Vytauto Mačernio gimtinė – Šarnelė
Šiemet birželio 5 dieną sukako 90 metų, kai Šarnelėje gimė poetas Vytautas Mačernis. Kūrėjo gyvenimas buvo labai trumpas – 1944 metų spalio 7 dieną Žemaičių Kalvarijos pakraštyje važiuojant vežimu į jaunuolio galvą pataikė atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra. Aidint karo pabūklams namiškiai žuvusiojo į kapines nevežė, o palaidojo netoli namų esančiame kalnelyje. Poeto biografai teigia, kad iš kiek daugiau nei dviejų šimtų žinomų V. Mačernio eilėraščių bene du šimtus jis parašė ne Kaune ar Vilniuje, kur teko mokytis, o gimtojoje Šarnelėje.
Žemaičių Kalvarijoje yra Vytauto Mačernio biblioteka. Įregistruota ir V. Mačernio draugija. Gretimame Sedos miestelyje poeto vardu pavadinta gimnazija. Rėmėjų pastangomis buvo sutvarkytas kelias iki poeto kapo Žvyrinėlio kalnelyje. Bendruomenė „Gardai“ kartu su Plungės rajono savivaldybės administracija paruošė projektą ir tikisi gauti lėšų V. Mačernio muziejui remontuoti ir informacijos centrui įrengti. Muziejų Žemaičių Kalvarijos miestelyje, kuriame saugomi poeto rankraščiai, šeimos daiktai, nuotraukos, dažnai lanko mokinių ekskursijos, Trečiojo amžiaus universiteto senjorai, senosios kartos inteligentai, kurie karo, pokario metais persirašinėjo V. Mačernio kūrybą iš sąsiuvinio į sąsiuvinį.
Pats V. Mačernis nesuspėjo išleisti nė vienos savo knygos, nors rankraščius kaupė ir, tikėtina, tam ruošėsi. Jo kūrybą persirašinėdavo kiti, ir tie nuorašai jau buvo pasklidę po Lietuvą dar iki poeto mirties.
Pirmosios V. Mačernio poezijos knygos buvo išleistos ne Lietuvoje. Pokario metais Romoje pasirodė „Vizijos” (1947 m., spaudai parengė Vytautas Saulius), praėjus keliolikai metų Čikagoje išleista „Poezija“ (1961 m., redagavo Kazys Bradūnas). Lietuvoje pirmą kartą V. Mačernio eilėraščiai oficialiai publikuoti tik 1966 metais „Poezijos pavasario“ almanache.
Kuo skaitytojus prieš 70 metų ir šiomis dienomis taip traukia V. Mačernio asmenybė ir jo kūryba? Kokį kūrybinį palikimą poetas būtų palikęs, jei jo gyvenimo siūlas nebūtų nutrūkęs išgyvenus tik 23 metus ir 133 dienas? Gali būti, kad tai viename laiške draugams įvardijo pats V. Mačernis: „...aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu, regėjimais. <…> Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis“.
Vertingiausia V. Mačernio kūrybos dalis – eilėraščių ciklas „Vizijos“. Jose daug nerimo, nevilties, žmogiškų vertybių ilgesio. „Vizijas“ galima vadinti savotiška dvasine poeto autobiografija, kurioje autoriaus apmąstymai mainosi su jo regėjimais.
Dar V. Mačernio vaikystėje jo namiškiai buvo pastebėję, kad tas berniukas auga ne toks, kaip visi. Jis gimė gausioje šeimoje, tačiau iš trylikos vaikų užaugo tik septyni. Antrąjį Mačernių vaiką nuo mažens lankė keisti sapnai ir įvairūs regėjimai, dažnai jis dienų dienas svajodavo įsilipęs į aukštą pušį ir žvelgdamas į tolius. Augant daugiausia dėmesio vaikui skyrė senolė, kurios šviesus paveikslas išliko ir jai mirus poeto sukurtose „Vizijose“.
Skaitant „Vizijas“, gilinantis į poeto gyvenimą, dabar jau šviesaus atminimo vietos kraštotvarkininkui Konstantinui Bružui atėjo į galvą mintis Šarnelėje įprasminti V. Mačernio atminimą. „Akmeninių vizijų“ idėją įgyvendino meistras iš Sedos Vladas Raštikis. Septyniose Šarnelės kaimo vietose žemėje įspaustos akmens plokštės su įrašais. Pirmoji plokštė yra prie buvusios Šarnelės mokyklos, antroji – ant piliakalnio, kur poeto brolis Vladas, išeidamas į savanorius, 1938 metais šventė išleistuves, trečioji – prie šeimos pamėgto ežero, ketvirtoji – poeto tėviškėje (čia įamžinti senelis Kazimieras, tėvas Vladislovas, motina Elžbieta ir vaikai Vladas, Vytautas, Valerija, Juozas, Aloyzas, Jonas, Antonijus ir jų senolė), penktoji – ant girios kalno, šeštoji – sodyboje, septintoji – Žvyrinėlyje.
Simboliška, kad poeto tėviškėje tebegyvena jo sūnėno – taip pat Vytauto Mačernio – šeima. Kartu su mokiniais ir bendruomene V. Mačernio eilėraščių skaitymuose dalyvauja poeto garbaus amžiaus sesuo Valerija, gyvenanti Žemaičių Kalvarijoje, kol leido sveikata – ir brolis Juozas iš Gintališkės, taip pat – ir jaunesnės Mačernių kartos atstovai.
Trejus metus Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariai Audreolė Pažereckaitė ir Algis Jankūnas fotografavo Šarnelę visais metų laikais. Subtilios fotografijos, kurias papildo V. Mačernio poezijos eilutės, sugulė į albumą „Šarnelės šviesa“. Įvadą albumui parašė literatūros kritikė Viktorija Daujotytė.
