Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Kultūra, paveldas » Sun­kus bū­na tik pir­ma­sis skry­dis iš liz­do

Sun­kus bū­na tik pir­ma­sis skry­dis iš liz­do

Uni­ver­si­te­tai ir ko­le­gi­jos pa­kvie­tė bū­si­mus stu­den­tus mo­ky­tis į pir­mą kur­są. Šei­mo­se džiaugs­min­gas su­ju­di­mas, bet tuo pa­čiu ir rū­pes­tis tė­vams, nes vai­kai tu­rės iš­va­žiuo­ti iš na­mų, kaž­kur ap­si­gy­ven­ti, pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi. At­ro­do, tik va­kar dar bu­vo ma­ži, o štai po ne­pil­no mė­ne­sio pa­liks gim­tą­ją pa­sto­gę.
Prieš tre­je­tą me­tų ku­liš­kių Liu­ti­kų šei­ma dar sū­nui Au­ri­mui ne­bai­gus vi­du­ri­nės mo­kyk­los pa­ty­rė iš­si­sky­ri­mo šo­ką. Vai­ki­nui dar be­si­mo­kant vie­nuo­lik­to­je kla­sė­je, jis bu­vo pa­kvies­tas mo­ky­tis už­sie­ny­je, tiks­liau - įgy­ti vi­du­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą vie­no­je iš Nor­ve­gi­jos ko­le­gi­jų. Vė­liau se­kė kvie­ti­mas stu­di­juo­ti Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų uni­ver­si­te­te.

Au­ri­mas Liu­ti­kas bu­vo vie­nas ge­riau­sių Ku­lių vi­du­ri­nės mo­kyk­los mo­ki­nių: jo pa­žy­mių vi­dur­kis - virš de­vy­nių ba­lų. To­dėl mo­kyk­los di­rek­to­rė Zu­za­na Jan­ke­vi­čie­nė pa­siū­lė vai­ki­nui da­ly­vau­ti kon­kur­se, ku­rį pa­skel­bė Jung­ti­nių pa­sau­lio ko­le­džų ko­mi­te­tas. Au­ri­mas pa­ra­šė kon­kur­si­nį ra­ši­nį, iš­siun­tė. Iš dau­giau nei 300 da­ly­vių, jo dar­bas bu­vo tarp 20 ge­riau­sių. Po to se­kė ant­ras tu­ras - po­kal­bis ang­liš­kai su ko­mi­si­jos na­riais. Au­ri­mas vėl pa­te­ko tarp 10 ge­riau­sių moks­lei­vių. Ga­liau­siai jam bu­vo pa­siū­ly­ta ga­li­my­bė mo­ky­tis su vi­su iš­lai­ky­mu Ita­li­jo­je, Kos­ta Ri­ko­je ar­ba Nor­ve­gi­jo­je. Vai­ki­nas pa­si­rin­ko Nor­ve­gi­ją.
Už­sie­ny­je dar kar­tą praė­jęs vie­nuo­lik­tos kla­sės kur­są ir bai­gęs dvy­lik­tą kla­sę, ga­vo pa­siū­ly­mą mo­ky­tis ku­ria­me nors Ame­ri­kos uni­ver­si­te­te su sti­pen­di­ja ir da­li­niu iš­lai­ky­mu. Sėk­min­gai įveikė ang­lų kal­bos ir ma­te­ma­ti­kos tes­tus, be to, tu­rė­jo pui­kius pa­žy­mius iš ki­tų mo­ko­mų­jų da­ly­kų, tad pa­tei­kė pra­šy­mus še­šiems uni­ver­si­te­tams. Kvie­ti­mus ga­vo iš tri­jų. Pa­si­rin­ko cent­ri­nės Pen­sil­va­ni­jos Buk­ne­lio (Buck­nell) uni­ver­si­te­tą, ku­ria­me šiuo me­tu stu­di­juo­ja pro­gra­ma­vi­mą ir kom­piu­te­ri­nę in­ži­ne­ri­ją. Šią va­sa­rą bai­gęs pir­mą kur­są Au­ri­mas grį­žo na­mo į Ku­lius ato­sto­gų.

