Saulašarių rojaus kampelis – Reiskių tyras
Plungės rajone gausu ežerų, parkų, įvairių draustinių ir kitų nuostabių, visiems gerai žinomų bei lankytinų vietų. Tačiau Kulių seniūnijoje yra beveik nelankomas, bet labai įspūdingas kampelis – Reiskių tyras. Nors apie šią vietą yra girdėję nemažai žmonių, pabūti joje pasiseka ne visiems. Kelius ir takelius į tyrą geriausiai žino vietiniai gyventojai, kitiems ten eiti labai pavojinga, nes nežinosi, kur ir kada prasmegsi... Ir nors medžiotojai sako, kad reikia žingsniuoti ten, kur briedžio brydė, tuo vadovautis pavojinga, nes nulenkta žolė greit atsitiesia ir pėdsako nelieka. Ten, kur mažai žmonių vaikštoma, ir gamta kitokia: gal todėl tundrą primenančiame tyre, lyg rojuje, apstu vabzdžius gaudančių saulašarių, samanų, žemų medžių ir krūmokšnių. Čia perimvietes įsirengė ir reti paukščiai: medšarkės, tetervinai, o dirviniai sėjikai įrašyti net į Lietuvos raudonąją knygą.
Pasižiūrėti šio nuostabaus gamtos kampelio panorusiems „Plungės žinių“ žurnalistams mielai sutiko pagelbėti Reiskių kaime gyvenantis Vladas Baltmiškis.
Reiskiškis Vladas ir jo žmona Irena šiose apylinkėse gyvena jau nuo vaikystės, todėl tyrą pažįsta itin gerai. Šie nuoširdūs ir paprasti žmonės geranoriškai priima visus norinčius daugiau sužinoti apie Reiskių tyrą. Šilto priėmimo sulaukėme ir mes. Irena Baltmiškienė pasakojo, kad jaunystėje labai mėgusi eiti į tyrą, tačiau dabar pasiekti už trijų kilometrų nuo sodybos esančią aukštapelkę jai per sunku. Bet septyniasdešimties sulaukęs vyras tyrą aplanko keliskart per metus. Šįkart į nedidelę „ekspediciją“ jis sutiko pasiimti ir mus.
Vladas pirštu parodė kryptį aukštapelkės link ir paragino eiti paskui jį. Vyriškis puikiai pažįsta netoliese esančius miškelius ir patį tyrą, kurį aplanko bet kokiu metų laiku – net ir žiemą. „Kartu su manimi tyre nėra ko bijoti“, – sakė Vladas. Iš pradžių kelionė buvo nesunki – ėjome per mišką, kuriame kartkartėmis pasirodydavo nebaugščių stirnų.
Vėliau, išėjus iš miško ir pasiekus pelkes, neatsilikti nuo greitu tempu einančio vyro nebuvo lengva. Kas antrą žingsnį kojos smegdavo į minkštą žemę, eiti darėsi vis sunkiau. Tačiau įspūdingas vaizdas leido mums pamiršti kiaurai šlapias kojas ir nuovargį. Sunku patikėti, kad vos už aštuonių kilometrų nuo Kulių miestelio tarp miškų yra tokia nuostabi ir beveik žmogaus rankos nepaliesta vieta. Būnant tyre apėmė jausmas, kad esame toli nuo savo namų, kažkur negyvenamoje – kitam pasaulio krašte esančioje saloje.
Reiskių tyras nuostabus, bet labai pavojingas gerai jo nepažįstantiems žmonėms. Aukštapelkėje gausu klastingų akių – akivarų, kurie lengvai įklampina į savo gelmę. Kai kurios akys apaugusios samanomis, todėl nežinantiems kelio pasekmės gali būti labai skaudžios. Visgi kelionė į paslaptingąją aukštapelkę Vlado Baltmiškio dėka baigėsi laimingai.
Vietiniai gyventojai kalba, kad karo metais Reiskių tyras yra pasiglemžęs nemažai gyvybių. Reiskių kaime gyvenanti J. Kubilienė teigė, kad anksčiau aukštapelkė buvo dar pavojingesnė. Anot aštuoniasdešimt šešerių metų Janinos, dabartinis tyras – vieni juokai, palyginus su anksčiau buvusiu. Prieš daugelį metų čia buvo labai daug liūnų, kurių dauguma dabar yra išnykę. Reiskiškė girdėjo, kad tyre rusų laikais nuskendo tankas ir karinis lėktuvas. „Nežinau, ar tai tiesa, ar ne, bet kai kurie kaimo žmonės sakėsi matę, kaip liūnas įtraukė juos į savo gelmes“, – pasakojo moteris. Jaunystėje Janina labai mėgo vaikščioti aukštapelkėje. Ypač rudenį tyras viliodavo vietinius sirpstančiomis spanguolėmis. „Būdami vaikai vieni neuogaudavome. Eidavome tik su savo mokytoju ar kitu gerai išmanančiu miško ir tyro gyvenimą žmogumi. Vieni kelti kojos į tyrą nedrįsdavome“, – kalbėjo reiskiškė. Dabar didžiąją spanguolynų dalį yra užgožę kiti augalai, daugiausia išvešėję viržiai. Deja, paragauti tyre likusias spanguoles ir kitas uogas gali ne visi. Uogauti leidžiama tik aplink tyrą gyvenantiems žmonėms.
Reiskių tyro pelkė, kurios plotas 850 hektarų, įeina į Reiskių tyro valstybinį telmologinį 4 000 hektarų ploto draustinį. Todėl pagrindinis Kulių girininkijos tikslas yra išsaugoti Reiskių tyro pelkę ir apypelkę, vertingą kraštovaizdį, retuosius augalus ir įvairiarūšę miško fauną. Nuo kovo iki rugpjūčio mėnesio vaikščioti po tyrą nepatartina net vietiniams. „Tai paukščių perėjimo laikotarpis, todėl tyre privalo būti ramybė“, – sakė Kulių girininko pavaduotojas Alvydas Vengalis.
Seniau pelkę norėta paversti durpynu. Taip pat buvo planų nutiesti turistams kelią iki tyre esančio ežero. Tačiau įsikišus gamtosaugininkams šią unikalią vietą pavyko išsaugoti. Pasak A. Vengalio, jau yra parengtas projektas artimiausiais metais statyti apžvalgos bokštelį aukštapelkės pakraštyje. „Nuolatos po tyrą vaikščiodami žmonės niokoja jį, todėl dažniausiai draudžiame tokias ekskursijas. Artimiausiu laiku norintys pamatyti tyrą galės tai daryti iš bokštelio, kuris sumažins gamtai daromą žalą“, – teigė girininkijos darbuotojas.
Verta žinoti:
* Saulašariniai (lot. Droseraceae, angl. Sundew, vok. Sonnentaugewächse) – magnolijūnų (Magnoliophyta) šeimos vabzdžiaėdžiai augalai.
Daugiamečiai žoliniai pelkių augalai su liaukiniais plaukeliais, išskiriančiais lipnų sekretą vabzdžiams gaudyti ir jiems virškinti.
Lietuvoje auga penkios rūšys, priklausančios dviem gentims:
Saulašarė (Drosera):
mažalapė saulašarė (Drosera intermedia). Auga Kamanų rezervate. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą,
apskritalapė saulašarė (Drosera rotundifolia),
ilgalapė saulašarė (Drosera anglica),
bukalapė saulašarė (Drosera x obovata).
Aldrūnė (Aldrovanda):
pūslėtoji aldrūnė (Aldrovanda vesiculosa). Lietuvoje rasta Dysnų ežere, dabar nepastebėta. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
* Reiskių tyro telmologinis draustinis yra Kulių girininkijoje, jo plotas 4 054 ha. Tikslas – išsaugoti Reiskių tyro pelkę ir apypelkę, vertingą kraštovaizdį, būdingą Žemaičių aukštumos vakariniam šlaitui, įvairiarūšę miško fauną, retuosius augalus ir jų augavietes, upelių tinklą Minijos ir Jūros upių baseino takoskyroje.
