Kiekvienas pacientas – kaip egzaminas
Pradėdama kiekvieną naują darbo dieną klinikos „Inesa“ šeimos gydytoja Bronė Kurcikevičienė iš anksto žino, kad priims ir konsultuos visus pacientus, kurie tik kreipsis – keliolika ar keliasdešimt žmonių, nors normatyvai ir skelbia, kad vienam pacientui rekomenduojama skirti iki 20 minučių laiko. „Kiekvienas ligonis mums, gydytojams, – tarsi egzaminas. Kalbu abstrakčiai, bet taikau konkrečiai sau. Jeigu jau žmogus išsiruošė pas gydytoją, vadinasi, turi nusiskundimų dėl blogos savijautos. Ir gali būti, kad būtent paskutinis pacientas bus tas, kuriam tą dieną gydytojo pagalbos reikėjo labiausiai“, – pastebėjo B. Kurcikevičienė.
– Iš tiesų Jums kiekvienas pacientas – kaip naujas egzaminas?
– Taip, tuos egzaminus aš laikau jau 36 metus. Taip ir mokausi visą gyvenimą... Medicina man – ir profesija, ir pomėgis. Plungėje dirbu 32 metus. Darbo metai neprailgsta. Iš šiandieninės perspektyvos žvelgiant jie prabėgo tarsi viena diena.
– Atvykote į Plungę dar jauna specialistė ir likote čia ilgam?
– Studijas baigiau 1975 metais ir gavau paskyrimą dirbti Anykščiuose, nors pati esu dzūkė iš Alytaus. Buvau apylinkės terapeutė, teko dirbti ir poliklinikoje, ir ligoninės skyriuose. Iš Anykščių jau abu su vyru atvykome į Plungę, nes čia pasiūlė butą. Nežadėjome likti ilgai, bet išėjo kitaip.
– Jeigu likote, vadinasi, Plungėje nėra blogai?
– Tai matyt, kad nėra... Nors, atvirai prisipažinsiu, iš pradžių Plungėje nepatiko. Kodėl? Miestelis anuomet pasirodė prastai suplanuotas, tačiau gamta buvo labai graži. Ir su žmonėmis iš pradžių nesusikalbėjau, nes visi Plungėje kalba tarmiškai. Man buvo sunku suprasti, jaučiausi tarsi užsienyje! Žemaitiškai, beje, taip ir neišmokau. Per sunki kalba! Jeigu ką nors ir bandydavau pasakyti, tik aplinkinių juoką sukeldavau, tai daugiau kalbėti žemaitiškai nebebandau. Neįprasti ausiai buvo net žemaitiški vietovardžiai Babrungas, Gandinga, Tverai... Man tie žodžiai skambėjo labai griežtai, mano gimtinėje yra daug švelniau skambančių žodžių, pavyzdžiui, Punia, Alytus...
– Ar palankiai susiklostė Jūsų karjera Plungėje?
– Kai atvykau, laisvų darbo vietų pagal mano specialybę nebuvo. O terapeuto specialybę rinkausi, nes bijojau kitų specialybių, kur kraujas – chirurgijos, ginekologijos, otorinolaringologijos... Visada maniau, kad terapija man geriausias pasirinkimas. Teko žengti koja į koją su sveikatos apsaugos sistemos reforma. Reikia pripažinti, kad mes, vyresnės kartos medikai, iš pradžių labai skeptiškai vertinome siekį visus terapeutus perkvalifikuoti į šeimos gydytojus. Juk visko vienam specialistui apie naujagimių, kūdikių, vaikų, paauglių ir suaugusiųjų sveikatą neįmanoma žinoti. Įsigilinti į visų medicinos sričių niuansus tiesiog fiziškai nėra įmanoma, nors ir labai norisi. Kai praktikos neužteko, reikėjo pasisemti naujų žinių, kurioms įtvirtinti vėl reikėjo praktinio įdirbio. Kaip bebuvo, iki šiol mieliau konsultuoti priimu suaugusiuosius.
– Tai kokia ta suaugusių plungiškių sveikata?
– Turiu pasakyti, kad labiausiai gaila tų, kurie neįvertina savo sveikatos būklės. Taip ir norisi kartais paklausti: kaip tu, žmogeli, galėjau save taip nuvaryti, nuvarginti? Žmonės pripranta kentėti ir ilgai nesigydydami jaustis prastai dėl aukšto kraujospūdžio, anemijos, skaudančio skrandžio, kitų negalavimų. Jei liga lėtai vystosi ir nėra staigaus sveikatos pablogėjimo, žmonės dažnai susitaiko su bloga savijauta, manydami, kad tai – dėl jų amžiaus, nuovargio, rūpesčių, nemigos. Ir į medikus tokie žmonės kreipiasi, kai jau nebelieka kitos išeities.
Apskritai paėmus, plungiškiai, kaip ir žmonės visoje Lietuvoje, dažniausiai skundžiasi širdies ir kraujagyslių ligomis.
Pastaraisiais metais valstybės mastu pradėtos vykdyti profilaktinės sveikatos patikrinimo programos. Daug tyrimų tam tikrų amžiaus grupių žmonėms nieko nekainuoja, todėl raginu plungiškius pasinaudoti proga ir pasitikrinti savo sveikatą, kad laiku užkirstų kelią ligai.
– Ar klinikoje „Inesa“ Jūs dirbate nuo jos veiklos pradžios?
– Taip, nuo 2003 metų kovo 24 dienos, kai šeimos klinika „Inesa“ atvėrė pacientams duris. Mūsų kolektyvas išties geras, darbingas. Pacientai turi įvertinti tai, kad gydytojai nejaučia didelių suvaržymų skirdami tyrimus ir pan.
Jeigu žmogus ir neserga lėtine liga, kurią reikia nuolat sekti, vis tiek kviečiame į „Inesą“ profilaktiškai pasitikrinti sveikatą – nors vieną kartą per metus.
Jokiu būdu neužsiimkite savigyda, tuo labiau – kaimynų ar pažįstamų diagnostika ar gydymu. Jeigu pasitikite savo gydytoju, tai ir leiskite jam spręsti, koks gydymas ir kokie vaistai jūsų organizmui tinka labiausiai.