La­biau­siai iš­gy­ve­no ma­ma

Au­ri­mo ma­ma Ža­ne­ta Liu­ti­kie­nė la­bai džiau­gia­si sū­naus pa­sie­ki­mais ir di­džiuo­ja­si juo. Pa­ro­dė jo at­si­vež­tą Buk­ne­lio uni­ver­si­te­to lei­džia­mą laik­raš­tį, ku­ria­me Au­ri­mas dir­ba fo­to­ko­res­pon­den­tu. Pri­dū­rė, kad fo­tog­ra­fi­ja - Au­ri­mo pomėgis: sū­nus se­niai do­mi­si fo­tog­ra­fa­vi­mo tech­no­lo­gi­jo­mis, tuo net už­de­gė se­se­rį Do­na­tą.
Šian­dien jau šiek tiek už­si­mir­šo tos ne­ri­mo aki­mir­kos, kai prieš tre­je­tą me­tų šei­ma su­ži­no­jo apie kvie­ti­mą mo­ky­tis už­sie­ny­je. Sū­nui gir­dint ma­ma ne­no­rė­jo kal­bė­ti apie tai, kaip ta­da iš tik­rų­jų bu­vo sun­ku iš­gy­ven­ti iš­si­sky­ri­mą. Tik vė­liau pra­si­ta­rė:
„Tuo me­tu tu­rė­jau vi­so­kių šei­my­ni­nių pro­ble­mų, o čia dar Au­ri­mas iš­si­ruo­šė iš­va­žiuo­ti. Vie­nu mo­men­tu bu­vo taip mo­ra­liš­kai sun­ku, kad at­ro­dė, jog že­mė iš­sly­do iš po ko­jų".
Mo­ti­niš­kas ins­tink­tas glo­bo­ti ir sau­go­ti sa­vo vai­ką nuo pa­vo­jų pynėsi su su­vo­ki­mu, kad sū­nui teko neei­li­nė proga ne­mo­ka­mai mo­ky­tis ir, gal­būt, stu­di­juo­ti už­sie­ny­je, įgy­ti ge­rą iš­si­la­vi­ni­mą ir pa­skui su­si­tvar­ky­ti gy­ve­ni­mą. To­dėl, už­gniau­žu­si emo­ci­jas, Ža­ne­ta su­si­tai­kė su ra­cio­na­liu spren­di­mu. Ži­no­jo, kad vai­kams ne­rei­kia ro­dy­ti sa­vo bai­mių, pa­brėž­ti iš­gy­ve­na­mo skaus­mo: esą, ma­ma liū­dės ir il­gė­sis.
„Vai­kas ne­tu­ri jaus­tis kal­tas dėl to, kad pa­lie­ka ar­ti­muo­sius skau­dan­čio­mis šir­di­mis", - taip šian­dien sam­pro­tau­ja Ž. Liu­ti­kie­nė.
To­dėl šei­mo­je ne­bu­vo vie­šo ge­dė­ji­mo. Pa­ga­liau juk Nor­ve­gi­ja - ne koks pa­sau­lio kraš­tas, mū­sų žmo­nės ten va­ži­nuoja dirb­ti - ir nie­ko. Be to, Au­ri­mas jau­tė­si la­bai ra­mus, su­si­ra­do drau­gų, ku­rie pa­ta­rė, ko­kių daik­tų pir­miau­sia pri­reiks gy­ve­nant už­sie­ny­je ir pa­ma­žu ėmė ruoš­tis.
„Man la­biau­siai rū­pė­jo, kaip tas ma­no vai­kas ten vie­nas su­si­tvar­kys, ar nie­ko ne­trūks, ar ne­su­sirgs, - pri­si­mi­nė tas aki­mir­kas Ža­ne­ta. - Ži­no­jau, kad ne­nu­lėk­siu, kai pa­siilg­siu ar apims ko­kia nuo­jau­ta, nes ke­lio­nė bran­gi. Bet nie­ko - iš­gy­ve­nau. Kas va­ka­rą su­si­siek­da­vo­me in­ter­ne­tu, kar­tais su­si­skam­bin­da­vo­me. Man ne­tgi už­tek­da­vo ir to, kai ma­ty­da­vau kom­piu­te­ry­je, kad Au­ri­mas yra pri­si­jun­gęs prie „Sky­pe": va­di­na­si, gy­vas ir svei­kas, yra na­muo­se ir ruo­šia pa­mo­kas".

Ame­ri­ka bu­vo dar vie­nas iš­ban­dy­mas

„Kai su­ži­no­jau apie kvie­ti­mą stu­di­juo­ti Ame­ri­ko­je, bu­vo dar di­des­nis šo­kas, - pa­sa­ko­jo Ža­ne­ta. - Tai - ne Eu­ro­pa, ten ne­tgi ne­nusk­ri­si be vi­zos. O dar siau­bą kė­lė tas iš fil­mų su­si­da­ręs ste­reo­ti­pi­nis Ame­ri­kos įvaiz­dis - nar­ko­ti­kai, nu­si­kals­ta­mu­mas, vi­so­kios neaiš­kios bro­li­jos... Bet vėl su­pra­tau, kad ne­ga­li­ma at­si­sa­ky­ti to­kios ga­li­my­bės, ku­ri pasitaiko gal­būt kar­tą gy­ve­ni­me. To­dėl net ne­ma­niau Au­ri­mo at­kal­bi­nė­ti. Ar aš ko­kia egois­tė, kad var­dan sa­vo ra­my­bės sto­čiau vai­kui sker­sai ke­lio! Ma­mos vi­sa­da ti­ki, kad vai­kai su­si­do­ros su sun­ku­mais ir elg­sis at­sa­kin­gai".
Per tuos tre­jus me­tus, kol Au­ri­mas mo­kė­si Nor­ve­gi­jo­je ir Ame­ri­ko­je, šei­mo­je kiek­vie­nas te­le­fo­no skam­bu­tis iš už­sie­nio bu­vo prii­ma­mas su iš­gąs­čiu. Tur­būt vi­sa­da taip yra, ka­dan­gi la­biau­siai bi­jo­ma blo­gos ži­nios.
Be­je, Ž. Liu­ti­kie­nė tai pa­ty­rė ne­tru­kus po to, kai Au­ri­mas iš­va­žia­vo į Nor­ve­gi­ją. Ta­da ji dir­bo Ku­lių vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je so­cia­li­ne pe­da­go­ge ir tuo me­tu su mo­ki­nių gru­pe bu­vo iš­vy­ku­si į Če­ki­ją. Nak­tį, apie ket­vir­tą va­lan­dą, kaž­kas jai pa­skam­bi­no į mo­bi­lų te­le­fo­ną ir la­bai ofi­cia­liu to­nu pra­ne­šė, kad sū­nui nu­ti­ko ne­lai­mė. Ta­čiau ry­šys ne­ti­kė­tai nu­trū­ko ir nie­kas dau­giau ne­bes­kam­bi­no.
Aiš­ku, tai bu­vo ei­li­nis su­kčių skam­bu­tis, ta­čiau ma­mai, iš­gir­du­siai to­kius žo­džius, ki­lo vi­sai ki­tos min­tys.
„Man ad­re­na­li­nas kai šo­ko iki au­sų, ma­niau, kad už­du­siu, - su siau­bu pri­si­mi­nė Ža­ne­ta. - Puo­liau rink­ti Au­ri­mo te­le­fo­no nu­me­rį, dar, pa­me­nu, ban­džiau gal­vo­ti, ku­ri ten pas juos va­lan­da. Kai sū­nus at­si­lie­pė, nu­si­ra­mi­nau. Da­bar pui­kiai su­pran­tu tuos žmo­nes, ku­rie pa­na­šiai už­klup­ti ati­duo­da su­kčiams vi­sus pi­ni­gus".

Gy­ven­da­mi sa­va­ran­kiš­kai vai­kai grei­čiau suau­ga

Iš­ly­dė­da­mos vai­kus iš na­mų, ma­mos, aiš­ku, į la­ga­mi­nus no­rė­tų su­dė­ti vis­ką, ko, jų ma­ny­mu, pri­reik­tų vi­sais gy­ve­ni­mo at­ve­jais. Au­ri­mas pu­siau juo­kais pri­si­me­na, kad iš­si­ve­žė krū­vą vais­tų, ku­rių taip ir ne­pri­rei­kė.
Te­ko daug ko iš­mok­ti pa­čiam - nu­si­pirk­ti mais­to, nes, nors mo­kyk­lo­je bu­vo val­gyk­la, vis tiek no­rė­jo­si pa­si­ga­min­ti kaž­ką sa­vo, iš­si­skalb­ti rū­bus, su­si­tvar­ky­ti kam­ba­rius.
Pa­sak Au­ri­mo, ko­le­dže mo­ki­niai bu­vo pa­kan­ka­mai už­siė­mę, daug mo­kė­si, tad vi­so­kiems be­tiks­liams pa­kvai­lio­ji­mams ne­bu­vo lai­ko. Be to, bend­ra­bu­ty­je bu­vo griež­tas re­ži­mas, tam tik­ros tai­syk­lės, ku­rių rei­kė­jo lai­ky­tis.
Kas ke­tu­ris mė­ne­sius Au­ri­mas grįž­da­vo iš Nor­ve­gi­jos pa­si­sve­čiuo­ti į na­mus. Kai pir­mą kar­tą grį­žo, ma­ma iš­kart pa­ste­bė­jo, kad sū­nus pa­si­kei­tė: tar­si suau­go, su­rim­tė­jo, din­go leng­va­bū­diš­ku­mas ir vė­ja­vai­kiš­ku­mas. Šian­dien vai­ki­nas, žvelg­da­mas į Lie­tu­vos gy­ve­ni­mą, skai­ty­da­mas ir klau­sy­da­mas apie val­džios spren­di­mus, svars­to vi­sai kaip su­bren­dęs pi­lie­tis, ste­bi­si kai ku­riais ne­ra­cio­na­liais mū­sų Sei­mo spren­di­mais. Pri­si­pa­ži­no tik­rai ne­pa­vy­dįs sa­vo bend­raam­žiams, ku­rie ne­tu­ri dar­bo, pi­ni­gų stu­di­joms. To­dėl sa­vo de­šim­to­kei se­se­riai Do­na­tai pri­sa­kė, kad steng­tų­si mo­ky­tis, ge­rai iš­lai­ky­tų vals­ty­bi­nius eg­za­mi­nus ir va­žiuo­tų to­liau mo­ky­tis į už­sie­nį. Net­gi ža­dė­jo fi­nan­siš­kai rem­ti. Nes Lie­tu­vo­je mig­lo­tos per­spek­ty­vos.
Au­ri­mas pri­si­pa­ži­no ir pa­ts abe­jo­jąs, ar bai­gęs uni­ver­si­te­tą grįš dirb­ti į Lie­tu­vą. Tak­tiš­kai nu­ty­lė­jo, bet bu­vo ga­li­ma su­pras­ti, ko­dėl.

Už­sie­nis pa­sii­ma ge­riau­sius

Lie­tu­vo­je se­niai dū­sau­ja­ma, kad iš ša­lies iš­vyks­ta ge­riau­si spe­cia­lis­tai. O kas kal­tas? Da­bar jau iš­vyks­ta ir ge­riau­si moks­lei­viai, ku­riuos kas­met po ke­lis pa­kvie­čia mo­ky­tis į už­sie­nį Jung­ti­niai pa­sau­lio ko­le­džai. Iš­vyks­ta stu­den­tai. Daž­niau­siai ne­beg­rįž­ta.
Rugp­jū­čio mė­ne­sį Drus­ki­nin­kuo­se vyks Jung­ti­nių pa­sau­lio ko­le­džų at­sto­vų su­si­ti­ki­mas su Lie­tu­vos moks­lei­viais: jie bus ra­gi­na­mi da­ly­vau­ti kon­kur­suo­se fi­nan­suo­ja­moms stu­di­joms už­sie­ny­je gau­ti. Kaip sa­kė Au­ri­mas, or­ga­ni­za­ci­ja ke­ti­na pa­di­din­ti prii­ma­mų moks­lei­vių skai­čių. Ir jis kaip tik va­žiuos į Drus­ki­nin­kus, kad pa­pa­sa­ko­tų jau­ni­mui apie mo­ky­mą­si ko­le­dže bei ga­li­my­bes to­liau stu­di­juo­ti pres­ti­ži­niuo­se pa­sau­lio uni­ver­si­te­tuo­se.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama