Sunkus būna tik pirmasis skrydis iš lizdo
Universitetai ir kolegijos pakvietė būsimus studentus mokytis į pirmą kursą. Šeimose džiaugsmingas sujudimas, bet tuo pačiu ir rūpestis tėvams, nes vaikai turės išvažiuoti iš namų, kažkur apsigyventi, pasirūpinti savimi. Atrodo, tik vakar dar buvo maži, o štai po nepilno mėnesio paliks gimtąją pastogę.
Prieš trejetą metų kuliškių Liutikų šeima dar sūnui Aurimui nebaigus vidurinės mokyklos patyrė išsiskyrimo šoką. Vaikinui dar besimokant vienuoliktoje klasėje, jis buvo pakviestas mokytis užsienyje, tiksliau - įgyti vidurinį išsilavinimą vienoje iš Norvegijos kolegijų. Vėliau sekė kvietimas studijuoti Jungtinių Amerikos Valstijų universitete.
Aurimas Liutikas buvo vienas geriausių Kulių vidurinės mokyklos mokinių: jo pažymių vidurkis - virš devynių balų. Todėl mokyklos direktorė Zuzana Jankevičienė pasiūlė vaikinui dalyvauti konkurse, kurį paskelbė Jungtinių pasaulio koledžų komitetas. Aurimas parašė konkursinį rašinį, išsiuntė. Iš daugiau nei 300 dalyvių, jo darbas buvo tarp 20 geriausių. Po to sekė antras turas - pokalbis angliškai su komisijos nariais. Aurimas vėl pateko tarp 10 geriausių moksleivių. Galiausiai jam buvo pasiūlyta galimybė mokytis su visu išlaikymu Italijoje, Kosta Rikoje arba Norvegijoje. Vaikinas pasirinko Norvegiją.
Užsienyje dar kartą praėjęs vienuoliktos klasės kursą ir baigęs dvyliktą klasę, gavo pasiūlymą mokytis kuriame nors Amerikos universitete su stipendija ir daliniu išlaikymu. Sėkmingai įveikė anglų kalbos ir matematikos testus, be to, turėjo puikius pažymius iš kitų mokomųjų dalykų, tad pateikė prašymus šešiems universitetams. Kvietimus gavo iš trijų. Pasirinko centrinės Pensilvanijos Buknelio (Bucknell) universitetą, kuriame šiuo metu studijuoja programavimą ir kompiuterinę inžineriją. Šią vasarą baigęs pirmą kursą Aurimas grįžo namo į Kulius atostogų.
Labiausiai išgyveno mama
Aurimo mama Žaneta Liutikienė labai džiaugiasi sūnaus pasiekimais ir didžiuojasi juo. Parodė jo atsivežtą Buknelio universiteto leidžiamą laikraštį, kuriame Aurimas dirba fotokorespondentu. Pridūrė, kad fotografija - Aurimo pomėgis: sūnus seniai domisi fotografavimo technologijomis, tuo net uždegė seserį Donatą.
Šiandien jau šiek tiek užsimiršo tos nerimo akimirkos, kai prieš trejetą metų šeima sužinojo apie kvietimą mokytis užsienyje. Sūnui girdint mama nenorėjo kalbėti apie tai, kaip tada iš tikrųjų buvo sunku išgyventi išsiskyrimą. Tik vėliau prasitarė:
„Tuo metu turėjau visokių šeimyninių problemų, o čia dar Aurimas išsiruošė išvažiuoti. Vienu momentu buvo taip morališkai sunku, kad atrodė, jog žemė išslydo iš po kojų".
Motiniškas instinktas globoti ir saugoti savo vaiką nuo pavojų pynėsi su suvokimu, kad sūnui teko neeilinė proga nemokamai mokytis ir, galbūt, studijuoti užsienyje, įgyti gerą išsilavinimą ir paskui susitvarkyti gyvenimą. Todėl, užgniaužusi emocijas, Žaneta susitaikė su racionaliu sprendimu. Žinojo, kad vaikams nereikia rodyti savo baimių, pabrėžti išgyvenamo skausmo: esą, mama liūdės ir ilgėsis.
„Vaikas neturi jaustis kaltas dėl to, kad palieka artimuosius skaudančiomis širdimis", - taip šiandien samprotauja Ž. Liutikienė.
Todėl šeimoje nebuvo viešo gedėjimo. Pagaliau juk Norvegija - ne koks pasaulio kraštas, mūsų žmonės ten važinuoja dirbti - ir nieko. Be to, Aurimas jautėsi labai ramus, susirado draugų, kurie patarė, kokių daiktų pirmiausia prireiks gyvenant užsienyje ir pamažu ėmė ruoštis.
„Man labiausiai rūpėjo, kaip tas mano vaikas ten vienas susitvarkys, ar nieko netrūks, ar nesusirgs, - prisiminė tas akimirkas Žaneta. - Žinojau, kad nenulėksiu, kai pasiilgsiu ar apims kokia nuojauta, nes kelionė brangi. Bet nieko - išgyvenau. Kas vakarą susisiekdavome internetu, kartais susiskambindavome. Man netgi užtekdavo ir to, kai matydavau kompiuteryje, kad Aurimas yra prisijungęs prie „Skype": vadinasi, gyvas ir sveikas, yra namuose ir ruošia pamokas".
Amerika buvo dar vienas išbandymas
„Kai sužinojau apie kvietimą studijuoti Amerikoje, buvo dar didesnis šokas, - pasakojo Žaneta. - Tai - ne Europa, ten netgi nenuskrisi be vizos. O dar siaubą kėlė tas iš filmų susidaręs stereotipinis Amerikos įvaizdis - narkotikai, nusikalstamumas, visokios neaiškios brolijos... Bet vėl supratau, kad negalima atsisakyti tokios galimybės, kuri pasitaiko galbūt kartą gyvenime. Todėl net nemaniau Aurimo atkalbinėti. Ar aš kokia egoistė, kad vardan savo ramybės stočiau vaikui skersai kelio! Mamos visada tiki, kad vaikai susidoros su sunkumais ir elgsis atsakingai".
Per tuos trejus metus, kol Aurimas mokėsi Norvegijoje ir Amerikoje, šeimoje kiekvienas telefono skambutis iš užsienio buvo priimamas su išgąsčiu. Turbūt visada taip yra, kadangi labiausiai bijoma blogos žinios.
Beje, Ž. Liutikienė tai patyrė netrukus po to, kai Aurimas išvažiavo į Norvegiją. Tada ji dirbo Kulių vidurinėje mokykloje socialine pedagoge ir tuo metu su mokinių grupe buvo išvykusi į Čekiją. Naktį, apie ketvirtą valandą, kažkas jai paskambino į mobilų telefoną ir labai oficialiu tonu pranešė, kad sūnui nutiko nelaimė. Tačiau ryšys netikėtai nutrūko ir niekas daugiau nebeskambino.
Aišku, tai buvo eilinis sukčių skambutis, tačiau mamai, išgirdusiai tokius žodžius, kilo visai kitos mintys.
„Man adrenalinas kai šoko iki ausų, maniau, kad uždusiu, - su siaubu prisiminė Žaneta. - Puoliau rinkti Aurimo telefono numerį, dar, pamenu, bandžiau galvoti, kuri ten pas juos valanda. Kai sūnus atsiliepė, nusiraminau. Dabar puikiai suprantu tuos žmones, kurie panašiai užklupti atiduoda sukčiams visus pinigus".
Gyvendami savarankiškai vaikai greičiau suauga
Išlydėdamos vaikus iš namų, mamos, aišku, į lagaminus norėtų sudėti viską, ko, jų manymu, prireiktų visais gyvenimo atvejais. Aurimas pusiau juokais prisimena, kad išsivežė krūvą vaistų, kurių taip ir neprireikė.
Teko daug ko išmokti pačiam - nusipirkti maisto, nes, nors mokykloje buvo valgykla, vis tiek norėjosi pasigaminti kažką savo, išsiskalbti rūbus, susitvarkyti kambarius.
Pasak Aurimo, koledže mokiniai buvo pakankamai užsiėmę, daug mokėsi, tad visokiems betiksliams pakvailiojimams nebuvo laiko. Be to, bendrabutyje buvo griežtas režimas, tam tikros taisyklės, kurių reikėjo laikytis.
Kas keturis mėnesius Aurimas grįždavo iš Norvegijos pasisvečiuoti į namus. Kai pirmą kartą grįžo, mama iškart pastebėjo, kad sūnus pasikeitė: tarsi suaugo, surimtėjo, dingo lengvabūdiškumas ir vėjavaikiškumas. Šiandien vaikinas, žvelgdamas į Lietuvos gyvenimą, skaitydamas ir klausydamas apie valdžios sprendimus, svarsto visai kaip subrendęs pilietis, stebisi kai kuriais neracionaliais mūsų Seimo sprendimais. Prisipažino tikrai nepavydįs savo bendraamžiams, kurie neturi darbo, pinigų studijoms. Todėl savo dešimtokei seseriai Donatai prisakė, kad stengtųsi mokytis, gerai išlaikytų valstybinius egzaminus ir važiuotų toliau mokytis į užsienį. Netgi žadėjo finansiškai remti. Nes Lietuvoje miglotos perspektyvos.
Aurimas prisipažino ir pats abejojąs, ar baigęs universitetą grįš dirbti į Lietuvą. Taktiškai nutylėjo, bet buvo galima suprasti, kodėl.
Užsienis pasiima geriausius
Lietuvoje seniai dūsaujama, kad iš šalies išvyksta geriausi specialistai. O kas kaltas? Dabar jau išvyksta ir geriausi moksleiviai, kuriuos kasmet po kelis pakviečia mokytis į užsienį Jungtiniai pasaulio koledžai. Išvyksta studentai. Dažniausiai nebegrįžta.
Rugpjūčio mėnesį Druskininkuose vyks Jungtinių pasaulio koledžų atstovų susitikimas su Lietuvos moksleiviais: jie bus raginami dalyvauti konkursuose finansuojamoms studijoms užsienyje gauti. Kaip sakė Aurimas, organizacija ketina padidinti priimamų moksleivių skaičių. Ir jis kaip tik važiuos į Druskininkus, kad papasakotų jaunimui apie mokymąsi koledže bei galimybes toliau studijuoti prestižiniuose pasaulio universitetuose.



