Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Kultūra, paveldas » Vi­du­ry miš­ko – ro­jaus kam­pe­lis

Vi­du­ry miš­ko – ro­jaus kam­pe­lis

El­ni­nin­kys­tė - tai dau­ge­ly­je ša­lių pel­nin­gas ir po­pu­lia­rus vers­las. Mū­sų ša­ly­je šio vers­lo tra­di­ci­jos taip pat se­nos - sie­kia XIV am­žių. El­nius au­gi­no Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čiai. Vė­liau el­ni­nin­kys­tę iš­stū­mė ki­tos gy­vu­li­nin­kys­tės ša­kos. Šių gy­vū­nų au­gi­ni­mu Lie­tu­vo­je vėl pra­dė­ta do­mė­tis tik prieš de­šimt­me­tį. Pra­džia bu­vo ne­leng­va, bet el­nių au­gin­to­jai įsi­ti­ki­nę, kad tai - per­spek­ty­vus vers­las. El­nių au­gi­ni­mas mū­sų ša­ly­je vis po­pu­lia­rė­ja. Ta­čiau re­tas ku­ris pa­si­ren­ka šiuos lau­ki­nius žvė­ris au­gin­ti dėl po­mė­gio, kaip tai pa­da­rė Alun­de­rių šei­ma, su­si­ža­vė­ju­si įspū­din­gu jų gro­žiu. Pa­ty­rio kai­me gy­ve­nan­tys Al­vy­das ir Au­ri­ka Alun­de­riai au­gi­na itin re­tos rū­šies el­nius - Do­vy­do ir da­nie­lius.

Mies­to triukš­mą iš­kei­tė į kai­mo ra­my­bę

Prieš pen­ke­rius me­tus Al­vy­das ir Au­ri­ka Alun­de­riai nu­spren­dė Klai­pė­dą iš­keis­ti į ra­mią, miš­ko ap­sup­tą so­dy­bą Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bė­je, Pa­ty­rio kai­me. Bu­tą iš­kei­tę į vien­kie­mį, da­bar Alun­de­riai tvar­ko­si ir įgy­ven­di­na sa­vas sva­jo­nes 14 hek­ta­rų že­mės ir miš­ko val­do­se. Nuo vai­kys­tės gy­ve­nę Klai­pė­do­je, kur užau­gi­no 22 me­tų sū­nų And­rių, abu nė ne­gal­vo­jo, kad ka­da nors ga­li per­si­kel­ti gy­ven­ti į vien­kie­mį, pa­bėg­ti nuo mies­to triukš­mo į miš­ką. „Vi­si - drau­gai, pa­žįs­ta­mi, tė­vai, net sū­nus - gal­vo­jo, kad kuok­te­lė­jo­me, kai pa­sa­kė­me, kad iš­si­kraus­to­me gy­ven­ti į kai­mo so­dy­bą. Ma­nė, kad mums su­si­su­ko pro­te­lis ir kad ne­vy­ku­siai no­ri­me juos ap­gau­ti", - šyp­te­lė­jo pa­sa­ko­da­mas Al­vy­das. Dve­jus me­tus ieš­ko­ję sa­vo ra­mio­jo kam­pe­lio Alun­de­riai jį ra­do - 42 ki­lo­met­rus nuo Klai­pė­dos šur­mu­lio nu­to­lu­sią, miš­kų ap­sup­ty­je sto­vin­čią so­dy­bą Pa­ty­rio kai­me. Anot su­tuok­ti­nių, dar­bo įdė­ti rei­kė­jo ne­ma­žai, nes anks­čiau so­dy­bo­je gy­ve­nę se­ny­vo am­žiaus žmo­nės dau­giau lai­ko sky­rė ūki­nin­ka­vi­mui, gy­vu­lių, dar­žų au­gi­ni­mui, o ne ap­lin­kos tvar­ky­mui, gra­ži­ni­mui. „Iš pra­džių į so­dy­bą va­žiuo­da­vo­me tik sa­vait­ga­liais, bet su­pra­tau, kad per to­kį trum­pą lai­ką nie­ko daug ne­nu­veik­si. Ži­no­jau, kad ma­no vy­ras per­si­kels gy­ven­ti ta­da, kai bus nu­pirk­tas jo mėgs­ta­mos vo­kie­čių avi­ga­nių veis­lės šuo. Vie­no šuns sa­vai­tei pa­lik­ti tik­rai ne­ga­lės. Taip ir su­gud­ra­vau, kad grei­čiau per­si­kel­tu­me į vien­kie­mį", - juo­kė­si Au­ri­ka.
Iš pra­džių su­tuok­ti­niai pla­na­vo da­ry­ti kaip ir vers­lą - už­siim­ti kai­mo tu­riz­mu, bet da­bar, kai na­mai ta­po tik­ra pa­lai­mos, ra­my­bės ir poil­sio oa­ze, jie ne­be­no­ri į so­dy­bą įsi­leis­ti sve­ti­mų žmo­nių. „Ge­riau su gy­vū­nais nei su žmo­nėms", - to­kia Au­ri­kos nuo­mo­nė. Kiek­vie­ną ry­tą iš so­dy­bos šei­mi­nin­kai sku­ba 42 ki­lo­met­rus į dar­bą Klai­pė­do­je. Al­vy­das dir­ba AB „Pie­no žvaigž­dės" le­dų vers­lo va­do­vu, žmo­na - ŽŪB „Ba­riū­nai" Klai­pė­dos re­gio­no va­dy­bi­nin­ke, ta­čiau po dar­bo vi­sa­da džiau­gia­si su­grį­žę į jau­kius sa­vo pa­čių su­kur­tus na­mus. Nors čia ir lau­kia ki­ti rū­pes­čiai: žo­lės pjo­vi­mas, ap­lin­kos tvar­ky­mas, el­nių šė­ri­mas, bet Alun­de­riams tai mie­las, tei­kian­tis ma­lo­nu­mą dar­bas.

