Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Pasikalbėkim! » Ro­ži­nę „brit­vą“ po Nor­ve­gi­ją vai­ruo­jan­ti plun­giš­kė: „Mo­to­cik­las, vė­jas ir grei­tis – ge­riau­si an­ti­dep­re­san­tai“

Ro­ži­nę „brit­vą“ po Nor­ve­gi­ją vai­ruo­jan­ti plun­giš­kė: „Mo­to­cik­las, vė­jas ir grei­tis – ge­riau­si an­ti­dep­re­san­tai“

Iš­skir­ti­nės spal­vos ga­lin­gas spor­ti­nis mo­to­cik­las „Hon­da CBR“, dar va­di­na­mas „brit­va“, ir leng­vai jį val­dan­ti liek­na vai­ruo­to­ja, iš po ro­ži­nio šal­mo be­si­plaiks­tan­čiais švie­siais plau­kais – toks vaiz­das ne­abe­jo­ti­nai at­krei­pia pra­ei­vių dė­me­sį. Tai 28 me­tų plun­giš­kė Vi­li­ja Viš­čiū­nai­tė-Rim­kė ir jos nu­my­lė­ta „šir­šė“. Jau­na mo­te­ris taip va­di­na sa­vo mo­to­cik­lą. Šiuo me­tu Nor­ve­gi­jo­je gy­ve­nan­ti ir dir­ban­ti že­mai­tė mie­lai su­ti­ko at­sa­ky­ti į klau­si­mus ir pa­pa­sa­ko­ti apie sa­vo po­mė­gį.

