Plungiškius kiokušin karatė mokanti trenerė: „Čia lieka tik stipriausi“

– Asta, papasakokite apie save: iš kur esate kilusi, kokius mokslus baigėte, kur šiuo metu gyvenate?
– Gimiau 1986 metais Salantuose. Kai buvau moksleivė, persikraustėme į Mažeikius. Čia baigiau vidurinę mokyklą, o tada išvykau į Klaipėdą, kur gyvenu iki šiol. Birželio mėnesį turėčiau gauti bakalauro diplomą – baigiu Klaipėdos universitete kūno kultūros pedagogikos studijas. Dirbu ir karatė kiokušin mokykloje „Shodan“, esu mokytojo asistentė.
– Kas Jus atvedė į karatė? Ar seniai tuo užsiimate? Ar artimieji tam pritarė?
– Šia sporto šaka užsiimu penkiolikti metai. Kai gyvenome Salantuose, lankiau tautinių šokių būrelį, o persikėlus į Mažeikius pasukau į karatė. Labiausiai mane skatino vyresnė sesuo Vilija, dabar dirbanti Mažeikių teisme sekretore. Ji vis liepė eiti ir išbandyti jėgas. Mama manęs sportuojančios nebematė – netekau jos būdama berods dešimties...
Kai ryžausi ir nuėjau pas jau amžinatilsį trenerį Irmantą Jašinską, kaip ir tikėjausi, radau vien berniukus. Nebuvo nė vienos mergaitės. Sunkiai, bet pamažu pripratau prie šio sporto. Juolab kad nuo pirmų dienų jaučiau trenerio palaikymą – jis buvo puikus žmogus. Be to, netrukus prasidėjo pirmosios pergalės. Jau nuo pirmų varžybų man ėmė sektis, iki suaugusiųjų čempionato visada iškovodavau tik pirmąsias vietas. Lietuvos suaugusiųjų čempionate taip pat esu laimėjusi nemažai prizinių vietų, o Europos čempionate aukščiausiai buvau ketvirtoji. Šiaip į dešimtuką esu patekusi keletą kartų.
– Kiokušin karatė pradininku laikomas pasaulinio garso legenda Masutatsu Oyama (1923–1994). Jo karatė stilius, paremtas jėga ir ištverme, laikomas viena agresyviausių karatė rūšių. Kam Jums šito reikia? Ar niekada nesigailėjote pasirinkusi tokią, sakyčiau, vyrišką sporto šaką?
– Hm... (šypteli). Dabar sportas nebeskirstomas į vyrišką ar moterišką. Aišku, buvo sunkių dienų, kai norėjosi viską mesti, bet kai pagalvoji – kiokušin karatė vis dėlto yra daugiau nei sportas. Ne, nesigailiu savo pasirinkimo. Tai savotiška filosofija, iš žmogaus reikalaujanti didžiulės valios ir ryžto, psichologinio nusiteikimo, dvasinio stabilumo. Man pačiai šias savybes dar reikia ugdyti. Jei išeini ant tatamio kovoti su pasaulio čempione ir nieko nedarai, kad laimėtum, vadinasi, nesusitvarkai su savimi. Kovotojas privalo išmokti įveikti savo jaudulį.
– Kokios spalvos diržas juosia Jūsų kimono?
– Žalias su ruda juostele. Tai aštuntas diržas šioje sporto šakoje. Iki juodo man dar liko du diržai. Vasarą planuoju apsiginti rudą – teks atlaikyti 25 kovas be sustojimo su įvairiais kovotojais. Dar liks rudas su juoda juosta ir tik tada – juodas, kuriam reikia trisdešimties kovų.
– Ko gero, mėlynių tokiame sporte neišvengsi?
– Iš pradžių būdavau visa mėlyna. Pamenu, važiavau autobuse vasarą įsikibusi į turėklus, o mano rankos buvo nusėtos mėlynėmis. Viena moterėlė į mane visą kelią žvelgė su didžiule užuojauta (šypteli). Dabar aš jau išmokau labiau apsisaugoti, kai reikia, užsimaskuoju.
– Ar kada nors teko pademonstruoti savo sugebėjimus kur nors gatvėje ar kitoje, „nesportinėje“, aplinkoje?
– Taip, porą kartų Klaipėdoje. Prie mūsų treniruojamų vaikų prikibo aršiai nusiteikę jaunuoliai. Tada su mokytoju Luku Kubiliumi trijulę „sutvarkėme“ ir palaikėme, kol atvyks policija. Kitas atvejis buvo klube, kai prie mano draugės prikabino keturios „damos“ ilgais nagais. Kol su jomis tvarkiausi, klubo lankytojai padarė didelį ratą ir susidomėję žiūrėjo, kaip čia viskas baigsis (juokiasi).
– O kaip širdies reikalai? Ar nesunku susirasti antrąją pusę merginai, kuri bet kada gali imti ir „išjungti“? Vaikinai Jūsų nebijo?
– Ne, nebijo (šypsosi). Esu netekėjusi, bet mylimą žmogų turiu.
– Ką, be sporto, veikiate?
– Mokausi, skaitau knygas, piešiu ant drobės. Vidurinėje lankiau sustiprintas dailės pamokas, tad mėgstu piešti ir kam nors dovanoti savo paveikslus. Taip pat esu įsirašiusi į savanorių gretas.
– Teko dalyvauti karinėse pratybose?
– Taip, ir ne tik jose – buvau pusmečiui išvykusi į Afganistaną, į taikos palaikymo misiją. Ten kiek nepasisekė – patyriau kelio raiščių traumą. Tas laikotarpis buvo labai sunkus – operacija, vaikščiojimas su ramentais ir negalėjimas nieko daryti man atrodė didžiulė tragedija. Atsitiesiau tik didžiulėmis pastangomis, daug skaičiau. Praėjusį savaitgalį Šiauliuose vykusios Lietuvos suaugusiųjų taurės varžybos, kurias laimėjau, buvo pirmosios po šios traumos, praėjus dvejiems metams. Tai irgi suteikė jėgų ir pasitikėjimo savimi.
– Minėjote, kad, atvykusi į Klaipėdą, pasukote į karatė kiokušin mokyklą „Shodan“. Dabar čia ne tik treniruojatės, bet ir dirbate. Kaip atsitiko, kad kiokušin karatė pradėjote mokyti plungiškius?
– Taip, mano mokytojas buvo ir tebėra L. Kubilius, aš esu jo asistentė. Mūsų klubas tiesiog nusprendė plėstis ir ieškoti perspektyvių vaikų kituose rajonuose, tad ėmėme ieškoti patalpų ir Plungėje. Gavome sporto salę Specialiojoje mokykloje, dabar čia treniruoju vaikus ir jaunimą. Anksčiau atvykdavau kartu su mokytoju, o dabar daugiausia dirbu viena. Balandžio mėnesį jau sukako metai.
– Turbūt ne kiekvienas gali mokytis karatė kiokušin?
– Išties, čia lieka tik stipriausi. Treniruotės yra sunkios, ir nemažai norinčiųjų tiesiog atkrenta. Renkamės tris kartus per savaitę, dirbame gana intensyviai. Tik sekmadieniais būna žaidimų diena. Turiu dvi grupes: mažųjų – iki 11 metų, ir vyresniųjų – nuo 11 metų. Pastarojoje grupėje yra ir dvidešimtmečių. Pirmoje grupėje yra 25 vaikai, iš kurių – dvi mergaitės, o vyresniųjų grupę sudaro apie 15 sportininkų, didžioji dalis – merginos.
– Kodėl karatė nori išmokti merginos? Nori būti stiprios, mokėti apsiginti, ką nors „paauklėti“?
– Net nežinau. Taip, šis sportas suteikia didesnio pasitikėjimo savimi, bet kad kas nors norėtų kam nors įkrėsti – ne, to negirdėjau. Tiesa, vienas berniukas iš mažesniųjų grupės prasitarė, jog lanko karatė būtent todėl, kad nori sumušti tris bendraklasius (juokiasi). Šiaip su plungiškiais dirbti man labai malonu. Ypač mažesnieji yra tikri darbininkai, treniruojasi labai susikaupę. Su vyresniais treniruojamės laisviau, jie mėgsta pajuokauti. Turiu dvi grupes ir Telšiuose. Telšiškiai mėgsta daugiau plepėti nei plungiškiai.
– Kaipgi sekasi plungiškiams mokytis šios sporto šakos?
– Abi grupės labai perspektyvios, nemažai sportuojančiųjų jau apsigynė pirmąjį, oranžinį, diržą, vadinamą 10 kyu. Tai reiškia, jog išlaikė egzaminą, kur nustatytas tam tikras fizinis krūvis, kur teko demonstruoti rankų ir kojų techniką, stovėseną ir teorines žinias. Birželio pradžioje laukia aukštesnės pakopos, oranžinio diržo su mėlyna juostele (9 kyu), egzaminas, o birželio gale numatomos ir pirmosios varžybos ant tatamio. Mažiesiems kovos trunka pusantros minutės, vyresniems – tris minutes. Žinoma, kartais prireikia pratęsimo. Matysit, greitai į Plungę pradėsime vežti medalius – nebespėsite rašyti (juokiasi).
– Stebint treniruotę, buvo keista, kad labai tylu – girdisi tik nelietuviškos Jūsų komandos, kurias mažieji sportininkai puikiausiai supranta ir tyliai atlieka reikiamus judesius...
– Kaip sakiau, karatė kiokušin yra ne vien sportas. Tai ir meditacija prieš treniruotes bei po jų, ir griežta disciplina. Elgtis pagal tam tikrą etiketą yra sportininko pareiga. Čia visi klauso komandų, kurios duodamos japonų kalba. Tuos žodžius reikia išmokti ir įsiminti. Žinoma, su vaikais pasitaiko visko. Nepaklusnieji prieš visą grupę kartais daro atsispaudimus ir ant krumplių. Esu prašiusi atsinešti ir pažymių knygeles – tai taip pat savotiška drausminamoji priemonė. Vyresniųjų prašiau surašyti savo valgiaraštį, teko juos šiek tiek „pakontroliuoti“ (šypsosi).
– Ar šiuo metu dar priimate naujus narius?
– Taip, be abejo. Dirbsime iki liepos 1-osios, o paskui – vėl nuo rudens. Mano telefonas 8 648 04 638. Turėčiau pasakyti, kad karatė reikalauja ir tam tikrų investicijų – be mėnesinio mokesčio, reikia įsigyti ir kimono, ir apsaugos priemones, ir už egzaminus tenka mokėti.
– Kokie Jūsų pačios ateities planai?
– Ruošiamės su vaikais dalyvauti Baltijos taurės varžybose birželio pabaigoje – žadu kovoti ir pati, o metų gale numatomas Lietuvos čempionatas, galbūt pateksiu į rinktinę. Žinoma, toliau dirbsiu ir mokysiuosi – sieksiu magistro laipsnio.
– Dėkoju Jums už pokalbį ir linkiu sėkmės!