Mei­lė re­tiems gy­vū­nams ir gam­tai

„Kai pra­dė­jo­me gy­ven­ti so­dy­bo­je, iš miš­ko pri­kly­do stir­na ir la­pė. Mes lau­ki­nius gy­vū­nus pri­si­jau­ki­no­me, pa­vai­šin­da­vo­me pri­kly­dė­les mais­tu. Abu su vy­ru la­bai my­li­me gy­vū­nus, to­dėl su­ži­no­ję, kad glo­bo­ja­mas stir­nai­tę ir la­pu­tę nu­šo­vė ša­lia mū­sų že­mės įsi­kū­ręs me­džio­to­jų klu­bas, tuoj pat pa­no­ro­me sa­vo miš­ką ap­tver­ti tvo­ra", - pri­si­mi­nė Au­ri­ka. Ta­da Alun­de­riams ir ki­lo min­tis sa­vo miš­kuo­se au­gin­ti el­nius. Ne­no­rė­jo šei­mi­nin­kai veis­ti pra­mo­ni­nių tau­rių­jų ar dė­mė­tų­jų el­nių. Al­vy­das, zoo­lo­gi­jos so­de iš­vy­dęs Do­vy­do el­nius, iš­kart su­si­do­mė­jo šia itin re­ta, lais­vė­je se­niai iš­ny­ku­sia lau­ki­nių žin­duo­lių rū­ši­mi. Vi­sa­me pa­sau­ly­je Do­vy­do el­nių zoo­lo­gi­jos so­duo­se su­skai­čiuo­ja­ma tik iki 500, Lie­tu­vo­je jų yra apie 30. Tad prieš dve­jus me­tus į vien­kie­mį Pa­ty­rio kai­me iš Es­ti­jos zoo­lo­gi­jos so­do at­ke­lia­vo pen­ki Do­vy­do el­niai: ke­tu­rios pa­te­lės ir vie­nas pa­ti­nas. Per­nai su­si­lau­kė dvie­jų el­niu­kų. „Aš tik no­riu, kad at­si­ves­tų kuo ma­žiau pa­ti­nė­lių, nes du pa­ti­nai vie­no­je ap­tver­to­je zo­no­je ne­ga­li su­gy­ven­ti, smar­kiai ko­vo­ja dėl pa­te­lių, ko­vo­ja tol, kol iš dvie­jų be­lie­ka vie­nas. Gi­mus el­niu­kui, pra­dė­jo­me gal­vo­ti, kam rei­kės jį par­duo­ti, o su ši­to­kiu gra­žuo­liu gi taip gai­la skir­tis. Da­bar jau­nik­lis gy­ve­na Pla­te­liuo­se. Su­si­ta­rė­me su šei­mi­nin­kais, kad leis­tų at­va­žiuo­ti kar­tais ap­lan­ky­ti, tai ne­se­niai vy­ko­me švęs­ti pir­mo­jo el­niu­ko gim­ta­die­nio", - pa­sa­ko­jo Au­ri­ka. Šiuo me­tu Alun­de­rių vie­no miš­ko 6,5 ha pu­sė­je gy­ve­na še­ši Do­vy­do el­niai - pen­kios pa­te­lės ir pa­ti­nas, ki­to­je so­dy­bos miš­ko pu­sė­je - de­vy­ni da­nie­liai. „Mes juos pri­si­jau­ki­no­me. Kiek­vie­ną va­ka­rą grį­žę iš dar­bo sku­ba­me į lau­ki­nių gy­vū­nų ap­tva­rus ir ste­bi­me jų gy­ve­ni­mą", - kal­bė­jo Al­vy­das. Prie Do­vy­do el­nių ap­tva­ro su­tuok­ti­niai gy­vū­nų dė­me­sį at­krei­pia pa­šauk­da­mi „mer­gos", da­nie­lius prie sa­vęs kvie­čia „spur­gy­tė­mis".
Na­muo­se taip pat ka­ra­liau­ja trys gra­žios ka­tės - A. Alun­de­rie­nės nu­my­lė­ti­nės. Ap­lin­ką sau­go Al­vy­do „ge­ry­bi­nis" vilk­šu­nis. Nuo pir­mų die­nų šu­niui bu­vo drau­džia­ma pul­ti, lo­ti ant gy­vū­nų, to­dėl da­bar yra pui­kus el­nių sau­go­to­jas. Prie so­dy­bos iš­kas­tas di­de­lis tven­ki­nys, ku­ria­me plau­kio­ja kar­piai, ly­de­kos, erš­ke­tai ir ki­to­kios žu­vys. Pa­sak Au­ri­kos, vy­ras mėgs­ta žve­jo­ti, ta­čiau pa­gau­tą žu­vį grei­tai nu­fo­tog­ra­fuo­ja, pa­bu­čiuo­ja ir pa­lei­džia at­gal į lais­vę.

Kai­my­nai ta­po ge­riau­siais drau­gais

Iš pra­džių su­tuok­ti­niams bu­vo ne­leng­va. Rei­kė­jo vi­są ap­lin­ką, na­mą, miš­ką su­tvar­ky­ti, iš­va­ly­ti. Tech­ni­kos iš mies­to at­si­kraus­tę šei­mi­nin­kai ne­tu­rė­jo, o ir kai­my­nai priim­ti į drau­gi­ją ne­la­bai ruo­šė­si. „Kai pa­pra­šė­me kai­my­nų, kad pa­dė­tų mums žo­lę nu­pjau­ti, tai ga­vo­me at­kir­tį, kad mes esa­me mies­to „as­fal­ti­niai" ir pa­gal­bos iš jų ga­li­me nė ne­si­ti­kė­ti", - pir­muo­sius gy­ve­ni­mo me­tus so­dy­bo­je pri­si­mi­nė Au­ri­ka. Dve­ji me­tai praė­jo, kol Alun­de­rių šei­mą pri­pa­ži­no kai­mas sa­va. „Da­bar kai­my­nai vi­sa­da pa­si­ruo­šę mums pa­dė­ti. Pa­tys jo­kių dar­žo­vių neau­gi­na­me, bet kai­mo žmo­nės mus vai­ši­na. Atei­na ir mū­sų el­nių pa­si­žiū­rė­ti, pri­ne­ša jiems vi­so­kiau­sių vai­šių. Džiau­gia­mės pri­ta­pę ir įė­ję į kai­mo bend­ruo­me­nę", - kai­my­nus gy­rė A. Alun­de­rie­nė.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama