Šateikių dvarą nugyvens pajininkai
Šateikių dvaras ir parkas – originalus kompleksas, kurio pastatuose susipynę liaudies architektūros ir profesionalios, daugiau miestui būdingos architektūros bruožai. Dvaro rūmai, vadinamasis ponų namas, pastatyti 1770 metais, o 1804 metais – perstatyti. 1978-aisiais rūmai buvo restauruoti pagal architektės Gražinos Kirdeikienės, kuri parengė ir Oginskių dvaro ansamblio rekonstrukciją, projektą. Kurį laiką ponų name veikė vaikų darželis, o 1993 metais Plungės rajono valdybos sprendimu pastatas buvo perduotas Bažnyčiai ir iki šiol stovi tuščias. Likvidavus Šateikių tarybinį ūkį, kitus dvaro ansamblio pastatus (oficiną, svirną, oranžeriją, tvartą, kluoną, alaus daryklą, vandens malūną ir kt.) išsidalijo pajininkai. Ne visi gautą turtą įteisino, ne visi juo rūpinasi, todėl statiniai nyksta akyse, nors Šateikių dvaro sodyba, turinti architektūrinę, urbanistinę, kraštovaizdinę vertę, 2003 metų gegužės 13 dieną buvo įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Pasakojama legenda, kad šiose žemėse, tankiose giriose, gyveno girinis, vardu Šateika – nuo to esą ir kilęs Šateikių vardas...
Pirmosios žinios apie kairiojo Salanto intako Blendžiuvos upelio pakrantėse įsikūrusį Šateikių dvarą ateina iš XVII amžiaus. Tada dvaras priklausė Skolvydams. Iš jų dvarą už 30 tūkstančių auksinių nusipirko Barbora Šverinienė. 1661 metais už 54 tūkstančius auksinių Jokūbas Šverinas Šateikius užstatė Danieliui ir Andriui Pliateriams. Vienu metu Šateikius dar valdė ir Sapiegos.
1875 metais Pliateriai baigė statyti raudonų plytų įspūdingo grožio neogotikinio stiliaus Šv. Morkaus Evangelisto bažnyčią.
Spėjama, kad tuo pačiu metu Pliateriai aplink dvarą įkūrė ir 5 hektarų ploto parką, kurį suformuoti patikėjo dvaro miškų tvarkytojui Grosui.
Pagal retų medžių skaičių Šateikių parkas iki šiol yra vienas turtingiausių Lietuvoje. Iki mūsų dienų čia išliko paprastojo ąžuolo kiparisinė forma, raudonasis ąžuolas, svyruoklinis uosis, paprastas raudonlapis bukas, pilkasis kėnis, europinis kukmedis, glaustašakiai skroblai, maumedžiai, guobos.
Valdant Pliateriams, dvare buvo netgi oranžerija su šiltų kraštų augalais, sodininko namelis su šiltadaržiais. Parke buvo vandens baseinas ir perbėgančių tvenkinių kaskada, padaryta užtvenkus Blendžiuvą. Rūmus juosiantis parteris buvo apsodintas gėlynais ir dekoratyviniais krūmais, tarp kurių vaikščiojo fazanai.
Paskutinieji Šateikių šeimininkai Pliateriai gimtine laikė Šveicarijos Broel apylinkes, todėl nuolat pabrėždavo savo kilmę ir dvigubą pavardę. Kilmingi ponai Šateikiuose buvo įsirengę paveikslų galeriją, koncertams skirtą salę, į svečius kviesdavosi Plungės ir Rietavo kunigaikščius Oginskius, jų dvarų orkestrus.
Be to, Šateikiai visoje Žemaitijoje garsėjo dvare gaminamu miežiniu alumi.
Būtent Šateikių bažnyčioje 1909 metais įvyko žymaus Lietuvos dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės vestuvės.
Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Šateikių miestelis buvo kultūros židinys su pradžios mokykla ir biblioteka, Šaulių ir Pavasarininkų organizacijomis.
Nedaug kas begali atpasakoti praėjusio šimtmečio Šateikių dvaro istoriją. Žinoma, kad Pirmojo pasaulinio karo metais buvo išgrobstyti ponų name esantys meno kūriniai, o vokiečių kareiviai iš bažnyčios varpinės išvežė du varpus. Tarpukariu Pliateriai dvare jau nebegyveno, ūkį prižiūrėjo samdytas žmogus.
Pergyvenus sunkius sovietinės okupacijos, kolektyvizacijos laikus, Šateikiuose buvo įkurtas tarybinis ūkis, kuris dvaro pastatus naudojo savo reikmėms – kontorai, sandėliams, trąšų saugyklai ir pan.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvusį tarybinio ūkio turtą, tarp jų – ir Šateikių dvarą, išsidalijo pajininkai, kurie gerokai apleido gautus pastatus.
Vadinamuoju ponų namu nė kiek nesirūpina ir dabartinė valdytoja – Telšių vyskupija. Vienu metu kalbėta čia steigti pagyvenusių žmonių globos namus. Plungės valdžiai buvo kilusi idėja į parke esantį dvaro statinį sukelti visas viešas Šateikių įstaigas – seniūniją, paštą, biblioteką ir pan., tačiau nei pirkimo–pardavimo, nei mainų sandoris taip ir neįvyko.
Šiomis dienomis ponų namas labiau primena išplėštą ir pridergtą pastatą vaiduoklį, kurį, tikėtina, bus labai sunku prikelti naujam gyvenimui.
Neišraiškingos architektūros vieno aukšto prieš 30 metų rekonstruotas pastatas su masyviu šlaitiniu stogu yra pailgos stačiakampio formos, turi tris įėjimus (po du šoniniuose fasaduose ir vieną šiauriniame gale). Po šiauriniu įėjimu – laiptai į rūsį.
Originalus dvaro rūmų pastatas yra su trimis kaminais ir dėl liaudies architektūros bruožų labiau primena didžiulę kaimo trobą su parketo grindimis. Vaikų darželio laikais čia puikiai veikė centrinis šildymas, vandentiekis ir elektros instaliacija, problemų kėlė tik nesandarus stogas. Šiuo metu viskas išdraskyta, medinės langinės nuplėštos, išdaužyti langų stiklai.
Lyginant su ponų namu, daug geriau atrodo buvęs svirno-oranžerijos pastatas, kuriame buvo įrengta tarybinio ūkio susirinkimų salė, o dabar dalyje pastato gyvena žmonės. Anuomet, abipus įėjimo durų, ant neaukštų pjedestalų tupėjo išlieti liūtai. Liūtų, beje, senokai nebėra, juos kažkas pavogė.
Dvaro gyvenamajame name, taip pat vadinamajame kumetyne, gyvena šateikiškiai, kurie neturi finansinių galimybių ir kol kas net nesiruošia gerinti dvaro ansambliui priklausančių pastatų būklės.
Perimdami turtą 1993 metų spalį pajininkai savo parašais patvirtino įsipareigojimą saugoti jų žinion perduotus architektūros paminklus ir naudoti pastatus pagal sanitarinius, techninius ir priešgaisrinius reikalavimus, taip pat padengti visas išlaidas, susijusias su pastatų eksploatavimu. Įsipareigojo paminklo apsaugos zonoje nevykdyti jokių statybos darbų, nestatyti priestatų ar neatlikti kapitalinių perstatymų pastato viduje. Pajininkai ir tuometinis Šateikių klebonas buvo pažadėję savo lėšomis (suderinus su paminklotvarkininkais) atlikti remonto ir restauravimo darbus. Sutartyje buvo pažymėta, kad įsipareigojimų nevykdantys asmenys turės atsakyti įstatymų numatyta tvarka.
Kalbama, kad vienu metu Šateikių dvarą buvo nužiūrėję ir iš pajininkų norėjo nupirkti turtingi žmonės iš Panevėžio, o malūną – verslininkas iš Klaipėdos, tačiau viskas liko kaip buvę...
