Skaniausias patiekalas – kitas lietuvis?
„Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“, – giedame iškiliausiomis progomis. O ar ji tikrai žydi? Liepos 17-ąją minėsime Pasaulio lietuvių vienybės dieną. Ši šventė skirta po visą pasaulį išsibarsčiusiems kraštiečiams suvienyti. Tik ar ne labiau to suvienijimo reikėtų Lietuvoje likusiems tautiečiams? Artėjant minėtajai šventei, gatvėje klausėme praeivių, kaip jie vertina lietuvių vieningumą.
Aišku, kad lietuviai nevieningi. Lietuvis lietuvio nekenčia. Visada taip buvo. Lietuvis lietuvį į duobę įtrauks. Kaimynas su kaimynu nesugyvena. Ir nieko čia nepakeisi – gal tik Kubilius pakeis (juokiasi – aut. past). Raimondas, neįgalus.
Aš manau, kol kas dar vieningi esame. Niekas nesipriešina, Lietuvoj nėra jokių sukilimų nei revoliucijų. Visi taikiai kol kas gyvename. Taigi vieningi esam. Dabar žmonės daugiau atsivertę į tikėjimą. Jau ir į atlaidus daugiau žmonių suvažiuoja. Antanas Statkus, pensininkas.
Nevieningi mes. Vienas kitam gerkles pasiruošę perkąsti. Pavydūs esame vienas kitam be galo. Lietuviai – labai bjaurūs žmonės, ypač tie, kurie išvažiavę į užsienį. Būkime geresni vienas kitam. Virga Vaitkutė, darbininkė.
Aš manau, kad lietuviai yra labai vieningi. Tas bruožas mūsų genuose. Kol nėra bėdos, atrodo, visi atskirai gyvena, o kai atsitinka kokia nelaimė, tada jau visi į krūvą. Nuo senų laikų lietuviai gynė savo kraštą, tradicijos yra tokios. Tik tiek, kad užsidarę labai esame. Kiekvienas vis nori būti savarankiškas, todėl ir atrodo, kad mes nevieningi. Juozas, dirba savivaldybėje.
Vienybės mūsų tautoj nematau. Visi savanaudžiai. Kitam negalima padėti – pats į bėdą įklimpsi. Vieną žmogų išgelbėjau (pinigų paskolinau), o jis kitą diena nebesikalba. Viską daro pinigai. Jei turi pinigų – gyvensi, neturi – negyvensi. Rusų laikais svarbiau buvo žmogiškumas, o ne pinigai. Pats dirbu gimnazijoje, vaikai – chuliganai. Bijok žodį pasakyti. Koks jaunimas auga! Nėra griežtumo, nėra tvarkos. Demokratija, viskas laisvai. Bus greitai kaip Amerikoje, kur žmogus žmogų pjauna. Turėtume į bendruomenes burtis. Gal su laiku situacija pasikeis. Yra ir gerų žmonių. Pranas Viešniauskas, meistras.
Kai kuriais atvejais esame vieningi, o kai kuriais – labai nevieningi. Labai nevieningas mūsų Seimas – rūpinasi tik aukštuomene, tik grietinėle, tik viršutiniu sluoksniu, ir visiškai jiems nusispjaut, kaip gyvena šaknelės. O nuskurdę žmonės irgi nevieningi. Jeigu vienytųsi, tokio Seimo neturėtumėm. Lietuvoj demokratijos nėra, apie ją tik kalbama, o iš tiesų kaip buvo diktatas, taip ir tebėra. Jūratė, pedagogė.
Mūsų labai „geras“ mentalitetas. Skaniausias patiekalas lietuviui yra kitas lietuvis. Vingirdas Bernotas, darbininkas.
Sakyčiau, kad lietuviai vieningi. Nors seniau būdavome vieningesni, dabar pasidarėme savanaudžiai. Visi tveriamės didelėmis tvoromis. Jaunimas nori greitai praturtėti, važiuoja į užsienius – mažai begalvoja apie Lietuvą. Nors ne visi – yra tikrai gerų jaunų žmonių. Anksčiau lietuviai būdavo patriotiškesni. Dabar tik žiūri, kaip daugiau uždirbti, negalvoja apie žmones. Ypač darbdaviai. Pažiurėkit, kas dedasi. Duoda kapeikas, išnaudoja žmones, ir viskas. Nors dar nėra visai bloga ta mūsų Lietuvėlė. Irena Vičienė, ūkininkė.
70 procentų lietuvių vieningi, o kiti ne visai. Turėtume būti draugiškesni, supratingesni. Seniau žmonės gal tikėjo daugiau, buvo vieningesni. Dabar, ko gero, tikėjimo trūksta. Elena, dirba švietimo srityje.
Kad tos vienybės jau nėra. Tikrai žinome, kad nėra, o kaip ją puoselėti, jaunesni tegul galvoja. Ką mes, seni, begalime sugalvoti? Seniau tikrai vieningesni žmonės būdavo. O dabar visi žiūri tik į savo pusę. Mūsų, senių, visiškai niekas nebevertina. Ką mes begalime? Marija, pensininkė.
Nelabai vieningi esame. Mušasi visi, pykstasi. Reikia draugauti ir padėti vieni kitiems. Frederikas Pocius, moksleivis.