– Trum­pai pri­si­mink tuos me­tus, kai dar gy­ve­nai Plun­gė­je...
– Taip, esu plun­giš­kė, čia au­gau ir mo­kiau­si. Gy­ve­nau Par­ko alė­jos gat­vė­je nuo sep­ty­ne­rių iki 19-ikos me­tų, kol bai­giau „Sau­lės“ gim­na­zi­ją. Kiek pa­me­nu, moks­lai se­kė­si vi­sai ge­rai. No­rė­jau tap­ti po­li­ci­nin­ke. Ta­čiau, bai­gu­si vi­du­ri­nę, nie­kur ne­be­sto­jau, iš­kart iš­va­žia­vau į Nor­ve­gi­ją.
– Pra­dė­jai dirb­ti kaip ir dau­gu­ma emig­ra­vu­sių jau­nų lie­tu­vių?
– Va­ži­nė­jau į Nor­ve­gi­ją va­sa­ro­mis jau nuo 15-ikos. Dirb­da­vau auk­le, taip pat – vieš­bu­ty­je. Pas­kui, po vi­du­ri­nės, kaip ir vi­si ki­ti – va­ly­to­ja, in­dų plo­vė­ja. Vė­liau pa­dė­jau tė­vui, ku­ris at­si­da­rė sta­ty­bų įmo­nę – ir šian­dien jam pa­de­du, ta­čiau dau­giau lai­ko pra­lei­džiu ma­mos ka­vi­nė­je, ku­rią kar­tu ati­da­rė­me prieš pus­an­trų me­tų Dra­me­no mies­te. Pa­va­di­no­me ma­mos gar­bei – „Dia­na“.
– O kaip ta­vo gy­ve­ni­me at­si­ra­do mo­to­cik­las? Nuo jau­nų die­nų no­rė­jo­si nau­jų iš­šū­kių, ko nors eks­tre­ma­laus ir ne­įpras­to mer­gai­tėms?
– Iš­ties nuo vai­kys­tės bu­vau „pu­sė ber­niu­ko“. Vi­sa­da trau­kė ad­re­na­li­nas ir iš­dai­gos, o mo­to­cik­lai pa­ti­ko nuo pa­aug­lys­tės. 18-ikos, bū­da­ma Nor­ve­gi­jo­je, su­si­pa­ži­nau su bū­si­muo­ju vy­ru. Kai jis įsi­gi­jo va­di­na­mą­ją „brit­vą“, už jo at­si­sės­da­vau ir lėk­da­vom. Pas­kui pa­mo­kė ir ma­ne va­žiuo­ti. Nors mo­to­cik­las man bu­vo per di­de­lis, vos siek­da­vau že­mę pirš­tų ga­lais, no­ras pa­čiai val­dy­ti mo­to­cik­lą bu­vo per di­de­lis, kad to ma­lo­nu­mo at­si­sa­ky­čiau.
– Ne­tru­kus įsi­gi­jai ir sa­vo „brit­vą“? Kaip re­a­ga­vo ta­vo ar­ti­mie­ji?
– Pir­mą sa­vo mo­to­cik­lą įsi­gi­jau bū­da­ma 20-ies, po me­tų įgi­jau tei­sę vai­ruo­ti. Iki šiol vai­ruo­ju tą pa­čią „šir­šę“, esu ją tie­siog įsi­my­lė­ju­si. Tai – „Hon­da CBR“, su ja ne­si­ski­riu. Ma­ma bu­vo la­bai prieš, kad va­ži­nė­čiau „mo­cu“ (mo­to­cik­lu – aut. past.). Jai ir da­bar ne­pa­tin­ka ma­no po­mė­gis. Ta­čiau man tai – lais­vės po­jū­tis!
– Ar pri­si­me­ni pir­mą­ją il­ges­nę ke­lio­nę mo­to­cik­lu? Ne­bi­jo­jai?
– Pir­ma ma­no ke­lio­nė bu­vo į Nor­ve­gi­ją iš Lie­tu­vos. Va­žiuo­ti te­ko dau­giau nei 600 ki­lo­met­rų. Bai­su ne­bu­vo, ta­čiau ke­lio­nė įsi­mi­nė kaip la­bai sun­ki, nes vi­są lai­ką ly­dė­jo lie­tus. O Lie­tu­vo­je su „brit­va“ daug va­ži­nė­ti ne­te­ko, nes ir ta­da, kai įsi­gi­jau mo­to­cik­lą, ir da­bar gy­ve­nu Nor­ve­gi­jo­je.
– Apie ką daž­niau­siai gal­vo­ji vai­ruo­da­ma mo­to­cik­lą? Koks tai jaus­mas?
– Kai vai­ruo­ji mo­to­cik­lą – tai lyg sa­vo­tiš­kas pa­bė­gi­mas nuo kas­die­ny­bės. Sme­ge­nys „iš­si­jun­gia“, pa­mirš­ti dar­bus, rū­pes­čius ir vi­sas pro­ble­mas. Ta­da ma­tai tik ke­lią ir nie­ko ne­gal­vo­ji. Ar­ba tik tiek, kaip „ne­nu­si­kirs­ti“ kur nors. Kai ru­ti­na už­go­žia gy­ve­ni­mą, sė­di ir va­žiuo­ji. Ne­bū­ti­nai su kom­pa­ni­ja. Kar­tais no­ri­si pa­bėg­ti nuo vis­ko. Ta­da mo­to­cik­las, grei­tis ir vė­jas tam­pa ge­riau­siais an­ti­dep­re­san­tais...

– Mėgs­ti grei­tį? Tai juk la­bai pa­vo­jin­ga...
– Iš pra­džių, kai pra­dė­jau va­ži­nė­ti, ke­le­tą me­tų (gal iki ko­kių 24-erių) bu­vau drą­ses­nė. Da­bar jau, sa­ky­čiau, esu bai­lė – di­de­lio grei­čio ne­be­mėgs­tu. Kar­tais dėl ad­re­na­li­no dar pa­su­ku grei­čio ran­ke­ną kiek dau­giau nei 200 km per va­lan­dą, bet la­biau no­ri­si ra­miai va­žiuo­ti.

– Gal­būt va­žiuo­ji ir ant vie­no ra­to ar ki­to­kius bai­ke­rių triu­kus at­lie­ki?
– Ant vie­no ra­to va­ži­nė­ti ne­su­ge­bu. Mo­ku tik pa­de­gin­ti pa­dan­gas – tai tik­rai nė­ra su­dė­tin­ga.
– Ne­si pa­ty­ru­si rim­tų trau­mų? Gal bu­vo ki­lę min­čių iš­vis ne­be­va­ži­nė­ti mo­to­cik­lu?
– Pa­ti, ačiū Die­vui, ne­su griu­vu­si. Ta­čiau no­ras va­ži­nė­ti ku­riam lai­kui bu­vo din­gęs po di­de­lės vy­ro ava­ri­jos Nor­ve­gi­jo­je. Ta­da dve­jus me­tus tie­siog ne­ga­lė­jau sės­ti ant „brit­vos“. Jau­čiau di­de­lę bai­mę. Ta­čiau vė­liau vėl pra­dė­jau ir ne­pa­lei­džiu vai­ro iki šiol. Tie­sa, ant mo­to­cik­lo sė­du kiek re­čiau, nes daug dir­bu ir lie­ka ma­žai lais­vo lai­ko.
– Ta­vo mo­to­cik­las, ap­ran­ga, šal­mas iš­si­ski­ria spal­va...
– Pa­tin­ka ro­ži­nė spal­va. Šiaip ma­no mo­to­cik­las bu­vo ža­lias, bet per pra­ėju­sias Ka­lė­das pa­si­do­va­no­jau sau do­va­ną – įsi­gi­jau ki­tas plast­ma­si­nes de­ta­les, ir ma­no „šir­šė“ ta­po ro­ži­ne.
– Ta­vo po­mė­gis – bran­gus ma­lo­nu­mas?
– Jei­gu mo­to­cik­las ne­gen­da, tai nė­ra la­bai bran­gu. Ži­no­ma, ap­ran­ga, šal­mas, ba­tai – šie pir­ki­niai nė­ra pi­gūs, bet vi­so to rei­kia dėl sau­gu­mo. Kaip juo­kau­ja­me, gro­žio jie ne­pri­de­da, bet gelbs­ti ne­lai­mės me­tu.
– Mi­nė­jai, kad va­ži­nė­ji ir vie­na, ir su di­des­ne kom­pa­ni­ja. Pri­klau­sai bai­ke­rių klu­bui?
– Nor­ve­gi­jo­je yra la­bai daug va­ži­nė­jan­čių mo­to­cik­lais. Taip, esu vie­no klu­bo na­rė. Jis va­di­na­si „Skal­bi­nių va­gys“. To­kį pa­va­di­ni­mą su­gal­vo­jo pir­mie­ji klu­bo na­riai, kai kaž­kas lep­te­lė­jo juo­ke­lį: „Va­žiuo­ja­me skal­bi­nių vog­ti“. Taip ir pri­li­po. Iš mer­gi­nų į klu­bą at­ėjau vie­na pir­mų­jų, da­bar yra ir dau­giau ma­no drau­gių: So­na­ta, ku­ri ir­gi vai­ruo­ja „šir­šę“, Ra­min­ta, tu­rin­ti tri­ra­tį mo­to­cik­lą, Lau­ra, vai­ruo­jan­ti „čio­pe­rį“...
– Kur ke­liau­ja­te su „Skal­bi­nių va­gi­mis“?
– Pas­ku­ti­nio­ji ke­lio­nė su klu­bo na­riais bu­vo rug­pjū­čio pra­džio­je – va­žia­vo­me į Lie­tu­vą, į Pa­ne­vė­žį. Čia vy­ko pa­ne­vė­žie­čių bai­ke­rių klu­bo „Iron X“ or­ga­ni­zuo­ja­mas fes­ti­va­lis „Bi­ke X Dre­am“. Il­ga ke­lio­nė bu­vo, bet įsi­min­ti­na. Iš Nor­ve­gi­jos iki Stok­hol­mo, pas­kui kel­tu į Ry­gą ir į Pa­ne­vė­žį. Po to – at­gal. Sma­gu va­žiuo­ti, kai ko­lo­no­je daug mo­to­cik­lų.
– Il­gam „nu­tū­pei“ No­rve­gi­jo­je? Grį­ši ka­da į Plun­gę, li­ko čia ar­ti­mų­jų?
– Greit bus de­šimt me­tų, kaip esu iš­vy­ku­si iš Lie­tu­vos. Ar grį­šiu? Ne­ži­nau... Ti­kiuo­si... Plun­gė­je gy­ve­na bro­lio šei­ma, tad juos kar­tais ap­lan­kau. Nor­ve­gi­jo­je, kaip mi­nė­jau, su ma­ma esa­me at­si­da­riu­sios ka­vi­nę, čia dir­bu pa­da­vė­ja. Ne­ga­li­me skųs­tis, se­ka­si la­bai ge­rai, mū­sų klien­tai – vien lie­tu­viai...
– Dė­ko­ju už po­kal­bį, lin­kiu sėk­mės.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama