Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Pasikalbėkim! » Rank­dar­bius mėgs­tan­ti bu­dė­to­ja į šį po­mė­gį įtrau­kė ir mo­te­rų kri­zių cen­tro gy­ven­to­jas

Rank­dar­bius mėgs­tan­ti bu­dė­to­ja į šį po­mė­gį įtrau­kė ir mo­te­rų kri­zių cen­tro gy­ven­to­jas

„At­ei­nu čia bu­dė­ti pa­rai, tad rei­kia kaž­kuo už­si­im­ti“, – šyp­so­si Ra­mu­tė Ged­gau­die­nė, pa­klaus­ta, kaip rank­dar­biai „už­ka­ria­vo“ Plun­gės kri­zių cen­tro mo­te­rų sky­rių. Lai­ki­nai, daž­niau­siai va­sa­ro­mis įstai­gos dar­buo­to­jas pa­va­duo­jan­ti plun­giš­kė sa­vo ini­cia­ty­va kvie­čia čia gy­ve­nan­čias mo­te­ris pa­si­mo­ky­ti mie­lų dar­be­lių – ką nors pa­siū­ti, nu­megz­ti, su­kli­juo­ti, nu­pin­ti, pa­puoš­ti, iš­kep­ti... „Džiau­giuo­si, kai spin­di jų akys, kai sten­gia­si kaž­ko iš­mok­ti, kai nuo­šir­džiai ben­drau­ja ir nors trum­pam už­mirš­ta sa­vo pro­ble­mas“, – sa­ko bu­dė­to­ja, mie­lai su­ti­ku­si pa­pa­sa­ko­ti, kaip sa­vo po­mė­giu už­krė­tė mo­te­rų kri­zių sky­riaus gy­ven­to­jas.

Mi­nė­to­je įstai­go­je Ra­mu­tė dir­ba kas tre­čią pa­rą. Šie­met – jau tre­čią va­sa­rą. Per tuos ke­lis pa­va­da­vi­mo mė­ne­sius ji su gy­ven­to­jo­mis ir už­si­i­ma mie­lais dar­be­liais.
O pra­si­dė­jo vis­kas nuo to, kai dar pir­mai­siais me­tais vie­na so­cia­li­nė dar­buo­to­ja pa­ma­tė Ra­mu­tę į bu­dė­ji­mą at­si­ne­šu­sią rank­dar­bių. Kuo­met vie­ną die­ną kaž­ką sau kne­bi­nė­jo, ko­le­gė pa­klau­sė, ar ne­pa­mo­ky­tų ko nors pa­na­šaus čia gy­ve­nan­čių mo­te­rų? Esą vis bū­tų joms už­si­ė­mi­mas, pra­si­blaš­ky­mas, nau­din­gas lai­ko pra­lei­di­mas...
„Nu­ta­riau pa­ban­dy­ti. Pri­si­me­nu, pir­mo­ji pa­mo­ka bu­vo vel­ti­nu­kai. Pra­dė­jo­me vel­ti sau­suo­ju bū­du, da­rė­me sa­ges ir žais­liu­kus. Kai ku­rių prie­mo­nių tu­rė­jau, vil­nos pa­ti pir­kau. Svars­čiau, pa­tiks mo­te­rims ar ne? At­ro­do, pa­ti­ko“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė.
Nuo to lai­ko, kai tik Ra­mu­tė bu­di, vis pa­kvie­čia mo­te­ris į už­si­ė­mi­mus. Nė­ra jo­kios prie­var­tos, jo­kių at­si­skai­ty­mų, jo­kių gra­fi­kų. „Tai vyks­ta pa­gal ben­drą nuo­tai­ką. Bū­na – sė­dim, nuo­bo­džiau­jam, tai ir pa­klau­siu: „o gal pa­si­dar­buo­ja­me, mer­gi­nos“? Jei ke­lios link­te­li, ke­liau­ja­me į va­di­na­mą­jį po­il­sio-pri­ėmi­mo kam­ba­rį ir ima­mės dar­bo. At­si­ne­šu iš au­to­mo­bi­lio tuo me­tu tu­ri­mas prie­mo­nes ir ką nors su­gal­vo­ju“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.
Šiuo me­tu Plun­gės kri­zių cen­tre yra sep­ty­nios 21–56 me­tų am­žiaus gy­ven­to­jos, ke­tu­rios iš jų – su vai­kais. Vie­na tu­ri dvi at­ža­las, ki­tos trys – po vie­ną. Yra gy­ve­nan­čių dve­jus me­tus, vie­na po šiuo sto­gu glau­džia­si jau tre­čius me­tus. Už­si­ė­mi­muo­se,

pa­sak Ra­mu­tės, vi­du­ti­niš­kai da­ly­vau­ja trys mo­te­rys, kar­tais pri­si­jun­gia ir vie­nas ki­tas vai­kas – pa­si­čiu­pę ada­tas, taip pat ban­do siū­ti, ker­pa iš po­pie­riaus, kli­juo­ja.
Prie­mo­nė­mis bu­dė­to­ja sa­kė daž­niau­siai pa­si­rū­pi­nan­ti pa­ti, kar­tais ką nors įstai­ga gau­na iš rė­mė­jų. „Pa­žįs­ta­miems sa­kau, kad šiukš­les ati­duo­tų man, juk ir iš nie­ko ga­li­ma pa­da­ry­ti ką nors gra­žaus“, – šyp­so­si mo­te­ris.
Rank­dar­biai, anot pa­šne­ko­vės, yra di­džiau­sias jos ho­bis, to­dėl vis­ko, ką pa­ti sugeba, sten­gia­si iš­mo­ky­ti ir kri­zių cen­tre at­si­dū­ru­sias mo­te­ris. Ko gi jos mo­ko­si?
„Daž­nai siu­va­me žais­lus iš nie­ko – iš skiau­te­lių, sa­gų, ka­ro­liu­kų. Ne­se­niai pa­si­da­rė­me pa­puo­ša­lų dė­žu­tes iš jo­gur­tų in­de­lių – nu­purš­kiau da­žais, mo­te­rys juos pa­si­puo­šė ir su­si­dė­jo sa­vo mie­lus nie­ku­čius. Vė­rė­me iš ka­ro­liu­kų apy­ran­kes – man la­bai ma­lo­nu, kai jas už­si­de­da pa­čios ar jų vai­kai. Pa­si­da­rė­me po­pie­ri­nius do­va­nų mai­šiu­kus – ga­lės pa­nau­do­ti ką nors svei­kin­da­mos. Esa­me pri­da­riu­sios daug gra­žių at­vi­ru­kų, sa­gių, įvai­rių puokš­čių, o vie­nas pas­ku­ti­nių­jų už­si­ė­mi­mų bu­vo dė­žu­tės iš džin­si­nių ir vai­kiš­kų kel­nių da­lių“ – vie­ną po ki­to dar­be­lius var­di­jo Ra­mu­tė, už­si­min­da­ma, jog ki­tam kar­tui jau pla­nuo­ja mo­te­ris iš­mo­ky­ti pa­si­da­ry­ti po­pie­ri­nius krep­še­lius, į ku­riuos bus ga­li­ma su­si­dė­ti sal­du­my­nus ar lai­ky­ti kaip puoš­me­ną. Be­je, pa­šne­ko­vė sa­ko vi­sa­da „pa­da­ran­ti na­mų dar­bus“, t. y. pa­ti pa­ruo­šian­ti pa­vyz­dį, kad mo­te­rys tu­rė­tų į ką pa­si­žiū­rė­ti.

Bū­na kri­zių cen­tro pa­sto­gė­je ir te­mi­nių už­si­ė­mi­mų: mo­te­rys py­nė Ad­ven­to vai­ni­kus, kū­rė Žo­li­nėms puokš­tes, skap­ta­vo „He­lo­vi­no“ kau­kes iš mo­liū­gų, da­rė po­pie­ri­nes Lie­tu­vos tri­spal­ves ir per Vals­ty­bės die­ną gie­do­jo ša­lies him­ną, ke­pė Bo­so die­nai py­ra­gą ir iš va­ka­ro jį nu­ne­šė į sve­čių sa­lę, dar pri­mer­kė gė­lių, pri­dė­jo uo­gų, la­pų kom­po­zi­ci­jų – pa­si­sten­gė, kad ry­te nu­džiu­gin­tų va­do­vą... Per šv. Ve­ly­kas, pa­sak Ra­mu­tės, ji ne­dir­bo, bet vis tiek bu­vo už­bė­gu­si į įstai­gą – mo­te­rys nu­mar­gi­no net šim­tą kiau­ši­nių! Tą­syk mar­gu­čių pri­siš­vei­tė ir vy­rai – jie, kaip ži­nia, gy­ve­na po tuo pa­čiu sto­gu, bet at­ski­ro­se pa­tal­po­se. Be­je, prie jų įė­ji­mo mo­te­rys taip pat bu­vo „pri­ki­šu­sios na­gus“ – pa­ka­bi­no gir­lian­dą iš ru­de­ni­nių gė­ry­bių...
Ką mo­te­rys pa­da­ro, pa­ga­mi­na ar pa­siu­va – bu­dė­to­ja nu­fo­tog­ra­fuo­ja ir pa­vie­ši­na so­cia­li­nia­me tin­kle „Fa­ce­bo­ok“, pa­si­džiau­gia „sa­vo mer­gi­nų“ pa­stan­go­mis.
Iš­ties daug Ra­mu­tė ga­li pa­pa­sa­ko­ti apie kri­zių cen­tro mo­te­rų veik­lą ir už­si­ė­mi­mus. Rei­kia gy­ven­to­jas tik pa­drą­sin­ti, pa­gir­ti, pa­ska­tin­ti – ta­da dir­ba ir sten­gia­si iš šir­dies, pa­si­krau­na tei­gia­mų emo­ci­jų, tie­siog at­gy­ja. Pa­šne­ko­vė šyp­so­si pri­si­mi­nu­si, kaip bu­vo su­ma­ny­ta „ge­ru­mo ak­me­nė­lių“ pa­ska­ti­na­mo­ji prie­mo­nė. Ta­da už gra­žiai, kruopš­čiai pa­da­ry­tą dar­bą bu­vo duo­da­mas va­di­na­ma­sis ge­ru­mo ak­me­nė­lis. Vai­kai jų tie­siog pri­rin­ko iš kie­mo, o mo­te­rys la­bai sten­gė­si, kad kuo dau­giau jų gau­tų į sa­vo mai­šiu­ką...
Ar mo­te­rys ne­pa­vargs­ta, ne­pyks­ta, jei kas ne­si­se­ka? Ra­mu­tė pur­to gal­vą – to ne­bū­na. Už­si­ė­mi­mai lan­ko­mi sa­vo no­ru ir tik­rai ne­bū­na su­dė­tin­gi, be to, il­gai ne­trun­ka – iki po­ros va­lan­dų. Tie­sa, kaž­ka­da prie vie­no siu­vi­nio mo­te­rys taip už­si­sė­dė­jo, kad pa­šne­ko­vė pa­ti joms pra­dė­ju­si „skųs­tis“, kad jau no­rė­tų val­gy­ti...
Nors tai ir spe­ci­fi­nė įstai­ga, į ku­rią pa­ten­ka di­de­lių sun­ku­mų pri­spaus­tos mo­te­rys, ta­čiau kiek­vie­na jų tu­ri šir­dį ir jaus­mus, kū­ry­bi­nę gys­le­lę, jaut­rią sie­lą. Bu­dė­to­ja Ra­mu­tė la­bai ge­rai ži­no, kad ma­lo­ni rank­dar­bių te­ra­pi­ja jas vei­kia la­bai tei­gia­mai. Ne ką ma­žiau svar­bus ir ge­ras žo­dis, šil­tas pri­si­lie­ti­mas, kan­trus pa­mo­ky­mas, nuo­šir­dus ben­dra­vi­mas...

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama