekaištų, jog veltui, nežinia kokiems pramanams, švaisto laiką, kai ūkyje daug darbo. Tačiau atsisakyti sumanymo negalėjo - tiesiog jautė per didelę tam trauką. Dabar mato, jog ne veltui - žmonės į labirintą jau ateina.
Rytais, pasak Rūtos, pasivaikščiojimas labirintu prieš saulę duoda žmogui ypač daug energijos - tiesiog „pasikraunama" visai dienai. Žinoma, kiekvieno pasivaikščiojimas yra individualus išgyvenimas. Vieni žmonės eina labirintu, kad apvalytų savo protą ir mintis, kiti įeina turėdami kokį rūpestį. Čia viskas apmąstoma, pamedituojama, kiti net pasimeldžia. Kiekvienas ėjimas labirintu yra skirtingas. Rūta taip pat vaikšto skirtingai: kartais į labirintą įeina su asmenine problema, kurią „atiduoda", o kartais tiesiog šiaip pabūna, pasisemia dvasios stiprybės.
Agronomo profesiją turinti ir šiek tiek ūkininkaujanti moteris įsitikinusi, kad buvimas labirinte ramina, priverčia susimąstyti apie gyvenimą. Tai tarsi ėjimas į save. „Mums visiems trūksta šviesos, gražių žodžių, gerų minčių, šviesesnių spalvų. Aišku, reikia ir materialinių dalykų, bet visa materialinė nauda be dvasinių vertybių yra niekas", - sakė milašaitiškė.
