Stovi malūnas prie kelio
Nežinia, kaip toliau būtų susiklosčiusi akmeninio Babrungėnų vandens malūno istorija, jei visiškai apleisto pastato kūrybinių dirbtuvių reikmėms 1989 metais nebūtų įsigijęs plungiškis Leonardas Černiauskas. Žmogus septynerius metus kuopė aplinką ir atstatė vidų, kol išdrįso užkabinti meno galerijos-kūrybinių dirbtuvių iškabą. Dabar Babrungėnų malūnas įtrauktas ir į Kaimo turizmo asociacijos katalogą.
Akmeninis vandens malūnas – vienintelis toks Žemaitijoje pripažintas architektūros paminklu. Jei valstybė ar Savivaldybė pasiūlytų paramą malūnui atkurti, L. Černiauskas nieku gyvu neatsisakytų, juo labiau kad ir autentišką priestato projektą jau turi, tačiau prašyti besikeičiančių valdžių prisidėjimo – tas pats, kas laiką veltui gaišti, nors menininkui labai norėtųsi atkurti autentišką malūno stogo skiedrų dangą.
Ant Babrungo ištakų
1791-aisiais Platelių starostijos inventoriuje jau minimas malūnas ant Babrungo upės kranto. Manoma, kad jis buvo baigtas statyti 1816 metais.
Kalbama, kad, Platelių dvarui pastačius malūną ir jo kūdrai supylus pylimą, pakilo net Platelių ežero lygis ir Briedsalės pusiasalis tapo Briedsalės sala.
Babrungėnų akmens mūro malūnas su fachverko konstrukcijomis antrame aukšte baigtas statyti grafų Šuazelių liepimu. Grafas buvo Rusijos caro kariuomenės karininkas, už gerą tarnybą gavęs Platelių miestelį. Čia pasistatė dvarą, valdė aplinkines žemes, kuriose dirbo baudžiauninkai.
Malūno sienų storis – iki 2 metrų akmenų mūro. Iš lūpų į lūpas iki mūsų dienų perduodama legenda, kad grafui liepus vienas prasikaltęs baudžiauninkas buvo įmūrytas malūno sienoje.
Turėdamas tai galvoje L. Černiauskas malūno kieme pastatė paties sukurtą medžio skulptūrą su dedikacija „Grafui Šuazeliui, jo baudžiauninkams, stačiusiems šį akmeninį vandens malūną, užmūryto į sieną baudžiauninko sielai, visiems gyvenusiems ir mirusiems šiame malūne atminti...“
Veikė ir malūnas, ir vilnų karšykla
Senais laikais viename malūno gale gyveno malūnininkas, kitame veikė malūnas. Išsikišusioje dalyje, antrame aukšte, buvo įrengta vilnų karšykla.
Šiandien viename malūno gale gyvena dailininkas, kitoje pastato pusėje įrengta meno galerija-muziejus, o antrame aukšte, kur šviesiau – jo dirbtuvės.
Tarp malūno ir gyvenamųjų patalpų išliko senovinis kaminas, čia prieš šimtą ir daugiau metų buvo gaminamas valgis. Duonkepio išsaugoti nebepavyko, tačiau iki šių dienų liko originali pieno spinta.
Praėjusiame šimtmetyje tarpukario metais modernizuotą Babrungėnų malūną valdė Plungės kombinatas, kuriam priklausė visi rajono malūnai. Apie 1950 m. prie malūno buvo pastatytas ūkinis pastatas, apie 1960 m. ištiesinta Babrungo vaga, perstatytas senasis medinis tiltas, kuris klojant plentą buvo visai panaikintas. Malūno girnas pradėjo sukti ne vanduo, o dyzelinis variklis. Malūnas veikė iki 1977 m., paskui nyko ir griuvo, kol 1989 metais per didžiausius vargus, gavęs įvairių valdžios institucijų leidimus, jį nusipirko dailininkas L. Černiauskas.
Nekurti negali
Ko gero, L. Černiauskas nuo jaunų dienų jautė pašaukimą kurti ir savo gyvenimo kelią, profesijos pasirinkimą kreipė ta linkme. Neslėpė, iš pradžių buvo įstojęs mokytis dailės ir darbų pedagogikos, tačiau greitai suprato, kad mokytoju dirbti negalės, todėl patraukė į tuometinį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Studentavimo metais turėjo galimybę prisiliesti prie sakralinio meno, kai kartu su patyrusiais meistrais klebonų prašomas remontavo ne vieną Lietuvos bažnyčią.
Po to L. Černiauskas daug darbingų metų atidavė liaudies kūrybos gaminių įmonei „Minija“, buvo etalonų kūrėjas.
Pasikeitus laikams, menininkas tapo pats sau ponas, tačiau nekurti ir šiandien negali. Kas rytą po mankštos ir pusryčių kopia į antrame malūno aukšte įsirengtas dirbtuves, pakuria krosnį ir tapo. Jei širdyje ramu, dažniausiai gimsta peizažas ar natiurmortas.
Savo kūrinius L. Černiauskui būtų sunku suskaičiuoti, tačiau vien paveikslų turėtų būti per du tūkstančius, o kur dar drožybos darbai, skulptūros!
Ar daug kas žino, kad prie Gandingos piliakalnių puikuojasi būtent jo drožtas karžygys, o medinis Plungės miesto panoraminis bareljefas, esantis Savivaldybės administracijos pastate, taip pat jo rankų darbas?
Ne vienas dailininko darbas pateko ir į privačias meno mėgėjų kolekcijas.
L. Černiauskas neslėpė, jog kartais ir pats nežino, kada vienas ar kitas paveikslas bus baigtas. Žiūrėk, kilus įkvėpimui ima ir dar tobulina prieš metus, dvejus ar dešimt metų pieštą paveikslą...
Turi ką parodyti ir papasakoti
Labai įdomu pasižvalgyti ir po L. Černiausko sukauptą galerijos ekspoziciją. Be menininko paveikslų, čia gausu senovinių buities įrankių, sendaikčių ir pačios gamtos sukurtų meno kūrinių. Vietos palubėje rado net apleistas širšūnų lizdas!
Ant vienų galerijos durų eksponuojamos nuotraukos, kaip Babrungėnų malūnas iš išorės ir vidaus atrodė tuomet, kai jį nusipirko L. Černiauskas. Ant kitų durų segamos svečių menininkui paliktos vizitinės kortelės.
Lankytojai jau baigia prirašyti trečią svečių atsiliepimams skirtą knygą. Paradoksas: kuo žmogus iš toliau atvykęs, tuo didesnį įspūdį palieka malūno ekspozicija ir jo šeimininko kūryba.
Tarp eksponatų yra ir senovinių rašomųjų mašinėlių, ir net XX amžiaus pradžios vokiškas patefonas su autentiška vinilo plokštele, kurios vokiečių turistai klausosi su didele pagarba ir susižavėjimu...
L. Černiauskas su malonumu dalyvauja įvairiose parodose. Paskutinė jo darbų paroda šiomis dienomis buvo atidaryta Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.
Dailininkas apgailestavo, kad vietiniams profesionalaus meno kūrėjams vis sunkiau įsiprašyti į Žemaičių dailės muziejaus, Plungės kultūros centro sales.
„Ko stebėtis... Ar jūs patikėsite, kad toks kultūringas žmogus, kaip Plungės kultūros centro direktorius Romas Matulis, Babrungėnų malūno galerijoje nėra buvęs?“ – išlydėdamas miestietišku vietos inteligentų provincialumu stebėjosi L. Černiauskas.
