Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Proveržis » Sis­te­min­gas tiks­lo sie­ki­mas nu­tie­sė ke­lią link sva­jo­nių spe­cia­ly­bės

Sis­te­min­gas tiks­lo sie­ki­mas nu­tie­sė ke­lią link sva­jo­nių spe­cia­ly­bės

Ge­riau­sia šių me­tų Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės abi­tu­rien­tė Mar­ta Ja­sai­tė šiuo me­tu džiau­gia­si va­sa­ros atos­to­go­mis ir po­il­siu. Sun­ku­sis pe­ri­odas jau pra­ei­ty­je – eg­za­mi­nai iš­lai­ky­ti, sto­ja­mų­jų re­zul­ta­tai pa­skelb­ti. Rie­ta­viš­kei pa­vy­ko ne tik sėk­min­gai įveik­ti bran­dos eg­za­mi­nų slenks­tį, bet ir įsto­ti stu­di­juo­ti sva­jo­nių spe­cia­ly­bę. Jau ma­žiau nei po mė­ne­sio Mar­ta Vil­niu­je pra­dės krims­ti ne­leng­vus me­di­ci­nos moks­lus.

Moks­lai nie­ka­da ne­bu­vo kan­čia
Anot M. Ja­sai­tės, pa­grin­di­nis da­ly­kas, pa­dė­jęs pa­siek­ti pui­kių re­zul­ta­tų, bu­vo są­ži­nin­gas mo­ky­ma­sis vi­sus 12 me­tų. „Vi­sa­da sten­giau­si, ne­pa­lei­dau moks­lų iš ran­kų. Ge­rai mo­ky­tis no­rė­jau pa­ti, iš tė­vų spau­di­mo ne­jau­čiau. Bū­da­vo, kad rei­kė­da­vo ir il­giau pa­sė­dė­ti prie ku­rio nors da­ly­ko, ta­čiau vi­si mo­ko­mi da­ly­kai se­kė­si ge­rai. Pri­vers­ti­nių pa­stan­gų ma­žiau­siai rei­kė­jo įdė­ti mo­kan­tis lie­tu­vių kal­bos ir bio­lo­gi­jos. Nors dar­bo šio­se dis­cip­li­no­se įdė­ti rei­kė­jo gal net dau­giau, ta­čiau jie man se­kė­si ir bu­vo ar­čiau­siai šir­dies. Ži­no­jau, kad tai yra ma­no stip­rio­sios pu­sės, to­dėl daug dir­bau ir ti­kė­jau­si ge­rų re­zul­ta­tų“, – sa­kė mer­gi­na. Ge­riau­siai Mar­tai pa­si­se­kė iš­lai­ky­ti lie­tu­vių kal­bos eg­za­mi­ną. Ji su­rin­ko 97 ba­lus, bio­lo­gi­jos re­zul­ta­tas – 96, an­glų kal­bos – 95, ma­te­ma­ti­kos – 83 ba­lai.
Mer­gi­na at­sklei­dė, kad že­mes­nė­se kla­sė­se mo­ky­tis bu­vo sun­kiau, nes ge­riau be­si­mo­kan­tys vai­kai ne­re­tai su­lau­kia pašaipų iš ki­tų moks­lei­vių. Ta­čiau vė­liau, pra­dė­jus bręs­ti, pa­si­kei­tė ir ben­drak­la­sių po­žiū­ris. „Nuo ma­žens su­pra­tau, kad mo­kau­si dėl sa­vęs, sa­vo at­ei­tį ku­riu pa­ti. Sa­ko, kad be dve­je­to mo­ki­nys – ne mo­ki­nys, ta­čiau pras­čiau­sio pa­žy­mio man taip ir ne­te­ko gau­ti. Vi­so­kių pa­žy­mių pa­si­tai­ky­da­vo, bet dėl to ne­iš­gy­ven­da­vau. Nors, pri­si­me­nu, pra­di­nė­se kla­sė­se, kai dar mo­ky­to­jai ver­tin­da­vo rai­dė­mis, esu ga­vu­si pras­tą įver­ti­ni­mą. Ta­da la­bai su­reikš­mi­nau tai.
Kal­bant apie bran­dos eg­za­mi­nų re­zul­ta­tus, dėl ma­te­ma­ti­kos eg­za­mi­no ba­lų ne­ga­vau ates­ta­to su pa­gy­ri­mu. Daug kas klau­sė, ar ne­gai­la, kad taip nu­ti­ko. Man vi­siš­kai ne­gai­la, aš sa­vo re­zul­ta­tais la­bai pa­ten­kin­ta“, – sa­kė ji.
Svar­biau­sias rie­ta­viš­kės tiks­las bu­vo ne bai­gi­mo re­zul­ta­tai, o įsto­ti į no­ri­mą spe­cia­ly­bę. Ji sa­kė pa­da­riu­si vis­ką, kas jos jė­goms, o pa­gy­ri­mas tik­rai ne­bu­vo sie­kia­my­bė. Mar­ta ži­no­jo, kad eg­za­mi­nų re­zul­ta­tai ne­bus pras­ti, ta­čiau

gau­ti to­kius aukš­tus ba­lus ne­si­ti­kė­jo. „Mū­sų kla­sė bu­vo pa­kan­ka­mai stip­ri, dau­gu­ma mo­kė­si vi­du­ti­niš­kai, ta­čiau bu­vo ir ge­rai be­si­mo­kan­čių moks­lei­vių. Tur­būt dau­gu­ma ti­kė­jo­si iš ma­nęs ge­rų re­zul­ta­tų, ta­čiau ne­bu­vau vie­nin­te­lė to­kia. Šioks toks spau­di­mas jau­tė­si, nes vi­si klaus­da­vo, ar bus šim­tu­kas. Pa­ma­čiu­si eg­za­mi­nų re­zul­ta­tus, aki­mir­ką net pa­ti su­dve­jo­jau, iš­si­gan­dau, kad sto­jant iš ma­te­ma­ti­kos gau­tų ba­lų ga­li ne­už­tek­ti, nors 83 ba­lai yra tik­rai daug“, – apie eg­za­mi­nų karš­ti­nę pa­sa­ko­jo rie­ta­viš­kė.
Kaip ir vi­siems dvy­lik­to­kams, pas­ku­ti­niai moks­lo me­tai Mar­tai pra­bė­go ne­pa­ste­bi­mai, nes jai ne­trū­ko ir ki­tos veik­los. „Tik­rai gai­la bus čia vis­ką pa­lik­ti, ypač gai­la vai­kys­tės. Nie­ka­da ne­no­rė­jau su­aug­ti. Ži­no­ma, gai­la pa­lik­ti ir mo­kyk­lą. Tu­rė­jau pui­kius mo­ky­to­jus, ne­bu­vo jo­kių pyk­čių. Man mo­kyk­la vi­sa­da bu­vo šiek tiek ki­to­kia vie­ta, nes, da­ly­vau­da­ma mo­kyk­los sa­vi­val­dos veik­lo­je, ki­taip pra­dė­jau į ją žiū­rė­ti. Juk sa­ko­ma, kad mo­kyk­la – ant­rie­ji na­mai. Kar­tais taip ne­at­ro­do, bet aš jau­čiau, kad taip ir yra. Ne­bi­jo­da­vau iš­reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę, lais­viau ben­dra­vau su mo­ky­to­jais, į mo­kyk­lą pra­dė­jau žvelg­ti ki­to­mis aki­mis“, – pa­sa­ko­jo Mar­ta.
Ati­trūk­ti nuo moks­lų pa­dė­da­vo spor­tas ir kny­gos
Ne­žiū­rint, kad daug lai­ko sky­rė moks­lams, Mar­ta vi­sa­da ak­ty­viai spor­ta­vo, dve­jus me­tus bu­vo Lie­tu­vos mo­ki­nių par­la­men­to na­rė, da­ly­va­vo mo­ki­nių sa­vi­val­dos, pre­zi­den­to, ta­ry­bos veik­lo­je. Ji la­bai mėgs­ta žais­ti sta­lo te­ni­są ir tin­kli­nį, ta­čiau ge­gu­žės mė­ne­sį spor­ti­nes veik­las te­ko ap­leis­ti ir vi­su pa­jė­gu­mu pa­si­ner­ti į moks­lus. „Kai ko nors no­ri, vis­ką įma­no­ma spė­ti. Sa­vait­ga­liais su­si­tik­da­vau su drau­gais.
Mėgs­tu skai­ty­ti kny­gas, tik pas­ta­ruo­ju me­tu tek­da­vo skai­ty­ti ne tiek sa­vo ma­lo­nu­mui, o pa­gal mo­kyk­los pro­gra­mą. Ta­čiau ir tai man ne­bu­vo kan­čia. Bū­da­vo, kad pri­va­lo­mas kny­gas skai­ty­da­vau va­sa­ro­mis, tek­da­vo moks­lams pa­skir­ti ir sa­vait­ga­lius, ypač pas­ku­ti­niai­siais me­tais“, – sa­kė ji.
Mar­ta mi­nė­jo, kad at­si­pūs­ti nuo moks­lų la­bai pa­dė­da­vo spor­tas. „Spor­tas ir kny­gos daž­niau­siai ma­ne ir ati­trauk­da­vo nuo moks­lų. Spor­tuo­da­ma „iš­si­lie­da­vau“ fi­ziš­kai, skai­ty­da­ma kny­gas, pa­si­ner­da­vau į ki­to­kį pa­sau­lį. Pra­si­blaš­ky­ti pa­dė­da­vo ir ap­lin­ki­niai bei drau­gai. Se­niau mė­gau skai­ty­ti fan­tas­ti­nes kny­gas, da­bar skai­tau nuo is­to­ri­nių iki au­to­biog­ra­fi­nių ar fi­lo­so­fi­nių. Anks­čiau pa­tik­da­vo leng­ves­nio tu­ri­nio kny­gos, ta­čiau, skai­ty­da­ma mo­kyk­los pro­gra­mo­je nu­ro­dy­tas, pra­plė­čiau aki­ra­tį. Džiau­giuo­si, kad nė­jau leng­ves­niu ke­liu ir ne­si­mo­kiau tik iš kon­spek­tų, o skai­čiau kny­gas, nes tuo­met ir ra­ši­nius bu­vo leng­viau ra­šy­ti, pa­to­bu­lė­jo žo­dy­nas, at­si­ra­do ki­toks su­vo­ki­mas“, – pa­sa­ko­jo mer­gi­na.
Pa­klau­sus, ar Rie­ta­ve jau­nam žmo­gui yra ką veik­ti, Mar­ta sa­ko, kad no­rin­tys veik­los jos ran­da. „Aš ne­la­bai na­mie sė­dė­da­vau, ne­bent nuo­var­gis nu­ga­lė­da­vo. Džiau­giuo­si, kad čia už­au­gau, nes, kai pa­si­žiū­riu į di­des­nius mies­tus, man at­ro­do, kad vai­kai tu­rė­tų aug­ti ma­žuo­se mies­te­liuo­se, ku­riuo­se yra ar­čiau gam­tos. Ir žmo­nės ki­to­kie, at­si­ran­da ar­ti­mes­nis ry­šys. Pra­si­dė­jus pa­aug­lys­tei, at­ro­do, kad čia nė­ra ką veik­ti, bet vi­sa­da ran­di veik­los, jei jos no­ri­si, juk yra at­vi­ras jau­ni­mo cen­tras, ba­sei­nas, gim­na­zi­jo­je – di­de­lė bū­re­lių pa­siū­la“, – pa­sa­ko­jo Mar­ta.

Stu­di­jos ir trau­kia, ir bau­gi­na
Mar­ta įsto­jo į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą, ku­ria­me apie 10 me­tų stu­di­juos me­di­ci­nos moks­lus. Kad no­ri rink­tis šią spe­cia­ly­bę, sa­ko su­pra­tu­si jau nuo 9 kla­sės, ka­dan­gi la­bai pa­ti­ko bio­lo­gi­ja. Nors lau­kia il­gas ir sun­kus stu­di­jų pe­ri­odas, tai rie­ta­viš­kės ne­bau­gi­na, nes moks­lai jai nie­ka­da ne­bu­vo kan­čia. Vie­nu me­tu jos gal­vo­je su­ko­si min­tis sie­ti at­ei­tį su kal­bo­mis, ta­čiau vė­liau su­pra­to, kad to­kio dar­bo dirb­ti ne­no­rė­tų. „Ma­no tė­vai nei į moks­lus, nei į spe­cia­ly­bės pa­si­rin­ki­mą ne­si­ki­šo. Jie no­rė­jo, kad stu­di­juo­čiau tą spe­cia­ly­bę, ku­rios pa­ti no­riu“, – sa­kė ji.
Kol dar va­sa­ra ir atos­to­gos ne­si­bai­gė, Mar­ta il­si­si po ką tik pra­ūžu­sio eg­za­mi­nų, iš­leis­tu­vių, sto­ja­mų­jų ma­ra­to­no. Sa­kė, tin­gi­niau­da­ma pa­jau­tu­si tik­rų atos­to­gų sko­nį, tad lei­džia sau il­giau pa­mie­go­ti ir nie­ko ne­veik­ti. „Min­tis, kad rei­kės iš­vyk­ti iš gim­to­jo Rie­ta­vo į sos­ti­nę, gąs­di­na. Esu la­bai pri­si­ri­šu­si prie na­mų, tad stu­di­jos ir trau­kia, ir bau­gi­na. Į Vil­nių įsto­jo pa­kan­ka­mai daug drau­gų, ten gy­ve­na se­suo. Min­tis, kad ne­bū­siu vie­na, šiek tiek guo­džia. Ži­nau, kad, pra­si­dė­jus stu­di­joms, rei­kės daug dau­giau mo­ky­tis, džiau­giuo­si, kad vi­sa­da sis­te­min­gai mo­kiau­si, tad ne­bus di­de­lio šo­ko“, – kal­bė­jo mer­gi­na.
Bai­gu­si stu­di­jas, ji no­rė­tų grįž­ti ar­čiau na­mų, ta­čiau ne­at­me­ta ir ga­li­my­bės lik­ti sos­ti­nė­je, kur šiuo me­tu, bai­gu­si sta­ty­bos in­ži­ne­ri­ją, gy­ve­na jos se­suo. „Tai bu­vo vie­na iš prie­žas­čių, ko­dėl pa­si­rin­kau stu­di­joms sos­ti­nę, nes šei­ma yra šei­ma, ga­lė­siu, bet ka­da se­sei pa­skam­bin­ti ar su ja su­si­tik­ti. Sma­gu, kai ar­ti­mas žmo­gus yra ša­lia. Šiuo me­tu dar ne­si­sti­ki, kad vis­kas bai­gė­si. Pa­ti­kė­siu, tik ta­da, kai sė­dė­siu ki­ta­me suo­le. Kol kas su­vok­ti, kad vis­kas kei­čia­si, dar ne­iš­ei­na“, – sa­kė Mar­ta.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama